Dilgėlių pesto

aš jį jau mylėjau dar neparagavus, dar nemačius ir net nežinodama, kad toks yra.
Aš jau avansu mylėjau viską, kas vadinasi "pesto", viską, kas žalia, ir viską, kas iš dilgėlių,
ir kai internetiniuose bloguose receptus skaičiau,
taip taip, aš jau žinojau, kad bus gerai,
užsimovus raudonas gumines pirštines patvoriais dilgėlių viršūnėlės karpydama žinojau, kad gerai bus.
Nu bet nesitikėjau, kad TAIP gerai.

Kiekiai apytiksliai:
3 didelės saujos dilgėlių
keli lapeliai mėtų
3 skiltelės česnako
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
gabaliukas sūrio, nu gal maždaug 3x3 cm kubiukas
pusė citrinos
1/3 stiklinė aliejaus
druska, juodi pipirai

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti taip kelias minutes. Išgriebti, vandenį nuspausti. Jau galima be pirštinių - išgręžiau neypatingai švelniu būdu, jos ateip ateip jau buvo išdidų grožį praradę.
Saulėgrąžas pakepinti sausoje keptuvėje.
Viską į smulkintuvą ir... poros minučių reikals.
Sūrio kaip ir reikėtų kieto, parmezano tipo, bet neturėjau, pabandžiau paprastą fermentinį, ar tai vilnius jis vadinosi, ar palanga - sumaliau ką turėjau.
Iš citrinos išspaudžiau sultis.
Aliejų naudojau saulėgrąžų nerafinuotą, paragavus supratau, kad buvo gerai.
Paragavus supratau, kad viskas yra labai labai gerai. Puikumėlis, kaip gerai.
Ypač tinka su krekeriais kokiais nors ar grissini,
arba su virtieniais,
turėtų su makaronais tikti irgi, bet dar neišbandžiau.

Malonu tikrai, bet turėjau bendramintį - sėdėjo kaip tik virtuvėj toks užjūrio princas, kuris nebijojo nematyto daikto paragauti ir patvirtino, kad gavosi puikiai. Dabar abiem pirštai pleistrais užklijuoti, kaip koks priklausymo slaptai sektai ženklas, nes abu neatsargiai smulkintuvo peilius pačiupinėjom.
Kur auginate dilgėles?- paklausė manęs.
Kaip tai kur, jos pačios auga!
Bet tas, kurias vartojate maistui...? Perkate ar sėjate?
He he... nesėtų dilgėlių pesto.

šaltinį sudėtinga nurodyt, nes gana daug panašių receptų radau, su įvairiais riešutais ir su įvairiais aliejais, na pvz šitas

Bandžiau su kokosais ir alyvuogių aliejum. irgi tiko maistui, nors su saulėgrąžom skaniau.

Žaliasis garšvų troškinys

Gal jau man laikas būtų gyvenimiškos išminties įgyti/pritaikyti praktiškai/pademonstruoti.
Pvz toks teiginys: "jei kažko negali pakeisti, pakeisk požiūrį."
Tai va, toks augalas įsikerojęs sklypo kampe po avietėm, vadinasi garšva, o kiek jis blogų žodžių iš mūsų gavęs, o kiek neapykantos! Kiek draskytas, kiek šaknys rankiotos, kiek kapotas ir apspjaudytas! Jam nė motais, auga ir veši. Avietės neapsikentę jau po truputį nyksta, o tas sau auga ir veši.
Tai kas belieka, keisiu požiūrį.
Išvadinsiu valgomu ir nurupšnosiu.
Tuo labiau, kad nebūsiu pirma, skaičiau internete, kad Rusijos vienuoliai, kai įkrisdavo į pasninką, tai beveik vien garšvom temisdavo. "Garšvos sudarė apie 80 procentų vienuolynų daržovių raciono"- skaičiau internete.
Ir receptų internete pilna.
Ir aš dar vieną parašysiu.

Trys geros saujos jaunų garšvos lapų.
1 svogūnas
sviesto
1 šaukštas moliūgo sėklų
druskos
prieskonių

Pakepinti svieste susmulkintą svogūną. Dėti nuplautą garšvą ir kepti maišant. Šiek tiek kepsis, šiek tiek troškinsis, stipriai sumažės apimtis. Druskinti. Dėti prieskonių. Vis pamaišyti.
Ant sausos keptuvės pakepinti moliūgo sėklas (pasirinkau moliūgo sėklas, nes žalios!)
Sumaišyti su troškiniu.
Laiks nuo laiko paragauti, kad pagautume momentą, kada minkštumas pats tas mum patinkantis. Man tas momentas atėjo maždaug po 10 minučių, aš taip spėju, nes į laikrodį nežiūrėjau, laikiau prie ausies telefoną ir aš šaukiau "Ką????", kaip tik paskambino Ponas Didysis Ekspertas, o aš blogai girdėjau, nežinau, ar telefas dūsta, aš mano ausys, ar jis iš ryšio duobės skambino. Nieko normaliai nepakalbėjom, bet maišyti keptuvės nepamiršau.

Kai jau suprantam, kad gatava, dar užmetam sviesto.
Man labai gardu buvo su lydytu ghee.
Valgiau su grikių koše. Manau su visokia koše tiktų.
Buvo dar atėjus kaimynė pasiskolinti dujų baliono, daviau ragaut ir jai, sakė, kad skanu, bet nežinau, ar tikrai patiko, ar tik taip sakė, kad balioną gautų.

gražutėlis skanutėlis daržovės lapelis
o kai pražydės, puokštes skinsiu
dabar toks mano požiūris

Makaronai, panašūs į ryžius

Prekybos centre jie mane vis sugundo, ir turiu kamaroj užsizapasinus, nors retai naudoju, kartais nebent pienišką sriubą. Paskui turiu visiem aiškint, kad šiaip jau čia ne ryžių sriuba, bet man nesunku. Galiu ir paaiškint. Kiekvienam asmeniškai.
Beje, ant pakučio neparašyta, kad panašūs į ryžius, o parašyta "cikorijos sėklos". Nesu nesu nesu tokių sėklų mačius, kartais suabejoju ir tuo, ar cikoriją išvis pažįstu, nes ta mėlyna gėlė, kurią įtariu... kažkaip neįsivaizduoju, kaip iš jos kavos surogatą daro ar kaip tokias sėklas iš jos paima.
Bet ne apie tai aš čia rašyt išvis ketinau.
Makaroniukai tie smulkieji labiaus tai į agurkų sėklas atrodo man panašūs.
Bet ir į ryžius irgi.
Nu ir aš viriau juos ryžam stiliuj.
Atsinešiau iš rūsio tokį stiklainiuką su daržovėm pomidorų skystime, kurį rudenį įkvėpimo pagauta sukomponavau, nu žinot, svogūnai-morkos-paprika-pomidoras. Tiks.
Atsinešiau dar saują dilgėlių iš daržo, kur aplink agrastus auga. Tiks.
Tai receptukas gaunas toks:

250 g smulkių makaronų, forma panašių į ryžius
0,3 l pomidorų skystime konservuotų daržovių
1 svogūnas
kelios skiltelės česnako
sauja jaunų dilgėlių
alyvuogių aliejaus
druskos, pipiro
prieskonių, ypač čiobrelio ir baziliko

Pakepinti aliejuje susmulkintą svogūną, kai pradės apskrusti - dėti smulkintą česnaką.
Suberti makaroniukus, pakepti sausai, bet trumpai.
Užpilti pomidorais ir kitom kartu su jais konservuotom daržovėm. Dėti druskos, pipirų. Įpilti karšto vandens.
Virti ant lėtos ugnies vis pamaišant, ir jei reikia, pridedant vandens. Lauro lapą galima jiem padovanoti.
Dilgėlės nuplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir kelias minutes tam vandeny palaikyti. Po to jau praranda jos įniršį ir nebegelia - išgriebti iš vandens, susmulkinti. Sumesti į puodą, kur tuos makaroniukus verdam.
Nepamiršti maišyti.
Suberti prieskonius.
Po kokių 15 min jau galima pradėti gaudyti makaroniuką ir dėti ant danties, ragaujant, ar išviręs.
Kai jau išvirs, tai jau patys geriau žinot, kam sakyti, kad dilgėlių dėta, o kam ir ne.

Kvietinių kruopų košė, įkvėpta bulgur pilaf

Jei kokiu nors stebuklingu būdu man vaikystėje būtų parodę tą bliūdelį, kurį čia nufotkinau, būčiau pasibaisėjusi - valgyti tuos visus CIBULIUS???!!! O taip, buvo mano baisusis vaikystės priešas, beveik toks pats baisus, kaip žąsys, o gal dar blogiau, nes tykodavo manęs paslapčiom: mama, galvodama, kad nepastebėsiu smulkindavo svogūną kaip įmanydama, bet tokiu būdu tik apsunkindavo jų nurankiojimą. Apie suvalgymą nebuvo nė kalbos.
Aha, taigi svogūnai... ne vienintelis dalykas, kuriuo vaikystėj nebūčiau patikėjus. Ne visai taip gyvenasi, kaip anais laikais buvo numatyta, dar ir į kosmosą nė sykelio nesuskraidžiau, ir autobuso konduktore kol kas nepadirbėjau.
Praėjo daug metų, kol sužinojau, kad mama pati vaikystėje svogūnų nenorėjo, ir dar kažkiek metų, kol man už mano anų dienų išrankumą atkeršijo nuosava dukra, tiesa atsisakydama ne svogūnų, bet cinamono. Bet nuo to ne lengviau, aš dabar ir tą, ir aną mėgstu.
Ir pavyzdžiui šitam recepte visai nebuvo tos daugybės keptų svogūnų, kuriais užgardinau šios dienos patiekalą, nes taip norėjosi.
Tiesą sakant, daug kas orginaliame recepte buvo kitaip, kai ką pakeičiau dėl neturėjimo, kai ką dėl norėjimo, todėl faktiškai gavosi du skirtingi receptai. Bent jau už antrąjį galiu garantuoti - skanu. Jei nesusipykę su cinamonu.

2 šaukštai alyvuogių aliejaus
1 svogūnas
175 g bulgur kruopų (keičiau kvietinėmis)
350 ml sultinio (keičiau vandeniu)
50 g migdolų drožlių (keičiau sezamais)
50 g džiovinitų abrikosų (dėjau razinų)
50 g džiovintų slyvų (yesssss! nors kai ką įdėjau pagal receptą)
1/2 šaukštelio cinamono
druska, malti juodi pipirai, kalendros lapeliai

Pakepinti aliejuje svogūną, (dar pakepiau tarkuotų morkų, nes jas mėgstu), ten pat sudėti kruopas, truputį pakepti kartu, tada užpilti sultiniu, padruskinti ir virti ant lėtos ugnies.
Tuo tarpu aliejuje pakepinti maišant migdolų drožles. Kai apskrus - išgriebti ir ten pat pakepinti pasmulkintus džiovintus vaisius ir cinamoną.
Visą sujungti ir sumaišyti.

Ach, tiesą sakant, kai tiek sudedamųjų dalių kaitaliojau, tai galvoju, smalsu bus kada išmėginti pasigaminti pagal tikrąjį receptą, gal net nukeliausiu į sostinę ir nusipirksiu tų bulgur.

Savo patiekalui dar padovanojau keptų svogūnų užgardinimą, pavogus mintį iš kito "pilaf" recepto. Didelį svogūną supjausčiau stambiais žiedais, pakepiau aliejuje ir tiko jis nuostabiai.

Šokolado rutuliukai, taip vadinami triufeliai

Jau mes tų triufelių kiek visokių mokam padaryt! Sumakaluoji bele ko, tik kad būtų saldu, sukočioji rutuliuką - va jum ir triufelis. Bet jeigu baltas ir su kokoso drožlėm, tada rafaello.
Ak, tiesa, sako, grybai tokie būna - triufeliai... bet kas ten juos žino, burnoj tokių neteko turėti.
Šįkart pagaminau triufelius greit ir be jokių ypatingų epopėjų. Receptas iš palačinkos su nežymiom pataisom, kurios labiau išorinės nei vidinės

80 g margarino
150 g balto šokolado
150 g cukraus pudros
3 šaukštai kojako
40 g kokoso drožlių
Naudojau sviestą ir rudą šokoladą, nes šįkart tokio turėjau. Abu šitie dalykai ištirpinami maišant, sudedama viskas kas liko (man ypač patiko kavos likerį dėt... taip smagu jį buvo dėt... oi dėjau aš jį dėjau.. dėjau nuo dūšios), septyniolika kartų aplaižomas šaukštas, gerai atvėsinama. Tada kočiojami rutuliukai. Palačinka juos merkia į baltą glaistą, o aš apvoliojau šokolado drožlėse.

Mano sena tarka visą gyvenimą tarkavusi morkas ir sūrį, pagaliau gavo paragauti šokolado.

Kaip aš dariau saldainius

Jau ko-ko, bet saldainių daryt namuose tai tikrai nesiruošiau.
Sumašyt keletą gerų dalykų ir juos išsmaližiaut, tą dar įsivaizduoju - su šaukštu iškabint iš puodo saldžius kaip nuodėmė... aha aha, šitą suprantu...
Neseniai rašydama giminės istorijos faktus, aptikau, kad tokie reiškiniai mūsų giminėj nuolat vykdavo ir vėl pasikartodavo kitais laikais, su kitais veikėjais, bet visad su neišplaunamai pridegintais puodais, kuriuos paskui tekdavo slėpti daržinėj po šienu...

Bet sukonstruot namuose saldainį, kuris būtų dailus, įmanomas paimti neišsiterliojant pirštų... neeee, nemaniau, kad šitą darysiu.

Bet kaip ten sakoma, pasąmonė nesuvokia neigiamų sakinių. Iš minties "niekada nedarysiu naminių saldainių" materializavosi tik žodis "saldainiai".
Išžiūrinėjau internete, iš ko jie būna, prisižiūrėjau tiek, kad nebeištvėrus saldumo, sukramčiau riekę juodos duonos... ir išskubėjau sudedamųjų dalių pirkti.

Pirmiausia nutariau išbandyt paprastą receptuką, kurio nuorodą pamečiau, bet tai neitin svarbu, nes paskui vistiek nuo jo nuklydau.
200 g šokolado
200 g grietinėlės
ananaso cukrinukų.

Puiku, taip ir padariau, sutirpinau, sumaišiau, ananasus sukapojau... šokoladas buvo baltas, nes kaip tik akcijinė kaina... siaubs, kai ištirpsta 200 g šokolado, kiek mažai jo belieka ant puodelio dugno. Ir net jei pakutį grietinėlės įpilu, teoriškai jau 400 g, praktiškai dugną dengia labai plonu sluoksniu.
Kiek dėti ananasų, nebuvo parašyta, įdėjau apie saują.
Niekaip nemačiau dėl kokių priežasčių masė turėtų sukietėti, bet kaip ir nurodyta, išnešiau į kamarą palikti šaltai overnight.

Kitą dieną ji buvo saldi, gardi, bet skystokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau, tada įbėriau kelis gerus šaukštus sauso pieno. Padvejojau, tada dar kelis šaukštus cukraus pudros. Išnešiau vėl kamaron.

Po pusdienio patikrinau. Saldi, gardi, bet tirštokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau. Padvejojau. Tada įdėjau visą pakelį sviesto ir viską peršildžiau. Gera žinia ta, kad saldžiosios gardžiosios masės jau buvo žymiai daugiau. Išnešiau kamaron.

Vakarop patikrinau. Masė jau gerokai tiršta, bet vistiek ne tokia, kad ją paimčiau rankom ir rutuliuką sukočiočiau. Pakabinau šaukšteliu ir įmečiau į kokosų drožles. Paskui jau galėjau ir rankom, ir rutuliukas gavosi, bet toks nemaloniai minkštas, kad ne ne ne.
Kaip ir priklauso, padvejojau. Sutraiškiau kelis lapus sausų vaflių iki smulkių trupinių ir dulkelių, ir jeee-jeeee-jeeee jie iš esmės pataisė reikalą, skonio nesugadindami. Palaikiau dar valandžiukę kamaroje, o paskui galėjau iš jų ne tik rutuliukus kočioti, bet nors ir zuikius lipdyti, jei būčiau norėjus. Be to skanu labai.
Nunešiau E. paragauti. Reik migdolo, pasakė. Susivokiau, kad ir pati burnon eilinį rutuliuką įsidėjus, nesąmoningai tikiuosi užtikti migdolą.
Puiku, reiks ir bus! Masė tokia paklusnutė, kad migdolas įsivynioja be problemų. Ananasų gabaliukai beje tinka labai, jie suteikia labai subtilų aromatą ir persikanda maloniai.

Ponas Didysis Ekspertas deja nenorėjo, nes pernelyg panašūs į rafaello, kurių jis nemėgsta.
Išrankusis vieną suragavo, šiap taip įkalbėjau suragaut, pasakė, kad per saldus. Nu ar ne šmikis jis?

Žalia sriuba

Palauk!- pasakė Ponas Didysis Ekspertas, prieš man įkišant smulkintuvą į puodą. Šiek tiek jos valgys, bet iki sutrynimo. Paskui jau jungiau aparatą, o E. atėjo užmesti žvilgsnį, kad galėtų sušukti Oooo, fūūūū!
Truputį nusivyliau, kad nesigavo tobulas žalumas, o toks... chaki, visiškai žalios tebuvo dilgėlės, bet jos neįveikė rūgštynių rudumo. Truputį nusivyliau, bet nelabai.
Ponas Didysis Ekspertas ėmė kaišioti man šaukštą paragauti iš jo bliūdo. Prisidėjo maltų pipirų, dar kažko, tipo pataisė.
"Va čia tai sriuba, čia tai sriuba!- aiškino man.- Sriuba nuo žodžio srėbti."
Iliustruodamas savo žodžius garsiai sušliurpė: "pažiūrėsim, kaip tu savąją srėbsi."
Prieš srėbdama, tradiciškai nusitaikiau į ją fotoapratu, o E. vaitojo, ojjj, fūūūū, tik nedėk į internetą, kas pamatys visi apsivems.
(Kaip matot, jos nepaklausiau, atsiprašau už jūsų apvemtą klaviatūrą?)

2 šaukštai sviesto arba aliejaus
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
gabaliukas saliero
3 bulvės
sauja šaldytų šparaginių pupelių
sauja šaldytų lapinių daržovių
druskos, mėgstamų sriubos prieskonių
Mano žaliosios daržovės buvo rūgštynės, dilgėlės ir špinatinės rūgštynės, todėl sriubos nebereikėjo rūgštinti nei pomidorų padažu, nei niekuo.
Svieste pakepiau svogūną ir česnaką, pakepinau dar maltos kalendros, nes pasivaideno, kad šiandien jos norėsiu, bet būtų gerai ir su kitais prieskoniais. Sudėjau bulves, salierą, užpyliau vandens. Kai užvirė, sudėjau šaldytas daržoves. Padruskinau.
Kai viskas atrodė išvirę, sutryniau smulkintuvu.
Valgiau su gabalėliu sviesto.
Porą kartų nemandagiai, bet garsiai sušliurpiau, kad įrodyčiau, kad tai sriuba.

Risotto su džiovintais baravykais - Risotto con porcini secchi

Daugiaryžis, sakot?
Nu jau tikrai! Tas pats, kaip kugelį būtų pavadinę daugiabulbiu. Daugiaryžis?!!! Cha cha.
Dar jei būtų suskubę tą žodį išrasti pirmiau, negu pats patiekalas mūsuose apsireiškė. Bet dabar jau tikrai nežinau, ar pataps jis man kada daugiaryžiu.
Nors namiškaims tai nesakiau nei daugiaryžio, nei rizoto, ai, sakau, čia šio bei to su ryžiais išviriau.
Nesakiau, kad vynciaus dėjau. Nors man rodos,jei analizuoji ką uodi, tai aromato biškis yra.
Nesakiau aš jiem ir apie Silviją ir Džiuzepę. Ne todėl, kad paslaptis būtų, o todėl, kad jiem neįdomu. Tai aš, ne jie, Silvijos gražioj virtuvėj stovėjau su medine mentele rankoj ir po puodą su ryžiais makalavau. Kitam puoduke virė sultinys (reiktų tikro, sakė Silvija, bet šįkart bus gerai iš kubiuko). Laiks nuo laiko į ryžius ji to sultinio įpildavo samtuku, ir vyno įpildavo vis po šiek tiek, o aš vis maišiau. Sakiau, o tai gal galima visą sultinį iškart supilt? Nea,- sakė ji,- tada ryžiai tiesiog išvirtų paprstai ir viskas.
O turi būti nepaprastai. Turi būti taip, kaip reik. Ji, tipo, mane mokė virti risotto. O aš, tipo, mokiausi, nors tada dar negalvojau, kad kulinarinį blogą rašyti pradėsiu.
Džiuzepė, būtinai turiu pasakyt, šiaip yra labai fainas, ir kantrus jis, ir patikimas, ir geraširdis, bet kai jis pats prie puodų, neleidžia dalyvaut. Net cibulių lupt neleidžia. Net Silvijos neleidžia. Nežinau kodėl. Kokios ten virtuvinės paslaptys jo? Šiaip jis fainas labai, o mane pravardžiuoja "Dalia e' una pazza"- atseit paplaukus tokia. Bet negaliu sakyt, kad labai klystų.

Tas, kurį virėm su Silvija, buvo be baravykų. Bet kažkur internete užmačiau, kad galima su "porcini", ir mintis man patiko.

Kiekiai apytiksliai
1 stiklinė apvaliųjų ryžių
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
sauja džiovintų baravykų
3 šaukštai aliejaus
pusiau pilna arba pusiau tuščia stiklinė vyno
1 morka
gabals saliero
druska, lauro lapas, pipirai
sviestas
kietas sūris, pvz "Gojus"

Grybus užmerkti maždaug valandai. Paskui grybus išgriebti, o vandenyje, kuriame jie mirko, virti morką, salierą ir kitką, kas tinka sultiniui, nu ten lauro lapą, pipiriuką kokį, druskos. Vandens reikia beveik litro.
Aliejuje apkepinti smulkintus svogūnus. Sudėti ryžius, česnaką, pamirkytus grybus. Kurį laiką viską pakepti maišant. Įpilti vyno. Maišyti tai čia teks visą laiką, taip jau reikia nusiteikti. Kai ryžiai godžiai visą vyną sugers, pilti šiek tiek sultinio. Tas puodukas su sultiniu visą laiką turi virti lygiagrečiai ir iš jo į ryžius nuolat įpylinėti reikia. Kaip tik sugeria ryžiai eilinę dozę, taip ir įpilti naują. Maždaug po 20 min, kai jau didžioji sultinio dalis bus supilta, atsargiai pradedam ragauti. Nei laikrodis tiksliai nepasakys, kada gatava, nei supilto sultinio kiekis, viską nustatysim organoleptinės ekspertizės metodu, t.y ragaujant. Gal sultinio truputukas liks, gal pritrūks, ir tada teks gelbėtis verdančiu vandeniu.
Ryžiuose turi likti truputukas kietumo, bet išvirusio kietumo. Kartu su nuostabiais grybų ir vyno kvapais. Patikėkit, kvepia žymiai geriau, negu atrodo.
Užgesinus ugnį po puodu, dar palikti keliom minutėms uždengtą. Įmesti sviesto vieną kitą gabalėlį.
Įsidėjus į lėkštą, užsitarkuoti sūrio, nors tiesą sakant ne būtinybė jo.

Avinžirniai ir makaronai su morkų tyre

Pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad avinžirniai yra sena kultūra, senų senovėj auginta ir Lietuvoje, tik ilgai buvus užmiršta.
Kaip aš čia sugalvojau, kad ir Lietuvoje, iš kur tokias žinias paėmiau? Turbūt dėl to, kad pavadinimas lietuviškas, nors žirnio ryšys su avinu man nėra aiškus.
Dabar galvoju, ar atskleist jam, kad panaršius internete neradau žinių apie lietuvišką jų kilmę, kad anglai dedikuoja juos viščiukams, o kartais vadina "channa".
Nejuokaunu, tikrai channa!

Receptą radau čia, ir patiko jis man dėl morkų.
Nes morkos, morkos, morkužėlės, gražuolės mano mėgstamukės.

4 personoms

350 g trumpų gražių makaronų
500 g morkų
10 g imbiero
20 g citrinos sulčių
druska
250 g virtų avinžirnių
aliejus
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 skiltelė česnako
petražolės

Išvirti morkas ir sutrinti kartu su citrinos sultimis, druska ir imbieru. Įdėti truputį vandens, kuriame virė morkos dėl tinkamos konsistencijos.
(Čia įterpsiu trigrašį, kad įdėjau truputuką aliejaus, nesgi morkos labiau vitaminus atiduoda, kai su riebalu. Bet citrinos sulčių nedėjau.)
Išvirti makaronus.
Aliejuje apkepti susmulkintą česnaką, paskui jį išgriebti ir tam pačiam aliejuje apkepti avinžirnius ant nemažos ugnies, kad taptų traškūs.
Išgriebti avinžirnius ir aliejuje apkepti garstyčių sėklas. Po to sudėti ten virtus makaronus ir trumpai apkepti.
Išdėlioti į lėkštes makaronus, morkų tyrę, avinžirnius. Apibarstyti petražolėm.

Nieko neparašyta, ką daryti su apkeptu išgriebtu česnaku, aišku, jis nuostabiai prikvipina aliejų, bet vistiek per geras išmesti. Tai užbarsčiau jį kartu su petruškom.

Įdomu gavosi, tikrai įdomu.... Labai patiko gaudyti po burną garstyčių grūdus ir perkandinėti. Kuo gi ne pramoga?

Ponas Didysis Ekspertas nesutiko su imbieru morkose, likusius avinžirnius apgrūzdino kaip reikiant ir pabandė įpiršti Išrankiajam paragauti bent vieną. Tuomet buvau iškviesta pasiaiškinti, ar čia žirnis, ar čia riešutas. Nuto žirnis,- atsakiau. O "nut" angliškai yra riešutas.
Bo jei pasakyčiau, kad avino žirnis, būtų channa.

Grissini - duonos lazdelės

Mielių savaitė...
apie mieles aš šį tą žinau. Latviškos vadinasi "maizes raugs" ir yra geresnės negu lietuviškos, todė anais tarybiniais laikais jų galėdavo nusipirkti pas bobutes, kurios parveždavo iš Rygos mielių, o taip pat kvapiųjų pipirų. Dabar tai būtų komercija, anais laikais būdavo nusikaltimas, o bobutes vadindavo "Špikuliantėm". Kartais ir mes nuvažiuodavom į Rygą, nusipirkdavom šio bei to, pvz rūkytų žuvelių, bet kur Rygoj imamos mielės, nežinojom.

Taip, žinau aš šį tą apie mieles ir važiuodama dviračiu per Lenkiją neperku to mažo dailaus pakučio, kur mano kelionės draugai įsigyja kaip sviestą ir išvynioję apstulbsta, uosto ir nežino ką žygio sąlygom su tom mielėm daryti.

Žinau, kad mielės daug vitamino B turi, ir kai mano sesę vienuoliktoj klasėj apniko šunvotės ant visokių nepatogių vietų, ji taisė reikalą suvartodama pusę pakelio mielių. Paskui šaukė:"oj, oj, rūgstu! Oj, sprogsiu!", bet vizualiai nesipūtė, ir tokiu būdu šunvočių ataka buvo sustabdyta.

Itališkuose receptuose būna minimos "lievito madre" - motininės mielės, ir, pasirodo, yra lygis pačiam jų pasigaminti/užsiauginti.
Va čia akiratį sumaniau praplėsti ir truputį paskaitinėjau. Pagaminamos jos sumaišius vandenį ir miltus ir priviliojus ore skraidančias mielių bakterijas tuo mišiniu maitintis. Todėl skirtingose vietovėse mielės būna truputuką skirtingos, nes bakterijos skraidančios ore nėr absolič identiškos.
Arba galima motinines mieles skolintis iš draugų - rašo Rossaninna.
Va čia tai prasideda pats grožis!!!
Taigi draugai jums paskolins dalelę savo motinos! Kurią turėsite paskui gražiai užlaikyti, saugoti ir maitinti miltais! Ir tuomet svetima motina jūsų namuose pukšės, pūsis ir skleis rūgštų kvapą.
Ak ne, geriau jau iš tų Rygos špikuliančių.
bet yra išeitis ir dar viena - tai sausos mielės! Su Prancūzijoje pasigautomis bekterijomis, kurių motinos jau taip toli, kaip anyta Kryme, ir jeigu pukši jos, tai elegantiškai ir labai labai labai iš tolo. Va todė jas ir jamam!
Ir kepam GRISSINI!!!
Labiau paplitęs variantas yra su alyvuogių aliejum, taip, kepiau ir tokius.
Tačiau česnakinis rašo, kad į tešlą privaloma dėti taukų. Kaip žiauriai tai beskambėtų. Galit dėt aliejaus, rašo anas, "But grissini are what they are mainly because of lard. Just so you know..."
Galima taip, galima anaip... visaip galima. Galima net netikėti, kad aukščiau minėtasis ponas ką nors žino apie Grissini, nors jis ir pasakoja istoriją apie rūmų kepėją Antonio Brunero, kuris 1668 m. sugalvojo duonos lazdelėm maitintį būsimąjį Savojos karalių Vittorio Amedeo II, kurio skrandis nevirškino įprastos duonos.

Bet sakykim susikuria tokia situacija, kad užvakar kepėt antį. Kepdama ana prileido nemaža taukų. Sakykim, nekilo ranka juos išmest, susipylėt į bliūduką ir pasidėjot į šaldytuvą, nors yra aišku, kad nieks jų ant duonos nesiteps ir nevalgys, ir nesvarbu kaip gardžiai jie prieskoniais kvepia, ateitis jiem jokia nesišviečia.

Tuomet imu naršyti vikipedijas ir žodynus, tikėdamasi, kad bent vienas iš jų išvers, kad "lard" gali būti bet kokie taukai, pvz. anties.
Nea, visi šaltiniai kartoja kaip susitarę, kiaulės taukai ir basta.
Ot po biesais.

Nu bet kas man uždraus sudėti anties taukus į grissini?!!! Retorinis klausimas, išlydau aš juos ir gražiai į tešlą supilu, savrbu, kad būsimi valgytojai nepamatytų.
Ir rezultatas puikus!
Palyginus su anais, kuriuos kepiau su aliejum, traškumas toks žymiai švelnesnis. Anuos valgydamas Išrankusis skundėsi, kad jam žeidžia gomurį, aišku tik jis tokių bėdų sugeba išmąstyti... šiaip ar taip, grissini su taukiukais - variantas vertas išbandyti.

Kiekiai apytiksliai!
0,5 l vandens
apie 0,2 l lydytų taukų
apie 1 kg miltų
2 pakeliai po 11 g sausų mielių (nes tešlai su riebalais reikia jų daugiau, negu maišytai tik ant vandens)
2 šaukšati cukraus
druskos
sezamo sėklų, linų sėmenų, visokių džiovintų žolelių ir kt. priedų

Jokių kiaušinių čia nereikia.

Į drungną vandenį sudėti cukrų, mieles ir šiek tiek miltų. Paviršių užbarstyti miltais ir palikti maždaug pusvalandžiui, kol viskas suburbuliuos. Palaipsniui supilti lydytus taukus, druską, gerai išmaišyti, tada dėti dar miltų, kad tešla pasidarytų minkoma, bet minkšta. Paviršių apibarstyti miltais, kad neapdžiūtų ir palikti keliom valandoms kol išaugs dvigubai.
Gerai išminkyti.
Atsipjauti tešlos gabalą ir į jį įminkyti kurio nors vieno priedo, pvz žolelių, pvz rozmarino, arba galima viso Viduržemio žolelių mišinio, ogi kaip padarysit, taip ir bus gerai. Jei priedų variacijų nedarysim, tai galima juos sudėt į tešlą ansčiau, kartu su miltais, išmaišyt bus daug lengviau.
Iškočioti keturkampį blyną. Pjauti juosteles ir daryti arba grissino stirato, t.y. taip ir palikti atpjautus, su matoma pjovimo briauna (kuri mielėms kylant sušvelnėja, bet matoma vistiek),
arba grissino rubatà, t.y atpjauta juostelė dar pakočiojama, kad suapvalėtų. Galima pakočioti sezamuose kokiose nors.
Tačiau abiejais atvejais verta atsiminti, kad nesam fabrikas, gaminantis standartinius vienetus, ir dar ką sakė dailės mokytoja, kad kreivose linijose grožis. Tuomet paimam tešlos juostelę už galų ir be ceremonijų ištempiam ją maždaug dvigubai. Mielinė tešla taikysis vėl susitraukti, todėl verta yra lukterėti, kol tešla iškočiota į blyną pradės truputį kilti. Tada bus paklusnesnė ir leisis tampoma.
Kepti 200 C temp. apie 10 min.
Iš šito kiekio išeina tikrai daug, taigi gera turėti bent tris skardas: vieni kepa, kiti laukia savo eilės, trečius tampom ir į skardą klojam.

Bet kokie jie gražūs, kai sudėti į puodynę! Tas pats grožis, kaip dailininko dirbtuvėj teptukai, arba... nebesugalvoju palyginimo, na tiesiog įsižiūrėti reikia ir grožiu jie sušvinta.

(Atsiprašau, kad tiek prirašiau į šoną. Man kažkaip taip gaunasi.)

Kukurūzų kruopų košė su daržovėmis

Du dalykai:
1 - mane nuo seno intriguoja žodis "mamalyga";
2 - pastaruoju metu itin traukia geltona spalva.

Mamalyga - taip Moldovoje vadinama kukurūzų košė. Senais laikais ten esu buvusi, ir išmokau gražų žodį "frunze", bet mamalygos neteko paragaut. Kartais bandydavau ją virti kaip sugalvodavau, ir su pienu, ir be, o kas turi gautis taip ir nežinojau, ir dabar nežinau. Todė nevadinsiu šios košės mamalyga, anei polenta, nors polentos tai taip, esu valgiusi pernai rudenį per Bergamo invaziją kaip tipinį to regiono valgį. Tipinį, bet ne itin mane sužavėjusį.

Nu bet geltona spalva... Man tiesiog jos dabar reikia. Padėvėtų rūbų parduotuvėse vis pasidairau geltonos striukės, teisinuos, kad autostopui, bet tikra tiesa yra ta, kad jos man paprasčiaus reikia. Reik ir viskas. Trečios, nes dvi jau turiu.

Taigi pasidedam ant stalo geltonų kukurūzų kruopų ir galvojam, kas iš jų bus.

2 šaukštai aliejaus arba sviesto
1 svogūnas
1 morka
1 paprika (raudona tinka gražiau)
1 saliero lapkotis
250 g kukurūzų kruopų
druskos

Aliejuje apkepu smulkintą svogūną, paskui ten pat sudedu tarkuotas morkas, gabaliukais pjaustytą papriką ir salierą, dar viską kartu pakaitinu, sudedu kukurūzų kruopas, išmaišau, dedu druskos, pagalvoju, kokie tiktų prieskoniai ir suprantu, kad man šiuo metu jokių nesinori, užpilu vandeniu kad būtų bent 1 cm virš kruopų, ir perkeliu ant lėtosios ugnies. Verdu apie 20 min, patikrindama, ar nepritrūko vandens. Užgesinu po puodu ir palieku dar kokį 15 min pašusti. Puodas geriau su storesniu dugnu ir kad šilumą išlaikytų ilgiau.
Valgau su aliejumi. Man šiuo metu patinka kvapnusis saulėgrąžų, bet taip pat tiktų ir kitoks.

Kai bebūtų keista, valgo ir Ponas Didydis Ekspertas, ta proga papasakoja, kad vaikystėj kai svečiuodavosi pas tetą Mašą, ji gamindavo mamlygą. Duonkepėj krosnyje. Valgydavo ją su spirgais ir užsigerdavo rūgpieniu. Ot mat kaip.

Daikonų kremas su morkomis

Daikonų, ne drakonų. Tų didžiųjų baltųjų ridikų.
Nors vistiek keistas.
Kai pamatau kokį neįprastą derinį, taip ir susivilioju. Ypač jei visos sudedamosios dalys daugmaž žinomos, bet kokia melodija sugros jie visi pakliuvę į vieną puodą, negaliu nė įsivaizduoti.
Taigi pabandom sudėti ir ištyrinėti. Tuo labiau, kad viskas itin paprastai padaroma.
Radau pas Druskos žvaigždelę

1 daikonas
2-3 morkos
1 apelsinas
druskos, cinamono, gvazdikėlių
tyrojo aliejaus
Daikoną supjaustyti gabaliukais ir išvirti vandenyje su cinamonu ir druska. Nupylus vandenį, sutrinti į tyrelę.
Morką supjaustyti gabaliukais ir apvirti apelsino sultyse. Ir vandens truputį, bet tik tiek, kad nesviltų sausai. Verdant įdėti maltų gvazdikėlių ir apelsino žievelės.
Sudėti morkas į daikonų kremą ir užskaninti aliejumi.

Viską taip ir padariau.
Paskui ragavau, vis įsiklausydama, ar čia skanu, ar ne. Kol pastebėjau, kad jau beveik šviečia bliūdo dugnas. Nusprendžiau, kad neblogai. Turbūt.

Sashimi, šis tas japoniško

Japonijoj nesu buvus.
Janonų restorane irgi ne.
Nesu net sušio valgiusi. Bet esu mačius an paveikslėlio, prašau man šitą užskaityti.

Kartą sėdėjom virtuvėj ir gėrėm arbatą su Ushi, klajūnu japonu, kurį jau beveik visi Lietuvoje pažįsta. Truputį buvom sušalę ir šlapiom kojom, nes braidėm po pirmu sniegu padengtą pernykštę žolę senose žydų kapinėse, kur jis pasisakė esąs musulmonas. Kaip juo tapai?- klausiu jo. Paprastai, - atsakė. Kai buvo Sirijoj, kažkas ten jo paklausė, gal norėtų būt musulmonu. Ushi pasakė, kad gal ir norėtų, ir vsio, taip juo ir tapo.
Tai va, arbatą gėrėm, apglėbę rankom puodukus, kad atšiltų pirštai. Pašarinus šaldytuve, radau vos-vos sūdytos lašišos, kurią užsidėjom ant bulkos su sviestu ir suvartojom.
- OOooo,- Uši sako,- čia beveik kaip suši.
Papasakojo, kad japonai retai namuose tuos suktinukus vynioja, tai daugiau restoranuose profesionalų gaminamas maistas. Namuose nesuteikinėja kokios nors ypatingos formos, suvalgo paprastai, su lazdelėm.

Dabar vykstant japonų virtuvės savaitei pirmiau negu po šaldytuvą, šarinu po internetą, žiūrėdama, kas ten tokio... mažiau mistiško. Iš produktų, įmanomų rasti mažo miestelio maximoj.

Aha! Atrandu! Sashimi, gal tariama sašimi, bet gal ir sasimi.
Anoks čia patiekalas!
Padrožta šviežios žuvies.
Padrožta daržovių.
Ir viskas! Net druskos nebarstoma ant žuvies, kąsniukas tiesiog padažomas į sojų padažą, į kurį įdėta wasabi krienų.
Mums labiau įprastame maiste sukuriami skonių deriniai komponuojant daugelį ingradientų.
Japonų virtuvėje, ypač sashimi, pabrėžiamas atskiro produkto skonis.
Įsidedi burnon kąsniuką žuvies ir įdėmiai klausai, ką sako skonio receptoriai.

Nelabai svarbu, kokia žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė...
Nelabai svarbu, kokios daržovės. Daikonas, agurkas...

Kol galvojau apie šį patiekalą teoriškai, dvejojau, kaip čia bus, kad nėr nei duonos, nei ryžio, nei nieko, kas atliktų panašų vaidmenį.
Paragavau ir supratau, kad nieko čia nereikia.

Beje sashimi dėliodama lėkštėje, jaučiaus kaip komponuodama puokštę.
O jau fotgrafavom... Suspaudus kąsnelį tarp lazdučių, E. vaikščiojo po virtuvę, ieškodama tinkamo fono, o aš raičiaus aplink vardan taško ir šviesos. "Ar mes tik truputį nupušę, ar jau labai?"-klausiau jos. "Labai!"-atsakė.
Nuotraukos pavyko šiaip sau, bet savo didesniu džiaugsmu laikau tai, kad pavyko pačiai pamatyti baltų daikono drožlių grožį, nušvitusią lašišos skiautelę su baltu ažūru ant oranžinio, žalio pipirnės stiebelio tobulumą.

Kamakäkid - Estijos nepriklausomybės dienai

Redutis turi dvi juosteles prie savo krepšio: viena yra geltona-žalia-raudona, pagal Tėvynę. Kita yra mėlyna-juoda-balta, pagal meilę.
Ne konkrečiam kokiam nors žmogui meilę, o Estijai.
Ot pasitaiko tokių reiškinių, kai vienoj žemėj užaugę pamilsta kitą, ot ir nežinau, ar jie yra kaip nors moksliškai ar filosofiškai, ar parapsichologiškai paaiškinami, tie reiškiniai, ot nežinau nežinau nežinau,
bet va jų yra.
Redutis su nepaaiškinama meile, yra mano ryšys su Estija.
Estija, paminėta kažkuriam mano rašinėly interneto užkaboriuose, yra pirmoji gija, nusitiesusi tarp mūsų.

Estijos nepriklausomybės dienos proga naršiau internetą, ieškodama kokio nors estiško patiekalo. Aišku, pirmiausia į galvą ateina kraujinė dešra. Nes ir tas amerikonas, kuris pirmiau negu Estiją pamilo estę, rašė pašiurpęs: "my wife eats blood sausage, ...o kai neturi kraujo dešros, valgo saldainius iš kraujo"
Arba va, Vita, prajuokino iki ašarų, parodydama lauktuvę, kurią vežė iš Estijos savo paaugliams sūnums: kraujinė dešra juodam apvalkale, ant kurio dviejų šviesiaplaukių estukių su tautiniais rūbais nuotraukytės. Sako: perpjausiu per pusę, vienam sūnui dešros gabalas su viena mergička, kitam su kita.

Estijos nepriklausomybės dienos proga nesinorėjo man kraujo.
Išsirinkau Kamakäkid. Iš čia
* 250 g maskarponės (naudojau varškę su trupučiu grietinės)
* 3 šaukšteliai cukraus
* 2 šaukšteliai razinų
* 2 šaukšteliai smulkintų riešutų (man atrodo šaltinyje klaida, rašo, kad walnuts, nes tai vieninteliai augantys Estijoj, bet labiau patikėčiau, kad lazdyno)
* apie 2 dl kama miltų
* truputį kreminio likerio.

Viską sumaišom. Riešutai, aišku skaniau, jei prieš tai paskrudinti, o razinos palaikytos garuose. Cukraus turbūt įdėjau daugiau, nemieravau šaukšteliais, ragavau, kad būtų skanu ir tiek. Iš tiesų tai nieko nemieravau. Likerio dėjau savo mylymiausio Vanna Tallinn, nes ir į temą labai, ir aromatą suteikia nuostabų.
Viską sumaišom, palaikom bent pusvalandį šaldytuve.
Paskui formuojam rutuliukus ir apvoliojam juos kakavoj arba kama miltuose.
Viskas. Gatava. Suletud.

Už kama miltus ačiū Redučiui. Tai dalykas, kurio turbūt nėra niekur kitur, tik Estijoje. Rupiai maltų ir paskrudintų kelių javų miltų mišinys, itin tinka dėti į jogurtą. Kai nuvažiuojam į Estiją ir blaškomės ieškodami namiškiams lauktuvių, aišku galim tų juodų dešrų su krauju ir merginom, bet prigriebkim ir kama miltų. KAMAJAHU estiškai.

Lęšiai su kiviais

"...ir vėl tu privirei... šitų?"- priekaištauja naminiai konservatoriai, kilstelėję dangtį ir patikrinę kas šitam puode.
Aha, priviriau.
Nes nelietuviškai sakant, šiuo metu ant jų "pasinešiau", taigi ant lęšių.
Vaikystėj tokių žinot nežinojau, lęšiai buvo tik per fizikos pamokas, na dar klasiko kūriny: "senelis su bobute valgė lęšių sriubą". Kas tas yr, nelabai žinojom, atrodė kažkoks visiško skurdo atributas, išnykęs be pėdsako šviesioj tarybinėj visuomenėj, kaip kad išnykę buvo blusos ir marcipanai.
Jei senelis su bobute lęšių sriubą valgė, turbūt patys jų užsiaugino, bet va aš iki šiol nežinau, kaip atrodo augantis lęšis. Teoriškai turėtų ankštyje augt. Ir žydėt kokiu nors lūpažiedžiu.
(ką tik pažiūrėjau vikipedijoj - magnolijūnas erškėčiažiedis pupietis)
Na, jei magnolijūnas, negėda tada jam ir su kiviu vienoj lėkštėj atsidurti.
Senelis su bobute kivių nežinojo, bet jie taigi skurdo sriubą valgė.
O mes - sveikuolišką prašmatnuolišką veganišką patiekalą, be to labai skanų, nors naminiai konservatoriai manim nepatikėjo, o patys paragauti nesiryžo.

Kiekiai apytiksliai

150g lęšių
1 svogūnas
1 morka
gabalėlis imbiero
2 šaukštai kokoso drožlių
2 skiltelės česnako
2 šaukštai aliejaus
sauja razinų
petražolių
2 kiviai
druskos, juodų maltų pipirų

Pakepinam susmulkintą svogūną, kai pradeda skrusti, sudedam susmulkintą česnaką, tarkuotą morką, tarkuotą imbietą. Viską kartu truputį pakepam, tada dedam kokoso drožles ir kelias valandas pamirkytus lęšius, minutę pakaitinam viską sausai, paskui užpilam vandens. Tik nedarykit tokios klaidos, kokią padariau aš, užpyliau vandens su atsarga. Buvo klaida, nes lęšiai jau mirkyti ir vandens beveik nebesugeria, tai jo mažėja tik tiek, kiek nugaruoja.
Taip kad vandens tik kad vos apsemtų. Druskos. Saują razinų, arba turėtų gerai tikti džiovinti abrikosai. UŽdengiam, verdam. Laiks nuo laiko patikrinam, ar neišvirę, ir ar dar yra vandens. Normaliai išmirkyti lęšiai per 20-30 min jau bus išvirę.
Užbarstom pipirų ir smulkintų petražolių. Ir taip jau skanu. Bet įmaišius gabaliukų kivio... mmmmmmm..... tikras gėris.
Valgyti šiltus.

Idėja iš kelių šaltinių (kuriuose buvo ir ananasų, ir paprikų, ir graikiškų riešutų, bet ne visko kartu, kivių ten nebuvo, bet užtat buvo mano spintelėj. Tiko liuks.)

Salotos su lęšiais l36i7

l36i7 - tai paslaptingas ir unikalus šių salotų kodas, aprėpiantis turtingą lęšių vidinę sandarą, mikroelementų gausą ir ypač pabrėžiantis tobulą lęšių formą. Kaip mažos dailios tabletytės tie lęšiai. Užpylus vandeniu susigrupuoja į darinius ir derinius ir oriai, solidžiai mirksta. Todėl ir l36i7.

Šių salotų idėja sukombinuota iš dviejų šaltinių, iš Marisos ir virto-nevirto ir dar savo nuožiūra modifikuota (bet ne genetiškai):

Kiekiai apytiksliai

200 g lęšių
1/2 agurko
1 paprika (arba po pusę nuo geltonos ir nuo raudonos, kartu su agurku gi atrodys labai patriotiška)
1 saliero lapkotis
1/3 poro
2 skiltelės česnako
ryšelis petražolių
lauro lapas
acto, druskos, cukraus, nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus
Lęšius kelias valandas pamirkyti, atkreipiant dėmesį, kaip įdomiai jie elgiasi užpilti vandeniu. Paskui išvirti su lauro lapu ir druska.
Daržoves supjaustyti gabalyčiais. Česnaką ir petražoles užkapoti dalgiais, kirviais arba peiliu. Sumaišyti viską su išvirtais lęšiais.
Actą su druska, cukrum ir aliejum suplakti ir užpilti ant salotų. Palaikyti bent pusvalandį, kad skonis išsiskleistų.

Pabaigai išduosiu kodo l36i7 paslaptį: tai žodis "lęšių", rašytas neperjungus klaviatūros į lietuvybę.

Pyragėliai su kopūstais

Kai buvau tokia jauna, kad net neįtikėtina... kai mokėjau kepti tik blynus, bet man daugiau ir nereikėjo... kai receptų neieškodavau internete, ir net kai interneto dar nepažinojau, ir drįstu teigt, kad nepažinojai jo tu... ir net nė vieno žilo plauko, ai tiesa, vienas buvo nuo kokių 14 metų, nežinau dėl ko, buvau jį sykį išsirovus, bet jis vėl ataugo žilas...
vienžo senais laikais Kažkada
susipažinau su tokia babune, kurią visi vadindavo Timofejevna. Buvo ji begaliniai sena, nors tiesa dar ne pensininkė, dirbo sarge objekte, vadintame "Amonitka" - išeidavo į darbą vakarais ir man atrodo netgi turėjo medžioklinį šautuvą darbe, nors tiksliai nežinau.
Gyveno su tokiu Volodia, kuris man irgi atrodė senas, bet visi sakydavo, kad Timofejevnai žiauriai per jaunas.
Kepdavo pyragėlius su bulvėm ir kopūstais.
Iki kol jos nepažinojau, neįsivaizdavau, kad tokių pyragėlių išvis būna. Kai paragavau, milte pamilau, ypač tuos su kopūstais.
Ir net kepti išmokau.

Kiekiai apytiksliai:
Tešlai
0,5 litro vandens
pakelis sausų mielių (11 g)
žiupsnelis druskos
2 žiupsenliai cukraus
miltų

Įdarui
1 l raugintų kopūstų
2 svogūnai
2 šaukšai aliejaus

Dar reikia aliejaus virimui.

Vandenį reikia truputį pašildyti, tik neužkaitinti, kad nenužudytume mielių. Įdėti druskos, cukraus, mielių ir šiek tiek miltų, kad tešla būtų kaip blynams. Paviršių storai apibarstyti miltais, puodą uždengti ir palikti.
Maždaug po pusvalandžio tešla bus atgijusi ir priburbuliavusi puodą. Dedam dar miltų, tiek, kad galėtų minkyti, na ir suminkom. Dar valandžiukei ar dviems paliekam - priklauso nuo patalpos šiltumo.
Per tą laiką patroškinam kopūstus.
Kai tešlos padaugėja maždaug dvigubai, gerai ją išminkom. Paskui gnybiam gabaliukais, iškočiojam, dedam įdarą ir gerai užtaisom, aš tai net su užraitymais darau. Timofejevna neraitydavo.
Verdam aliejuje.

Dabar pasiskųsiu. Virdami jie kai kurie būna teisingi, tai yra apkepa viena pusė, tik vinkt ir persiverčia. Kiti būna be iniciatyvos, bet klusnūs - patys nesiverčia, bet kai apverti neprieštarauja. Bet būna tokių jų!!! Atkaklių! Neklusnių! Apverti, o jie tik makt atgal ir vėl balta puse į viršų. Apverti, tie ir vėl makt atgal. Kai kuriuos galima perauklėti apverstoj būsenoj prispaustus palaikius. Kiti gi nesiduoda nė už ką. Rado mat kur charakterį demonstruot - riebalų puode!

Lęšių sriuba - keista ir gardi

Pirmas keistumas: visi produktai sudedami kartu ir verdami 2 valandas. Aha, aš galvoju, bulves dvi valandas pavirus kas iš jų bus? Keistumas tas, kad neperverda, nors logišką paaiškinimą paskui pati radau.

Antras keistumas: svogūnai nekepami, o verdami. Tas pačias 2 valandas su visa kita draugija.

Trečias keistumas: dedamas cukrus. Okis, galvoju, cukrus tai cukrus.

Ketvirtas keistumas: užgardinama aliejumi. Nors čia tik mum keista, kitur, pasirodo, yra įprasta.

Penktas keistumas: verdama kaip gryn vegetariška, netgi veganiška. Bet išvirus ją galima kaip mat pataisyti, arba sugadinti, žiūrint iš kurio taško vertinsim. Mėsgabaliai užbarstomi, kai sriuba jau lėkštėj.

Šeštas... nežinau ar yra šeštas, jei pastebite dar ką keista, tai paminėkit, priskaičiuosim.

Šią keistąją idėją radau pas imbierą-pomidorą

rašo, kad 6 personoms, bet jos turėtų būti gana ėdrios, nes aš visų produktų stipriai mažinau, bet vistiek privirė daug.

500 gr. lęšių
250 gr. perlinių kruopų
3 morkos
1 svogūnas
2 bulvės
4 saliero stiebas
400 gr. pomidorų minkštimo
3 šaukšteliai cukraus
1 lauro lapas
7 kubeliai šaldytų špinatų
druska, pipirai, laukiniai pankoliai, rūkyto kumpio ar šoninės, ar dešros, tyro alyvuogių aliejaus

Į puodą sudedam kelias valandas pamirkytus lęšius, perlines kruopas, gabaliukais pjaustytas morkas, svogūnus, salierus, bulves, pomidorų minkštimą, špinatų kubelius, druską, cukrų, lauro lapą (antroj nuotraukoj viskas jau sudėta, bet dar nevirta. Pomidorų tyrė šaldyta - tas didelis raudonas šmotas)
Užpilam vandens ir verdam dvi valandas.

Iš tiesų tai jau po valandos visi produktai buvo įkandami, bet atkakliai viriau toliau.
Įsipylus į lėkštę, užpipirinti juodų maltų, užkrapinti laukinių pankolių (aha, mes ligtais čia tokius žinom? Bet galim ir krapais), aliejaus dar tyrų mergelių kokį šaukštą, ir jei norim - rūkytos mėsikės.

Sriuba priklauso būti tiršta, bet pastovėjus valandžiuką maniškė išvis pavirto į košę, už ką buvau apiburbėta. Nes Ponas Didysis Ekspertas nuo ledo grįžo tada, kai jau buvo sutirštėjus. "Ar čia vadini sriuba?".

Su alyvuogių aliejum bandžiau - gerai! Kaip tikra lietuvė moteris Marijos žemės su grietine bandžiau - gerai (italams neišsiduokim tik, bo nulinčiuos). Su nerafinuotu, tai yra kvepančiu kvepiančiausiu saulėgrąžų aliejum - visų geriausia!

Burokėlių mišrainės

Burokėliai su varškės sūriu
Burokėlis (virtas)
Keptas varškės sūris
Džiovintos slyvos
Graikiški riešutai
Balzaminis actas
Aliejus



Išsivirti burokėlį reikia nusiteikimo, kuris užeina ne visad. Bet jau kai nutinka, tai išsiverdu prie to paties bent kelis. Paskui kuriasi visokios variacijos.


Burokėlis su obuoliu
Burokėlis (virtas)
Obuolys
Riešutai
Aliejus

Lavašas su varške ir sūriu

Šis patiekalas prasideda taip;
atsidarom šaldytuvą, apžvelgiam turinį, užkliudom akimis pakelį lavašo, vakar nusipirkto ta proga, kad nukainuotas. Svarstom, su kuo jo norėtųsi ir suprantam, kad su varške! Bet nesaldžia.

Kiekiai apytiksliai
300 g varškės
100 g sviesto
1 kiaušinis
100 g fermentinio sūrio
2-3 šaukštai pasmulkintų graikiškų riešutų (nebūtinai)
druskos

1 lapas lavašo

Varškę sutrinam, dedam sviesto, bet ne visą, truputį jo paliekam. Šakute sumaigome, pernelyg nesiekiam tobulumo, gi ištirps. Dedam kiaušinį, druskos, ir, jei turim ūpo, tai ir riešutų. O jei ūpas sufleruoja, kad kokių nors žolelių, tai irgi ok.
Sūrį padrožiam plonais gabalėlaiais ir padėliojam ant ištiesto lavašo - jei pataikysim ant tokio gabaliuko kąsdami karštą kepinį, tįsis pačiu smagiausiu būdu, kaip tik karštas sūris moka. Uždedam varškės masę ir užlankstom. Lankstom atsimindami, kad apkepęs paviršius būna itin skanus, todėl nesusukam į kietą ruloniuką, o į tokį atsipaladavusį ir plokščią.
Ant paviršiaus uždedam mažais gabaliukais atpjauto sviesto, kurį pasilikom nesudėję į varškę. Kepam orkaitėj apie 200 laipsnių, apie 15 min. Kai paviršius paskrunda, jau ir gerai.
O ant to paviršiaus balutėm tyvuliuoja sviestas - gardu! Ir nieko čia ypatingai riebaus, atminkim, kad lavašas pats savaime yra visas liesutėlis, be jokio taukiuko.
Valgom karštą.