Dilgėlių pesto

aš jį jau mylėjau dar neparagavus, dar nemačius ir net nežinodama, kad toks yra.
Aš jau avansu mylėjau viską, kas vadinasi "pesto", viską, kas žalia, ir viską, kas iš dilgėlių,
ir kai internetiniuose bloguose receptus skaičiau,
taip taip, aš jau žinojau, kad bus gerai,
užsimovus raudonas gumines pirštines patvoriais dilgėlių viršūnėlės karpydama žinojau, kad gerai bus.
Nu bet nesitikėjau, kad TAIP gerai.

Kiekiai apytiksliai:
3 didelės saujos dilgėlių
keli lapeliai mėtų
3 skiltelės česnako
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
gabaliukas sūrio, nu gal maždaug 3x3 cm kubiukas
pusė citrinos
1/3 stiklinė aliejaus
druska, juodi pipirai

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti taip kelias minutes. Išgriebti, vandenį nuspausti. Jau galima be pirštinių - išgręžiau neypatingai švelniu būdu, jos ateip ateip jau buvo išdidų grožį praradę.
Saulėgrąžas pakepinti sausoje keptuvėje.
Viską į smulkintuvą ir... poros minučių reikals.
Sūrio kaip ir reikėtų kieto, parmezano tipo, bet neturėjau, pabandžiau paprastą fermentinį, ar tai vilnius jis vadinosi, ar palanga - sumaliau ką turėjau.
Iš citrinos išspaudžiau sultis.
Aliejų naudojau saulėgrąžų nerafinuotą, paragavus supratau, kad buvo gerai.
Paragavus supratau, kad viskas yra labai labai gerai. Puikumėlis, kaip gerai.
Ypač tinka su krekeriais kokiais nors ar grissini,
arba su virtieniais,
turėtų su makaronais tikti irgi, bet dar neišbandžiau.

Malonu tikrai, bet turėjau bendramintį - sėdėjo kaip tik virtuvėj toks užjūrio princas, kuris nebijojo nematyto daikto paragauti ir patvirtino, kad gavosi puikiai. Dabar abiem pirštai pleistrais užklijuoti, kaip koks priklausymo slaptai sektai ženklas, nes abu neatsargiai smulkintuvo peilius pačiupinėjom.
Kur auginate dilgėles?- paklausė manęs.
Kaip tai kur, jos pačios auga!
Bet tas, kurias vartojate maistui...? Perkate ar sėjate?
He he... nesėtų dilgėlių pesto.

šaltinį sudėtinga nurodyt, nes gana daug panašių receptų radau, su įvairiais riešutais ir su įvairiais aliejais, na pvz šitas

Bandžiau su kokosais ir alyvuogių aliejum. irgi tiko maistui, nors su saulėgrąžom skaniau.

Žaliasis garšvų troškinys

Gal jau man laikas būtų gyvenimiškos išminties įgyti/pritaikyti praktiškai/pademonstruoti.
Pvz toks teiginys: "jei kažko negali pakeisti, pakeisk požiūrį."
Tai va, toks augalas įsikerojęs sklypo kampe po avietėm, vadinasi garšva, o kiek jis blogų žodžių iš mūsų gavęs, o kiek neapykantos! Kiek draskytas, kiek šaknys rankiotos, kiek kapotas ir apspjaudytas! Jam nė motais, auga ir veši. Avietės neapsikentę jau po truputį nyksta, o tas sau auga ir veši.
Tai kas belieka, keisiu požiūrį.
Išvadinsiu valgomu ir nurupšnosiu.
Tuo labiau, kad nebūsiu pirma, skaičiau internete, kad Rusijos vienuoliai, kai įkrisdavo į pasninką, tai beveik vien garšvom temisdavo. "Garšvos sudarė apie 80 procentų vienuolynų daržovių raciono"- skaičiau internete.
Ir receptų internete pilna.
Ir aš dar vieną parašysiu.

Trys geros saujos jaunų garšvos lapų.
1 svogūnas
sviesto
1 šaukštas moliūgo sėklų
druskos
prieskonių

Pakepinti svieste susmulkintą svogūną. Dėti nuplautą garšvą ir kepti maišant. Šiek tiek kepsis, šiek tiek troškinsis, stipriai sumažės apimtis. Druskinti. Dėti prieskonių. Vis pamaišyti.
Ant sausos keptuvės pakepinti moliūgo sėklas (pasirinkau moliūgo sėklas, nes žalios!)
Sumaišyti su troškiniu.
Laiks nuo laiko paragauti, kad pagautume momentą, kada minkštumas pats tas mum patinkantis. Man tas momentas atėjo maždaug po 10 minučių, aš taip spėju, nes į laikrodį nežiūrėjau, laikiau prie ausies telefoną ir aš šaukiau "Ką????", kaip tik paskambino Ponas Didysis Ekspertas, o aš blogai girdėjau, nežinau, ar telefas dūsta, aš mano ausys, ar jis iš ryšio duobės skambino. Nieko normaliai nepakalbėjom, bet maišyti keptuvės nepamiršau.

Kai jau suprantam, kad gatava, dar užmetam sviesto.
Man labai gardu buvo su lydytu ghee.
Valgiau su grikių koše. Manau su visokia koše tiktų.
Buvo dar atėjus kaimynė pasiskolinti dujų baliono, daviau ragaut ir jai, sakė, kad skanu, bet nežinau, ar tikrai patiko, ar tik taip sakė, kad balioną gautų.

gražutėlis skanutėlis daržovės lapelis
o kai pražydės, puokštes skinsiu
dabar toks mano požiūris

Makaronai, panašūs į ryžius

Prekybos centre jie mane vis sugundo, ir turiu kamaroj užsizapasinus, nors retai naudoju, kartais nebent pienišką sriubą. Paskui turiu visiem aiškint, kad šiaip jau čia ne ryžių sriuba, bet man nesunku. Galiu ir paaiškint. Kiekvienam asmeniškai.
Beje, ant pakučio neparašyta, kad panašūs į ryžius, o parašyta "cikorijos sėklos". Nesu nesu nesu tokių sėklų mačius, kartais suabejoju ir tuo, ar cikoriją išvis pažįstu, nes ta mėlyna gėlė, kurią įtariu... kažkaip neįsivaizduoju, kaip iš jos kavos surogatą daro ar kaip tokias sėklas iš jos paima.
Bet ne apie tai aš čia rašyt išvis ketinau.
Makaroniukai tie smulkieji labiaus tai į agurkų sėklas atrodo man panašūs.
Bet ir į ryžius irgi.
Nu ir aš viriau juos ryžam stiliuj.
Atsinešiau iš rūsio tokį stiklainiuką su daržovėm pomidorų skystime, kurį rudenį įkvėpimo pagauta sukomponavau, nu žinot, svogūnai-morkos-paprika-pomidoras. Tiks.
Atsinešiau dar saują dilgėlių iš daržo, kur aplink agrastus auga. Tiks.
Tai receptukas gaunas toks:

250 g smulkių makaronų, forma panašių į ryžius
0,3 l pomidorų skystime konservuotų daržovių
1 svogūnas
kelios skiltelės česnako
sauja jaunų dilgėlių
alyvuogių aliejaus
druskos, pipiro
prieskonių, ypač čiobrelio ir baziliko

Pakepinti aliejuje susmulkintą svogūną, kai pradės apskrusti - dėti smulkintą česnaką.
Suberti makaroniukus, pakepti sausai, bet trumpai.
Užpilti pomidorais ir kitom kartu su jais konservuotom daržovėm. Dėti druskos, pipirų. Įpilti karšto vandens.
Virti ant lėtos ugnies vis pamaišant, ir jei reikia, pridedant vandens. Lauro lapą galima jiem padovanoti.
Dilgėlės nuplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir kelias minutes tam vandeny palaikyti. Po to jau praranda jos įniršį ir nebegelia - išgriebti iš vandens, susmulkinti. Sumesti į puodą, kur tuos makaroniukus verdam.
Nepamiršti maišyti.
Suberti prieskonius.
Po kokių 15 min jau galima pradėti gaudyti makaroniuką ir dėti ant danties, ragaujant, ar išviręs.
Kai jau išvirs, tai jau patys geriau žinot, kam sakyti, kad dilgėlių dėta, o kam ir ne.

Kvietinių kruopų košė, įkvėpta bulgur pilaf

Jei kokiu nors stebuklingu būdu man vaikystėje būtų parodę tą bliūdelį, kurį čia nufotkinau, būčiau pasibaisėjusi - valgyti tuos visus CIBULIUS???!!! O taip, buvo mano baisusis vaikystės priešas, beveik toks pats baisus, kaip žąsys, o gal dar blogiau, nes tykodavo manęs paslapčiom: mama, galvodama, kad nepastebėsiu smulkindavo svogūną kaip įmanydama, bet tokiu būdu tik apsunkindavo jų nurankiojimą. Apie suvalgymą nebuvo nė kalbos.
Aha, taigi svogūnai... ne vienintelis dalykas, kuriuo vaikystėj nebūčiau patikėjus. Ne visai taip gyvenasi, kaip anais laikais buvo numatyta, dar ir į kosmosą nė sykelio nesuskraidžiau, ir autobuso konduktore kol kas nepadirbėjau.
Praėjo daug metų, kol sužinojau, kad mama pati vaikystėje svogūnų nenorėjo, ir dar kažkiek metų, kol man už mano anų dienų išrankumą atkeršijo nuosava dukra, tiesa atsisakydama ne svogūnų, bet cinamono. Bet nuo to ne lengviau, aš dabar ir tą, ir aną mėgstu.
Ir pavyzdžiui šitam recepte visai nebuvo tos daugybės keptų svogūnų, kuriais užgardinau šios dienos patiekalą, nes taip norėjosi.
Tiesą sakant, daug kas orginaliame recepte buvo kitaip, kai ką pakeičiau dėl neturėjimo, kai ką dėl norėjimo, todėl faktiškai gavosi du skirtingi receptai. Bent jau už antrąjį galiu garantuoti - skanu. Jei nesusipykę su cinamonu.

2 šaukštai alyvuogių aliejaus
1 svogūnas
175 g bulgur kruopų (keičiau kvietinėmis)
350 ml sultinio (keičiau vandeniu)
50 g migdolų drožlių (keičiau sezamais)
50 g džiovinitų abrikosų (dėjau razinų)
50 g džiovintų slyvų (yesssss! nors kai ką įdėjau pagal receptą)
1/2 šaukštelio cinamono
druska, malti juodi pipirai, kalendros lapeliai

Pakepinti aliejuje svogūną, (dar pakepiau tarkuotų morkų, nes jas mėgstu), ten pat sudėti kruopas, truputį pakepti kartu, tada užpilti sultiniu, padruskinti ir virti ant lėtos ugnies.
Tuo tarpu aliejuje pakepinti maišant migdolų drožles. Kai apskrus - išgriebti ir ten pat pakepinti pasmulkintus džiovintus vaisius ir cinamoną.
Visą sujungti ir sumaišyti.

Ach, tiesą sakant, kai tiek sudedamųjų dalių kaitaliojau, tai galvoju, smalsu bus kada išmėginti pasigaminti pagal tikrąjį receptą, gal net nukeliausiu į sostinę ir nusipirksiu tų bulgur.

Savo patiekalui dar padovanojau keptų svogūnų užgardinimą, pavogus mintį iš kito "pilaf" recepto. Didelį svogūną supjausčiau stambiais žiedais, pakepiau aliejuje ir tiko jis nuostabiai.