Sashimi, šis tas japoniško

Japonijoj nesu buvus.
Janonų restorane irgi ne.
Nesu net sušio valgiusi. Bet esu mačius an paveikslėlio, prašau man šitą užskaityti.

Kartą sėdėjom virtuvėj ir gėrėm arbatą su Ushi, klajūnu japonu, kurį jau beveik visi Lietuvoje pažįsta. Truputį buvom sušalę ir šlapiom kojom, nes braidėm po pirmu sniegu padengtą pernykštę žolę senose žydų kapinėse, kur jis pasisakė esąs musulmonas. Kaip juo tapai?- klausiu jo. Paprastai, - atsakė. Kai buvo Sirijoj, kažkas ten jo paklausė, gal norėtų būt musulmonu. Ushi pasakė, kad gal ir norėtų, ir vsio, taip juo ir tapo.
Tai va, arbatą gėrėm, apglėbę rankom puodukus, kad atšiltų pirštai. Pašarinus šaldytuve, radau vos-vos sūdytos lašišos, kurią užsidėjom ant bulkos su sviestu ir suvartojom.
- OOooo,- Uši sako,- čia beveik kaip suši.
Papasakojo, kad japonai retai namuose tuos suktinukus vynioja, tai daugiau restoranuose profesionalų gaminamas maistas. Namuose nesuteikinėja kokios nors ypatingos formos, suvalgo paprastai, su lazdelėm.

Dabar vykstant japonų virtuvės savaitei pirmiau negu po šaldytuvą, šarinu po internetą, žiūrėdama, kas ten tokio... mažiau mistiško. Iš produktų, įmanomų rasti mažo miestelio maximoj.

Aha! Atrandu! Sashimi, gal tariama sašimi, bet gal ir sasimi.
Anoks čia patiekalas!
Padrožta šviežios žuvies.
Padrožta daržovių.
Ir viskas! Net druskos nebarstoma ant žuvies, kąsniukas tiesiog padažomas į sojų padažą, į kurį įdėta wasabi krienų.
Mums labiau įprastame maiste sukuriami skonių deriniai komponuojant daugelį ingradientų.
Japonų virtuvėje, ypač sashimi, pabrėžiamas atskiro produkto skonis.
Įsidedi burnon kąsniuką žuvies ir įdėmiai klausai, ką sako skonio receptoriai.

Nelabai svarbu, kokia žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė...
Nelabai svarbu, kokios daržovės. Daikonas, agurkas...

Kol galvojau apie šį patiekalą teoriškai, dvejojau, kaip čia bus, kad nėr nei duonos, nei ryžio, nei nieko, kas atliktų panašų vaidmenį.
Paragavau ir supratau, kad nieko čia nereikia.

Beje sashimi dėliodama lėkštėje, jaučiaus kaip komponuodama puokštę.
O jau fotgrafavom... Suspaudus kąsnelį tarp lazdučių, E. vaikščiojo po virtuvę, ieškodama tinkamo fono, o aš raičiaus aplink vardan taško ir šviesos. "Ar mes tik truputį nupušę, ar jau labai?"-klausiau jos. "Labai!"-atsakė.
Nuotraukos pavyko šiaip sau, bet savo didesniu džiaugsmu laikau tai, kad pavyko pačiai pamatyti baltų daikono drožlių grožį, nušvitusią lašišos skiautelę su baltu ažūru ant oranžinio, žalio pipirnės stiebelio tobulumą.

Kamakäkid - Estijos nepriklausomybės dienai

Redutis turi dvi juosteles prie savo krepšio: viena yra geltona-žalia-raudona, pagal Tėvynę. Kita yra mėlyna-juoda-balta, pagal meilę.
Ne konkrečiam kokiam nors žmogui meilę, o Estijai.
Ot pasitaiko tokių reiškinių, kai vienoj žemėj užaugę pamilsta kitą, ot ir nežinau, ar jie yra kaip nors moksliškai ar filosofiškai, ar parapsichologiškai paaiškinami, tie reiškiniai, ot nežinau nežinau nežinau,
bet va jų yra.
Redutis su nepaaiškinama meile, yra mano ryšys su Estija.
Estija, paminėta kažkuriam mano rašinėly interneto užkaboriuose, yra pirmoji gija, nusitiesusi tarp mūsų.

Estijos nepriklausomybės dienos proga naršiau internetą, ieškodama kokio nors estiško patiekalo. Aišku, pirmiausia į galvą ateina kraujinė dešra. Nes ir tas amerikonas, kuris pirmiau negu Estiją pamilo estę, rašė pašiurpęs: "my wife eats blood sausage, ...o kai neturi kraujo dešros, valgo saldainius iš kraujo"
Arba va, Vita, prajuokino iki ašarų, parodydama lauktuvę, kurią vežė iš Estijos savo paaugliams sūnums: kraujinė dešra juodam apvalkale, ant kurio dviejų šviesiaplaukių estukių su tautiniais rūbais nuotraukytės. Sako: perpjausiu per pusę, vienam sūnui dešros gabalas su viena mergička, kitam su kita.

Estijos nepriklausomybės dienos proga nesinorėjo man kraujo.
Išsirinkau Kamakäkid. Iš čia
* 250 g maskarponės (naudojau varškę su trupučiu grietinės)
* 3 šaukšteliai cukraus
* 2 šaukšteliai razinų
* 2 šaukšteliai smulkintų riešutų (man atrodo šaltinyje klaida, rašo, kad walnuts, nes tai vieninteliai augantys Estijoj, bet labiau patikėčiau, kad lazdyno)
* apie 2 dl kama miltų
* truputį kreminio likerio.

Viską sumaišom. Riešutai, aišku skaniau, jei prieš tai paskrudinti, o razinos palaikytos garuose. Cukraus turbūt įdėjau daugiau, nemieravau šaukšteliais, ragavau, kad būtų skanu ir tiek. Iš tiesų tai nieko nemieravau. Likerio dėjau savo mylymiausio Vanna Tallinn, nes ir į temą labai, ir aromatą suteikia nuostabų.
Viską sumaišom, palaikom bent pusvalandį šaldytuve.
Paskui formuojam rutuliukus ir apvoliojam juos kakavoj arba kama miltuose.
Viskas. Gatava. Suletud.

Už kama miltus ačiū Redučiui. Tai dalykas, kurio turbūt nėra niekur kitur, tik Estijoje. Rupiai maltų ir paskrudintų kelių javų miltų mišinys, itin tinka dėti į jogurtą. Kai nuvažiuojam į Estiją ir blaškomės ieškodami namiškiams lauktuvių, aišku galim tų juodų dešrų su krauju ir merginom, bet prigriebkim ir kama miltų. KAMAJAHU estiškai.