Miežinių kruopų košės du variantai

Paprastas ir pigus dalykėlis, bet vieną kitą niuansą įpjausčius tikrai skanus - Miežinių kruopų košė.
Nu grožio tai aišku jokio, nebent būčiau gražų bliūdą suradus, servetėlę kokią mandresnę ir vazą su gėle, bet esmė vistiek ne vazelėse, o košėje

Lęšių sriuba su makaronais

Kai buvau mažutis vaikutis ir turėjau žaislinį puodą, pridėjau į jį bulvių ir morkų ir ant karšto špižinės vyryklės paviršiaus viriau sriubą. Koks buvo nustebimas ir nusivylimas, kad puode visai nesigavo sriuba, o tik daržovės vandenyje. Tada man buvo atskleista tiesa, kad vanduo savaime nevirsta sriuba, kad teisingam šio proceso vyksmui reikalinga yra mėsa.
Šia tiesa daugybę metų tikėjau. Galvojau, kad vegetarams vargšams belieka tik pieniškos sriubos, nes visa kita, jei be mėsos, yra tik daikčiukai vandenyje, jokia ne sriuba.

O pasirodo, klydau!
Jei dabar ar kada nors atvažiuotų į svečius Jana, pirma mano sutikta veganė, be to šauni mergina ir nuostabi kelionės draugė, dabar jau žinočiau, kaip išvirti jai tinkamą sriubą. Gal kada nors atvažiuos, gal kada išvirsiu, o ir apie Janą būtinai papasakosiu, kai aprašinėsiu humusą .
Šįkart apie lęšių sriubą.

Kiekiai apytiksliai
0,5 stiklinės lęšių
0,5 stiklinės pomidorų tyrės
2-3 morkos
1 saliero stiebas
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
aliejaus
sauja makaronų
druska, sriubos prieskonių

Lęšius pamirkiau ir uždėjau virti ant lėtos ugnies. Padruskinau. Aliejuje apkepiau svogūną, o paskui ir česnaką, subėriau į lęšius. Iš morkų išspaudžiau sultis ir jas išgėriau, o tirščius sudėjau virti pas lęšius. Ten pat sudėjau pomidorų tyrę. Šiek tiek vėliau - gabaliukais supjaustytą saliero stiebą.
Virimo laikas priklauso nuo lęšių rūšies ir jų mirkimo laiko, bet jei per vėlai užsimerkėt, kaip pvz aš, galima pagreitinti procesą virimo metu įpilant šalto vandens. Iš viso reikia apie 1,5-2 litrų vandens, galima jį supilti palaipsniui.
Kai jau lęšiai apyminkščiai, sudėjau makaronus ir sriubos prieskonius (raudonėlis, svogūnas, paprika... pala, kažkas ten dar, bet bė druskos ir be priedų).
Kai jau išvedra makaronai, finišuojam: užbarstom petruškom ir svogūnų laiškais, o į lėkštę pagardinimui įsipilam kvapnaus aliejaus.
Aš vieną porciją suvalgiau užsigardinus sėmenų aliejumi, kitą - saulėgrąžų. Skonis buvo skirtingas, bet ir vienaip ir kitaip gerai.
Iš tikrųjų, kam čia vištom galvas kapot, kad ir be jų sriuba puikiausiai gaunasi? Ir net be bulvių! - ko daugybę metų nebūčiau nė pagalvojus.

Apkepas su grybais ir apynių ūgliais

Ponas Didysis Ekspertas, kuris ir miške ekspertas, iškart nulėkė po savo žinomu lazdynu susirinkti savo iš anksto žinomų grybų. Mudu su Arbatos Guru negi styrosim ir žiūrėsim, nuėjom mišku tolyn, galvojom ir mes kokią savo viečikę aptiksim.
Viečikės neaptikom.
Mus aptiko uodai.
Paskui aš biškį priklupau rasos lašų ant paparčių fotkinti, nieko gero nesigavo, bet užtai palikau viena, nebelabai žinojau kur eiti ir šaukiau: Ei, kas nors mane išgelbėėėėėkiiiiiit!!!!
Bet kam čia įdomu mano blūdijimai, ir kurias kūno dalis nuo uodų niežti? Norėjau tik papasakot, kad vienu momentu grybų neberasdama, prisirinkau apynių ūglių, nes buvau skaičiusi, kad skanūs.

Kiekiai apytiksliai!
Tešlai:
150 g margarino
150 g grietinės
miltų - kad galima būtų rankom minkyti
druskos
Įdarui:
1 šaukštas aliejaus
1 svogūnas
2 saujos apynių ūglių
2 saujos šviežių grybų
druskos
Užpilui:
100 g varškės
50-100 g fermentinio sūrio (nebūtinai)
3 kiaušiniai
druskos
Viduržemio jūros prieskonių mišinio

Tešlą galima dviem būdais - išlydyti margariną arba pakapoti. Jei lydysim, susinaudos daugiau miltų, tešlos bus daugiau. Jei nelydysim - tešla bus trapesnė. Bet abiem atvejais bus gerai. Suminkius įvynioti į plėvelę ir padėti į šaldytuvą.
Įdarui svogūną pakepinti aliejuje. Sudėti grybus ir ūglius, tuomet prisras sulčių ir viskas jose troškinsis. Svarbu yra naudoti tik pačias ūglių viršūnėles, nes nuo tam tikros vietos jie būna dalinai sumedėję, troškink nors iki pasaulio galo, nesuminkštės. Man dėl nepatyrimo (pirmas kartas vis dėlto) pasitaikė viens kits kietesnis stiebelis, tai paskui teko apgraužus spjauti ant lėkštės krašto, bet ta proga papasakojau, kad net italai kietesnius artišoko lakštelius apčiulpę nesinervuodami iš burnos traukia, tai nėr čia ko purkštaut dėl vieno kito stagarėlio.

Tai va, kai skystis nuo keptuvės išgaruos, įdaras galim sakyt baigtas. Nupaveikslavau troškinimo pradžioj ir pabaigoj. Man patinka su fotiku po virtuvę makaluotis.
Apkepo formą išklojam tešla. Naudojau apie 20 cm skersmens formikę.
Sudedam įdarą.
Ištrinam varškę su druska, įmaišom kiaušinį. Jei norim- dar ir tarkuoto sūrio. Užpilam ant įdaro.
Kepam 180C apie pusvalandį.

Rūgštynių sriuba ir DĖMESIO KONKURSAS!

Senų senovėje Geologo Žmona mane mokino rūgštynių sriubą virti:
"Įded sviest. Nu kiek? Kiek negail! Bulbėks. Rūgštyn gero saujo. Užbalėn su kiaušėn."
Buvo ji kilusi nuo Lėvens krantų ir kalbėjo tarmiškai.
O jos rūgštynių sriubos receptą pavadinčiau baziniu. Supersuper paprasta ir begalinės galimybės tobulinti ir varijuoti.
Mano sriuboj:

gera sauja šviežių pavasarinių grybukų
3 bulvės
pora saujų rūgštynių
didelė sauja špinatinių rūgštynių
3 kiaušiniai
druska, sriubos prieskoniai
grietinė

Nežinau kaip pavadinti tuos grybukus. Mes tiesiog vadiname pavasariniais grybais. Auga lapuočių miškuose gegužės mėnesį, yra balti ir nepaprastai kvapnūs. Verdam su jais netgi pienišką sriubą. Sultinys pasakiškai kvapnus.

Tai pirmiaus jo ir išsiverdam. Grybukų negriebiam, lai būna.
Papildom vandens iki maždaug 2 litrų. Padruskinam. Įdedam supjaustytas bulves. Kai bulvės beveik išvirę, įdedam rūgštynes ir špinatines rūgštynes (Rumex patientila) bei sriubos prieskonius. Paverdam trumpai.
Įpjaustom virto kiaušinio.
Valgom su grietine.
Galima įsidėti pomidorų padažo, pjaustytos dešros ar mėsos konservų, sultinio miltelių su natrio gliutomatu - galima sugadinti visokiais būdais.
Bet taip kaip aprašiau yra labai skanu.

Man iškilo kita problema.
Neradau kaip gražiai nufotografuoti. Apgailėtinas gavosi vaizdelis.

Todėl DĖMESIO!!!
SKELBIU GRAŽIAUSIOS RŪGŠTYNIŲ SRIUBOS NUOTRAUKOS KONKURSĄ!
Atsiųskite savo rūgštynių sriubos nuotraukas adresu
7ravioli@gmail.com
iki gegužės 31 dienos.
Dėl vertinimo būdo ir prizo dar mąstau, paskelbsiu artimiausiu laiku.

Ant podiumo jau pasirodė viena kandidatė į mises: Aušros rūgštynės iš po beržo

Dilgėlių pesto

aš jį jau mylėjau dar neparagavus, dar nemačius ir net nežinodama, kad toks yra.
Aš jau avansu mylėjau viską, kas vadinasi "pesto", viską, kas žalia, ir viską, kas iš dilgėlių,
ir kai internetiniuose bloguose receptus skaičiau,
taip taip, aš jau žinojau, kad bus gerai,
užsimovus raudonas gumines pirštines patvoriais dilgėlių viršūnėlės karpydama žinojau, kad gerai bus.
Nu bet nesitikėjau, kad TAIP gerai.

Kiekiai apytiksliai:
3 didelės saujos dilgėlių
keli lapeliai mėtų
3 skiltelės česnako
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
gabaliukas sūrio, nu gal maždaug 3x3 cm kubiukas
pusė citrinos
1/3 stiklinė aliejaus
druska, juodi pipirai

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti taip kelias minutes. Išgriebti, vandenį nuspausti. Jau galima be pirštinių - išgręžiau neypatingai švelniu būdu, jos ateip ateip jau buvo išdidų grožį praradę.
Saulėgrąžas pakepinti sausoje keptuvėje.
Viską į smulkintuvą ir... poros minučių reikals.
Sūrio kaip ir reikėtų kieto, parmezano tipo, bet neturėjau, pabandžiau paprastą fermentinį, ar tai vilnius jis vadinosi, ar palanga - sumaliau ką turėjau.
Iš citrinos išspaudžiau sultis.
Aliejų naudojau saulėgrąžų nerafinuotą, paragavus supratau, kad buvo gerai.
Paragavus supratau, kad viskas yra labai labai gerai. Puikumėlis, kaip gerai.
Ypač tinka su krekeriais kokiais nors ar grissini,
arba su virtieniais,
turėtų su makaronais tikti irgi, bet dar neišbandžiau.

Malonu tikrai, bet turėjau bendramintį - sėdėjo kaip tik virtuvėj toks užjūrio princas, kuris nebijojo nematyto daikto paragauti ir patvirtino, kad gavosi puikiai. Dabar abiem pirštai pleistrais užklijuoti, kaip koks priklausymo slaptai sektai ženklas, nes abu neatsargiai smulkintuvo peilius pačiupinėjom.
Kur auginate dilgėles?- paklausė manęs.
Kaip tai kur, jos pačios auga!
Bet tas, kurias vartojate maistui...? Perkate ar sėjate?
He he... nesėtų dilgėlių pesto.

šaltinį sudėtinga nurodyt, nes gana daug panašių receptų radau, su įvairiais riešutais ir su įvairiais aliejais, na pvz šitas

Bandžiau su kokosais ir alyvuogių aliejum. irgi tiko maistui, nors su saulėgrąžom skaniau.

Žaliasis garšvų troškinys

Gal jau man laikas būtų gyvenimiškos išminties įgyti/pritaikyti praktiškai/pademonstruoti.
Pvz toks teiginys: "jei kažko negali pakeisti, pakeisk požiūrį."
Tai va, toks augalas įsikerojęs sklypo kampe po avietėm, vadinasi garšva, o kiek jis blogų žodžių iš mūsų gavęs, o kiek neapykantos! Kiek draskytas, kiek šaknys rankiotos, kiek kapotas ir apspjaudytas! Jam nė motais, auga ir veši. Avietės neapsikentę jau po truputį nyksta, o tas sau auga ir veši.
Tai kas belieka, keisiu požiūrį.
Išvadinsiu valgomu ir nurupšnosiu.
Tuo labiau, kad nebūsiu pirma, skaičiau internete, kad Rusijos vienuoliai, kai įkrisdavo į pasninką, tai beveik vien garšvom temisdavo. "Garšvos sudarė apie 80 procentų vienuolynų daržovių raciono"- skaičiau internete.
Ir receptų internete pilna.
Ir aš dar vieną parašysiu.

Trys geros saujos jaunų garšvos lapų.
1 svogūnas
sviesto
1 šaukštas moliūgo sėklų
druskos
prieskonių

Pakepinti svieste susmulkintą svogūną. Dėti nuplautą garšvą ir kepti maišant. Šiek tiek kepsis, šiek tiek troškinsis, stipriai sumažės apimtis. Druskinti. Dėti prieskonių. Vis pamaišyti.
Ant sausos keptuvės pakepinti moliūgo sėklas (pasirinkau moliūgo sėklas, nes žalios!)
Sumaišyti su troškiniu.
Laiks nuo laiko paragauti, kad pagautume momentą, kada minkštumas pats tas mum patinkantis. Man tas momentas atėjo maždaug po 10 minučių, aš taip spėju, nes į laikrodį nežiūrėjau, laikiau prie ausies telefoną ir aš šaukiau "Ką????", kaip tik paskambino Ponas Didysis Ekspertas, o aš blogai girdėjau, nežinau, ar telefas dūsta, aš mano ausys, ar jis iš ryšio duobės skambino. Nieko normaliai nepakalbėjom, bet maišyti keptuvės nepamiršau.

Kai jau suprantam, kad gatava, dar užmetam sviesto.
Man labai gardu buvo su lydytu ghee.
Valgiau su grikių koše. Manau su visokia koše tiktų.
Buvo dar atėjus kaimynė pasiskolinti dujų baliono, daviau ragaut ir jai, sakė, kad skanu, bet nežinau, ar tikrai patiko, ar tik taip sakė, kad balioną gautų.

gražutėlis skanutėlis daržovės lapelis
o kai pražydės, puokštes skinsiu
dabar toks mano požiūris

Makaronai, panašūs į ryžius

Prekybos centre jie mane vis sugundo, ir turiu kamaroj užsizapasinus, nors retai naudoju, kartais nebent pienišką sriubą. Paskui turiu visiem aiškint, kad šiaip jau čia ne ryžių sriuba, bet man nesunku. Galiu ir paaiškint. Kiekvienam asmeniškai.
Beje, ant pakučio neparašyta, kad panašūs į ryžius, o parašyta "cikorijos sėklos". Nesu nesu nesu tokių sėklų mačius, kartais suabejoju ir tuo, ar cikoriją išvis pažįstu, nes ta mėlyna gėlė, kurią įtariu... kažkaip neįsivaizduoju, kaip iš jos kavos surogatą daro ar kaip tokias sėklas iš jos paima.
Bet ne apie tai aš čia rašyt išvis ketinau.
Makaroniukai tie smulkieji labiaus tai į agurkų sėklas atrodo man panašūs.
Bet ir į ryžius irgi.
Nu ir aš viriau juos ryžam stiliuj.
Atsinešiau iš rūsio tokį stiklainiuką su daržovėm pomidorų skystime, kurį rudenį įkvėpimo pagauta sukomponavau, nu žinot, svogūnai-morkos-paprika-pomidoras. Tiks.
Atsinešiau dar saują dilgėlių iš daržo, kur aplink agrastus auga. Tiks.
Tai receptukas gaunas toks:

250 g smulkių makaronų, forma panašių į ryžius
0,3 l pomidorų skystime konservuotų daržovių
1 svogūnas
kelios skiltelės česnako
sauja jaunų dilgėlių
alyvuogių aliejaus
druskos, pipiro
prieskonių, ypač čiobrelio ir baziliko

Pakepinti aliejuje susmulkintą svogūną, kai pradės apskrusti - dėti smulkintą česnaką.
Suberti makaroniukus, pakepti sausai, bet trumpai.
Užpilti pomidorais ir kitom kartu su jais konservuotom daržovėm. Dėti druskos, pipirų. Įpilti karšto vandens.
Virti ant lėtos ugnies vis pamaišant, ir jei reikia, pridedant vandens. Lauro lapą galima jiem padovanoti.
Dilgėlės nuplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir kelias minutes tam vandeny palaikyti. Po to jau praranda jos įniršį ir nebegelia - išgriebti iš vandens, susmulkinti. Sumesti į puodą, kur tuos makaroniukus verdam.
Nepamiršti maišyti.
Suberti prieskonius.
Po kokių 15 min jau galima pradėti gaudyti makaroniuką ir dėti ant danties, ragaujant, ar išviręs.
Kai jau išvirs, tai jau patys geriau žinot, kam sakyti, kad dilgėlių dėta, o kam ir ne.

Žalia sriuba

Palauk!- pasakė Ponas Didysis Ekspertas, prieš man įkišant smulkintuvą į puodą. Šiek tiek jos valgys, bet iki sutrynimo. Paskui jau jungiau aparatą, o E. atėjo užmesti žvilgsnį, kad galėtų sušukti Oooo, fūūūū!
Truputį nusivyliau, kad nesigavo tobulas žalumas, o toks... chaki, visiškai žalios tebuvo dilgėlės, bet jos neįveikė rūgštynių rudumo. Truputį nusivyliau, bet nelabai.
Ponas Didysis Ekspertas ėmė kaišioti man šaukštą paragauti iš jo bliūdo. Prisidėjo maltų pipirų, dar kažko, tipo pataisė.
"Va čia tai sriuba, čia tai sriuba!- aiškino man.- Sriuba nuo žodžio srėbti."
Iliustruodamas savo žodžius garsiai sušliurpė: "pažiūrėsim, kaip tu savąją srėbsi."
Prieš srėbdama, tradiciškai nusitaikiau į ją fotoapratu, o E. vaitojo, ojjj, fūūūū, tik nedėk į internetą, kas pamatys visi apsivems.
(Kaip matot, jos nepaklausiau, atsiprašau už jūsų apvemtą klaviatūrą?)

2 šaukštai sviesto arba aliejaus
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
gabaliukas saliero
3 bulvės
sauja šaldytų šparaginių pupelių
sauja šaldytų lapinių daržovių
druskos, mėgstamų sriubos prieskonių
Mano žaliosios daržovės buvo rūgštynės, dilgėlės ir špinatinės rūgštynės, todėl sriubos nebereikėjo rūgštinti nei pomidorų padažu, nei niekuo.
Svieste pakepiau svogūną ir česnaką, pakepinau dar maltos kalendros, nes pasivaideno, kad šiandien jos norėsiu, bet būtų gerai ir su kitais prieskoniais. Sudėjau bulves, salierą, užpyliau vandens. Kai užvirė, sudėjau šaldytas daržoves. Padruskinau.
Kai viskas atrodė išvirę, sutryniau smulkintuvu.
Valgiau su gabalėliu sviesto.
Porą kartų nemandagiai, bet garsiai sušliurpiau, kad įrodyčiau, kad tai sriuba.

Risotto su džiovintais baravykais - Risotto con porcini secchi

Daugiaryžis, sakot?
Nu jau tikrai! Tas pats, kaip kugelį būtų pavadinę daugiabulbiu. Daugiaryžis?!!! Cha cha.
Dar jei būtų suskubę tą žodį išrasti pirmiau, negu pats patiekalas mūsuose apsireiškė. Bet dabar jau tikrai nežinau, ar pataps jis man kada daugiaryžiu.
Nors namiškaims tai nesakiau nei daugiaryžio, nei rizoto, ai, sakau, čia šio bei to su ryžiais išviriau.
Nesakiau, kad vynciaus dėjau. Nors man rodos,jei analizuoji ką uodi, tai aromato biškis yra.
Nesakiau aš jiem ir apie Silviją ir Džiuzepę. Ne todėl, kad paslaptis būtų, o todėl, kad jiem neįdomu. Tai aš, ne jie, Silvijos gražioj virtuvėj stovėjau su medine mentele rankoj ir po puodą su ryžiais makalavau. Kitam puoduke virė sultinys (reiktų tikro, sakė Silvija, bet šįkart bus gerai iš kubiuko). Laiks nuo laiko į ryžius ji to sultinio įpildavo samtuku, ir vyno įpildavo vis po šiek tiek, o aš vis maišiau. Sakiau, o tai gal galima visą sultinį iškart supilt? Nea,- sakė ji,- tada ryžiai tiesiog išvirtų paprstai ir viskas.
O turi būti nepaprastai. Turi būti taip, kaip reik. Ji, tipo, mane mokė virti risotto. O aš, tipo, mokiausi, nors tada dar negalvojau, kad kulinarinį blogą rašyti pradėsiu.
Džiuzepė, būtinai turiu pasakyt, šiaip yra labai fainas, ir kantrus jis, ir patikimas, ir geraširdis, bet kai jis pats prie puodų, neleidžia dalyvaut. Net cibulių lupt neleidžia. Net Silvijos neleidžia. Nežinau kodėl. Kokios ten virtuvinės paslaptys jo? Šiaip jis fainas labai, o mane pravardžiuoja "Dalia e' una pazza"- atseit paplaukus tokia. Bet negaliu sakyt, kad labai klystų.

Tas, kurį virėm su Silvija, buvo be baravykų. Bet kažkur internete užmačiau, kad galima su "porcini", ir mintis man patiko.

Kiekiai apytiksliai
1 stiklinė apvaliųjų ryžių
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
sauja džiovintų baravykų
3 šaukštai aliejaus
pusiau pilna arba pusiau tuščia stiklinė vyno
1 morka
gabals saliero
druska, lauro lapas, pipirai
sviestas
kietas sūris, pvz "Gojus"

Grybus užmerkti maždaug valandai. Paskui grybus išgriebti, o vandenyje, kuriame jie mirko, virti morką, salierą ir kitką, kas tinka sultiniui, nu ten lauro lapą, pipiriuką kokį, druskos. Vandens reikia beveik litro.
Aliejuje apkepinti smulkintus svogūnus. Sudėti ryžius, česnaką, pamirkytus grybus. Kurį laiką viską pakepti maišant. Įpilti vyno. Maišyti tai čia teks visą laiką, taip jau reikia nusiteikti. Kai ryžiai godžiai visą vyną sugers, pilti šiek tiek sultinio. Tas puodukas su sultiniu visą laiką turi virti lygiagrečiai ir iš jo į ryžius nuolat įpylinėti reikia. Kaip tik sugeria ryžiai eilinę dozę, taip ir įpilti naują. Maždaug po 20 min, kai jau didžioji sultinio dalis bus supilta, atsargiai pradedam ragauti. Nei laikrodis tiksliai nepasakys, kada gatava, nei supilto sultinio kiekis, viską nustatysim organoleptinės ekspertizės metodu, t.y ragaujant. Gal sultinio truputukas liks, gal pritrūks, ir tada teks gelbėtis verdančiu vandeniu.
Ryžiuose turi likti truputukas kietumo, bet išvirusio kietumo. Kartu su nuostabiais grybų ir vyno kvapais. Patikėkit, kvepia žymiai geriau, negu atrodo.
Užgesinus ugnį po puodu, dar palikti keliom minutėms uždengtą. Įmesti sviesto vieną kitą gabalėlį.
Įsidėjus į lėkštą, užsitarkuoti sūrio, nors tiesą sakant ne būtinybė jo.

Avinžirniai ir makaronai su morkų tyre

Pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad avinžirniai yra sena kultūra, senų senovėj auginta ir Lietuvoje, tik ilgai buvus užmiršta.
Kaip aš čia sugalvojau, kad ir Lietuvoje, iš kur tokias žinias paėmiau? Turbūt dėl to, kad pavadinimas lietuviškas, nors žirnio ryšys su avinu man nėra aiškus.
Dabar galvoju, ar atskleist jam, kad panaršius internete neradau žinių apie lietuvišką jų kilmę, kad anglai dedikuoja juos viščiukams, o kartais vadina "channa".
Nejuokaunu, tikrai channa!

Receptą radau čia, ir patiko jis man dėl morkų.
Nes morkos, morkos, morkužėlės, gražuolės mano mėgstamukės.

4 personoms

350 g trumpų gražių makaronų
500 g morkų
10 g imbiero
20 g citrinos sulčių
druska
250 g virtų avinžirnių
aliejus
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 skiltelė česnako
petražolės

Išvirti morkas ir sutrinti kartu su citrinos sultimis, druska ir imbieru. Įdėti truputį vandens, kuriame virė morkos dėl tinkamos konsistencijos.
(Čia įterpsiu trigrašį, kad įdėjau truputuką aliejaus, nesgi morkos labiau vitaminus atiduoda, kai su riebalu. Bet citrinos sulčių nedėjau.)
Išvirti makaronus.
Aliejuje apkepti susmulkintą česnaką, paskui jį išgriebti ir tam pačiam aliejuje apkepti avinžirnius ant nemažos ugnies, kad taptų traškūs.
Išgriebti avinžirnius ir aliejuje apkepti garstyčių sėklas. Po to sudėti ten virtus makaronus ir trumpai apkepti.
Išdėlioti į lėkštes makaronus, morkų tyrę, avinžirnius. Apibarstyti petražolėm.

Nieko neparašyta, ką daryti su apkeptu išgriebtu česnaku, aišku, jis nuostabiai prikvipina aliejų, bet vistiek per geras išmesti. Tai užbarsčiau jį kartu su petruškom.

Įdomu gavosi, tikrai įdomu.... Labai patiko gaudyti po burną garstyčių grūdus ir perkandinėti. Kuo gi ne pramoga?

Ponas Didysis Ekspertas nesutiko su imbieru morkose, likusius avinžirnius apgrūzdino kaip reikiant ir pabandė įpiršti Išrankiajam paragauti bent vieną. Tuomet buvau iškviesta pasiaiškinti, ar čia žirnis, ar čia riešutas. Nuto žirnis,- atsakiau. O "nut" angliškai yra riešutas.
Bo jei pasakyčiau, kad avino žirnis, būtų channa.

Kukurūzų kruopų košė su daržovėmis

Du dalykai:
1 - mane nuo seno intriguoja žodis "mamalyga";
2 - pastaruoju metu itin traukia geltona spalva.

Mamalyga - taip Moldovoje vadinama kukurūzų košė. Senais laikais ten esu buvusi, ir išmokau gražų žodį "frunze", bet mamalygos neteko paragaut. Kartais bandydavau ją virti kaip sugalvodavau, ir su pienu, ir be, o kas turi gautis taip ir nežinojau, ir dabar nežinau. Todė nevadinsiu šios košės mamalyga, anei polenta, nors polentos tai taip, esu valgiusi pernai rudenį per Bergamo invaziją kaip tipinį to regiono valgį. Tipinį, bet ne itin mane sužavėjusį.

Nu bet geltona spalva... Man tiesiog jos dabar reikia. Padėvėtų rūbų parduotuvėse vis pasidairau geltonos striukės, teisinuos, kad autostopui, bet tikra tiesa yra ta, kad jos man paprasčiaus reikia. Reik ir viskas. Trečios, nes dvi jau turiu.

Taigi pasidedam ant stalo geltonų kukurūzų kruopų ir galvojam, kas iš jų bus.

2 šaukštai aliejaus arba sviesto
1 svogūnas
1 morka
1 paprika (raudona tinka gražiau)
1 saliero lapkotis
250 g kukurūzų kruopų
druskos

Aliejuje apkepu smulkintą svogūną, paskui ten pat sudedu tarkuotas morkas, gabaliukais pjaustytą papriką ir salierą, dar viską kartu pakaitinu, sudedu kukurūzų kruopas, išmaišau, dedu druskos, pagalvoju, kokie tiktų prieskoniai ir suprantu, kad man šiuo metu jokių nesinori, užpilu vandeniu kad būtų bent 1 cm virš kruopų, ir perkeliu ant lėtosios ugnies. Verdu apie 20 min, patikrindama, ar nepritrūko vandens. Užgesinu po puodu ir palieku dar kokį 15 min pašusti. Puodas geriau su storesniu dugnu ir kad šilumą išlaikytų ilgiau.
Valgau su aliejumi. Man šiuo metu patinka kvapnusis saulėgrąžų, bet taip pat tiktų ir kitoks.

Kai bebūtų keista, valgo ir Ponas Didydis Ekspertas, ta proga papasakoja, kad vaikystėj kai svečiuodavosi pas tetą Mašą, ji gamindavo mamlygą. Duonkepėj krosnyje. Valgydavo ją su spirgais ir užsigerdavo rūgpieniu. Ot mat kaip.

Lęšiai su kiviais

"...ir vėl tu privirei... šitų?"- priekaištauja naminiai konservatoriai, kilstelėję dangtį ir patikrinę kas šitam puode.
Aha, priviriau.
Nes nelietuviškai sakant, šiuo metu ant jų "pasinešiau", taigi ant lęšių.
Vaikystėj tokių žinot nežinojau, lęšiai buvo tik per fizikos pamokas, na dar klasiko kūriny: "senelis su bobute valgė lęšių sriubą". Kas tas yr, nelabai žinojom, atrodė kažkoks visiško skurdo atributas, išnykęs be pėdsako šviesioj tarybinėj visuomenėj, kaip kad išnykę buvo blusos ir marcipanai.
Jei senelis su bobute lęšių sriubą valgė, turbūt patys jų užsiaugino, bet va aš iki šiol nežinau, kaip atrodo augantis lęšis. Teoriškai turėtų ankštyje augt. Ir žydėt kokiu nors lūpažiedžiu.
(ką tik pažiūrėjau vikipedijoj - magnolijūnas erškėčiažiedis pupietis)
Na, jei magnolijūnas, negėda tada jam ir su kiviu vienoj lėkštėj atsidurti.
Senelis su bobute kivių nežinojo, bet jie taigi skurdo sriubą valgė.
O mes - sveikuolišką prašmatnuolišką veganišką patiekalą, be to labai skanų, nors naminiai konservatoriai manim nepatikėjo, o patys paragauti nesiryžo.

Kiekiai apytiksliai

150g lęšių
1 svogūnas
1 morka
gabalėlis imbiero
2 šaukštai kokoso drožlių
2 skiltelės česnako
2 šaukštai aliejaus
sauja razinų
petražolių
2 kiviai
druskos, juodų maltų pipirų

Pakepinam susmulkintą svogūną, kai pradeda skrusti, sudedam susmulkintą česnaką, tarkuotą morką, tarkuotą imbietą. Viską kartu truputį pakepam, tada dedam kokoso drožles ir kelias valandas pamirkytus lęšius, minutę pakaitinam viską sausai, paskui užpilam vandens. Tik nedarykit tokios klaidos, kokią padariau aš, užpyliau vandens su atsarga. Buvo klaida, nes lęšiai jau mirkyti ir vandens beveik nebesugeria, tai jo mažėja tik tiek, kiek nugaruoja.
Taip kad vandens tik kad vos apsemtų. Druskos. Saują razinų, arba turėtų gerai tikti džiovinti abrikosai. UŽdengiam, verdam. Laiks nuo laiko patikrinam, ar neišvirę, ir ar dar yra vandens. Normaliai išmirkyti lęšiai per 20-30 min jau bus išvirę.
Užbarstom pipirų ir smulkintų petražolių. Ir taip jau skanu. Bet įmaišius gabaliukų kivio... mmmmmmm..... tikras gėris.
Valgyti šiltus.

Idėja iš kelių šaltinių (kuriuose buvo ir ananasų, ir paprikų, ir graikiškų riešutų, bet ne visko kartu, kivių ten nebuvo, bet užtat buvo mano spintelėj. Tiko liuks.)

Salotos su lęšiais l36i7

l36i7 - tai paslaptingas ir unikalus šių salotų kodas, aprėpiantis turtingą lęšių vidinę sandarą, mikroelementų gausą ir ypač pabrėžiantis tobulą lęšių formą. Kaip mažos dailios tabletytės tie lęšiai. Užpylus vandeniu susigrupuoja į darinius ir derinius ir oriai, solidžiai mirksta. Todėl ir l36i7.

Šių salotų idėja sukombinuota iš dviejų šaltinių, iš Marisos ir virto-nevirto ir dar savo nuožiūra modifikuota (bet ne genetiškai):

Kiekiai apytiksliai

200 g lęšių
1/2 agurko
1 paprika (arba po pusę nuo geltonos ir nuo raudonos, kartu su agurku gi atrodys labai patriotiška)
1 saliero lapkotis
1/3 poro
2 skiltelės česnako
ryšelis petražolių
lauro lapas
acto, druskos, cukraus, nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus
Lęšius kelias valandas pamirkyti, atkreipiant dėmesį, kaip įdomiai jie elgiasi užpilti vandeniu. Paskui išvirti su lauro lapu ir druska.
Daržoves supjaustyti gabalyčiais. Česnaką ir petražoles užkapoti dalgiais, kirviais arba peiliu. Sumaišyti viską su išvirtais lęšiais.
Actą su druska, cukrum ir aliejum suplakti ir užpilti ant salotų. Palaikyti bent pusvalandį, kad skonis išsiskleistų.

Pabaigai išduosiu kodo l36i7 paslaptį: tai žodis "lęšių", rašytas neperjungus klaviatūros į lietuvybę.

Pyragėliai su kopūstais

Kai buvau tokia jauna, kad net neįtikėtina... kai mokėjau kepti tik blynus, bet man daugiau ir nereikėjo... kai receptų neieškodavau internete, ir net kai interneto dar nepažinojau, ir drįstu teigt, kad nepažinojai jo tu... ir net nė vieno žilo plauko, ai tiesa, vienas buvo nuo kokių 14 metų, nežinau dėl ko, buvau jį sykį išsirovus, bet jis vėl ataugo žilas...
vienžo senais laikais Kažkada
susipažinau su tokia babune, kurią visi vadindavo Timofejevna. Buvo ji begaliniai sena, nors tiesa dar ne pensininkė, dirbo sarge objekte, vadintame "Amonitka" - išeidavo į darbą vakarais ir man atrodo netgi turėjo medžioklinį šautuvą darbe, nors tiksliai nežinau.
Gyveno su tokiu Volodia, kuris man irgi atrodė senas, bet visi sakydavo, kad Timofejevnai žiauriai per jaunas.
Kepdavo pyragėlius su bulvėm ir kopūstais.
Iki kol jos nepažinojau, neįsivaizdavau, kad tokių pyragėlių išvis būna. Kai paragavau, milte pamilau, ypač tuos su kopūstais.
Ir net kepti išmokau.

Kiekiai apytiksliai:
Tešlai
0,5 litro vandens
pakelis sausų mielių (11 g)
žiupsnelis druskos
2 žiupsenliai cukraus
miltų

Įdarui
1 l raugintų kopūstų
2 svogūnai
2 šaukšai aliejaus

Dar reikia aliejaus virimui.

Vandenį reikia truputį pašildyti, tik neužkaitinti, kad nenužudytume mielių. Įdėti druskos, cukraus, mielių ir šiek tiek miltų, kad tešla būtų kaip blynams. Paviršių storai apibarstyti miltais, puodą uždengti ir palikti.
Maždaug po pusvalandžio tešla bus atgijusi ir priburbuliavusi puodą. Dedam dar miltų, tiek, kad galėtų minkyti, na ir suminkom. Dar valandžiukei ar dviems paliekam - priklauso nuo patalpos šiltumo.
Per tą laiką patroškinam kopūstus.
Kai tešlos padaugėja maždaug dvigubai, gerai ją išminkom. Paskui gnybiam gabaliukais, iškočiojam, dedam įdarą ir gerai užtaisom, aš tai net su užraitymais darau. Timofejevna neraitydavo.
Verdam aliejuje.

Dabar pasiskųsiu. Virdami jie kai kurie būna teisingi, tai yra apkepa viena pusė, tik vinkt ir persiverčia. Kiti būna be iniciatyvos, bet klusnūs - patys nesiverčia, bet kai apverti neprieštarauja. Bet būna tokių jų!!! Atkaklių! Neklusnių! Apverti, o jie tik makt atgal ir vėl balta puse į viršų. Apverti, tie ir vėl makt atgal. Kai kuriuos galima perauklėti apverstoj būsenoj prispaustus palaikius. Kiti gi nesiduoda nė už ką. Rado mat kur charakterį demonstruot - riebalų puode!

Lęšių sriuba - keista ir gardi

Pirmas keistumas: visi produktai sudedami kartu ir verdami 2 valandas. Aha, aš galvoju, bulves dvi valandas pavirus kas iš jų bus? Keistumas tas, kad neperverda, nors logišką paaiškinimą paskui pati radau.

Antras keistumas: svogūnai nekepami, o verdami. Tas pačias 2 valandas su visa kita draugija.

Trečias keistumas: dedamas cukrus. Okis, galvoju, cukrus tai cukrus.

Ketvirtas keistumas: užgardinama aliejumi. Nors čia tik mum keista, kitur, pasirodo, yra įprasta.

Penktas keistumas: verdama kaip gryn vegetariška, netgi veganiška. Bet išvirus ją galima kaip mat pataisyti, arba sugadinti, žiūrint iš kurio taško vertinsim. Mėsgabaliai užbarstomi, kai sriuba jau lėkštėj.

Šeštas... nežinau ar yra šeštas, jei pastebite dar ką keista, tai paminėkit, priskaičiuosim.

Šią keistąją idėją radau pas imbierą-pomidorą

rašo, kad 6 personoms, bet jos turėtų būti gana ėdrios, nes aš visų produktų stipriai mažinau, bet vistiek privirė daug.

500 gr. lęšių
250 gr. perlinių kruopų
3 morkos
1 svogūnas
2 bulvės
4 saliero stiebas
400 gr. pomidorų minkštimo
3 šaukšteliai cukraus
1 lauro lapas
7 kubeliai šaldytų špinatų
druska, pipirai, laukiniai pankoliai, rūkyto kumpio ar šoninės, ar dešros, tyro alyvuogių aliejaus

Į puodą sudedam kelias valandas pamirkytus lęšius, perlines kruopas, gabaliukais pjaustytas morkas, svogūnus, salierus, bulves, pomidorų minkštimą, špinatų kubelius, druską, cukrų, lauro lapą (antroj nuotraukoj viskas jau sudėta, bet dar nevirta. Pomidorų tyrė šaldyta - tas didelis raudonas šmotas)
Užpilam vandens ir verdam dvi valandas.

Iš tiesų tai jau po valandos visi produktai buvo įkandami, bet atkakliai viriau toliau.
Įsipylus į lėkštę, užpipirinti juodų maltų, užkrapinti laukinių pankolių (aha, mes ligtais čia tokius žinom? Bet galim ir krapais), aliejaus dar tyrų mergelių kokį šaukštą, ir jei norim - rūkytos mėsikės.

Sriuba priklauso būti tiršta, bet pastovėjus valandžiuką maniškė išvis pavirto į košę, už ką buvau apiburbėta. Nes Ponas Didysis Ekspertas nuo ledo grįžo tada, kai jau buvo sutirštėjus. "Ar čia vadini sriuba?".

Su alyvuogių aliejum bandžiau - gerai! Kaip tikra lietuvė moteris Marijos žemės su grietine bandžiau - gerai (italams neišsiduokim tik, bo nulinčiuos). Su nerafinuotu, tai yra kvepančiu kvepiančiausiu saulėgrąžų aliejum - visų geriausia!

Šampinjonų kepurėlės su Pesto ir varškės įdaru

Buvau pasižadėjus, nesvarbu, kad negarsiai, nuo vasario pradėti dalyvauti 52 skaniose savaitėse. Pasižadėjau temos nežinodama, o čia OPLIA! - vieno kąsnio užkandėlės.
Taip ir įsivaizduojam stilingą, rafinuotą atmosferą , kokteiliukus, atkištus mažuosius pirščiukus, čyyyyz tipo šypsenas ir prašmatnius kąsnelius.
Žino, kas mane pažįsta, (ech, šioj skanių blogų bendruomenėj tai nepažįsta nieks!), kad apie mane tokia atmosfera nesikuria.
Taigi užkandėlės be ypatingos atmosferos, iš kasdieninių lėkščių, virtuvėje su kasdieniškiais pašnekesiais.
Vieno kąsnio ar kelių - priklauso nuo išsižiojimo gebėjimo, o ypač nuo grybukų dydžio.
Įdaro įdėjų pasigraibiau ir kelių šaltinių, bet nė vienu tiksliai nesekiau.
Ir čia, pardon pardon, bet tikslių kiekių nenurodysiu, nes sverti-matuoti produktus neturiu įpročio. Čia gi mums ne vaistinė kokia, čia kūryba!

12 šampinjonų
4 arb. šaukšteliai Pesto padažo
2 skiltelės česnako
100 g varškės
3 šaukštai stambiai tarkuoto sūrio
12 graikiškų riešutų gabaliukų
truputis sviesto
druskos
juodų maltų pipirų

Grybų neplauti, nušluostyti drėgna servetėle, išpjauti kotelį ir, jei labai užsigaubę, nurėžti skvernelius, kad būtų atviresni - kaip dubenėliai o ne puodynikės.
Grybų kotelius susmulkinti.
Svieste kelias minutes pakepinti smulkintus česnakus, sudėti grybų kotelius ir dar trumpai pakepinti.
Varškę (nenaudokit tos iš pakelių, ji būna žiauriai šlapia) ištrinti, sudėti pakeptus česnakus ir grybų kotus, padruskinti, papirinti, paragauti - jau turi būti skanu.
Į grybų kepurėles įdėti šiek tiek Pesto padažo, viršum užkrauti varškės masę, užbarstyti tarkuotu sūriu ir karūnuoti graikiško riešuto gabalėliu.

Kepti 200 C orkaitėj apie 10 min.
Valgyti karštus.
Parašyti man, ar patiko.




Jei atliktų varškės masės, užtepkit ant batono ir pakepkit orkaitėj.
Jei pritrūktų varškės, pabandykit į kokį grybą vien tik Pesto ir riešuto. Man truputį aštroka, bet nereiškia, kad aštroka bus kitiems.

Bandysiu dar ir su kitokiais įdarais, todėl šis aprašymas bus papildytas. Kada nors.















Išbandyta nauja versija:
1 svogūnas,
1/3 morkos,
2 šaukštai džiuvėsėlių,
sviesto
druska,
juodi malti pipirai
1 kiaušinis,
graikiškų riešutų
12 šampinjonų

Svieste pakepinti smulkintus svogūnus. Kai stipriai pakvimpa, sudėti tarkuotas morkas, dar po kokių 2 min - smulkintus grybų kotus. Viską sumaišyti su džiuvėsėliais, kiaušiniu, ir kaip priklauso - druska-piprai.
Toliau viskas nuspėjama - dėti įdarą į grybų kepuriukus, užvožti riešutu ir kepti.
Gaunasi švelnaus skonio.