Miežinių kruopų košės du variantai

Paprastas ir pigus dalykėlis, bet vieną kitą niuansą įpjausčius tikrai skanus - Miežinių kruopų košė.
Nu grožio tai aišku jokio, nebent būčiau gražų bliūdą suradus, servetėlę kokią mandresnę ir vazą su gėle, bet esmė vistiek ne vazelėse, o košėje

Kvietinių kruopų košė, įkvėpta bulgur pilaf

Jei kokiu nors stebuklingu būdu man vaikystėje būtų parodę tą bliūdelį, kurį čia nufotkinau, būčiau pasibaisėjusi - valgyti tuos visus CIBULIUS???!!! O taip, buvo mano baisusis vaikystės priešas, beveik toks pats baisus, kaip žąsys, o gal dar blogiau, nes tykodavo manęs paslapčiom: mama, galvodama, kad nepastebėsiu smulkindavo svogūną kaip įmanydama, bet tokiu būdu tik apsunkindavo jų nurankiojimą. Apie suvalgymą nebuvo nė kalbos.
Aha, taigi svogūnai... ne vienintelis dalykas, kuriuo vaikystėj nebūčiau patikėjus. Ne visai taip gyvenasi, kaip anais laikais buvo numatyta, dar ir į kosmosą nė sykelio nesuskraidžiau, ir autobuso konduktore kol kas nepadirbėjau.
Praėjo daug metų, kol sužinojau, kad mama pati vaikystėje svogūnų nenorėjo, ir dar kažkiek metų, kol man už mano anų dienų išrankumą atkeršijo nuosava dukra, tiesa atsisakydama ne svogūnų, bet cinamono. Bet nuo to ne lengviau, aš dabar ir tą, ir aną mėgstu.
Ir pavyzdžiui šitam recepte visai nebuvo tos daugybės keptų svogūnų, kuriais užgardinau šios dienos patiekalą, nes taip norėjosi.
Tiesą sakant, daug kas orginaliame recepte buvo kitaip, kai ką pakeičiau dėl neturėjimo, kai ką dėl norėjimo, todėl faktiškai gavosi du skirtingi receptai. Bent jau už antrąjį galiu garantuoti - skanu. Jei nesusipykę su cinamonu.

2 šaukštai alyvuogių aliejaus
1 svogūnas
175 g bulgur kruopų (keičiau kvietinėmis)
350 ml sultinio (keičiau vandeniu)
50 g migdolų drožlių (keičiau sezamais)
50 g džiovinitų abrikosų (dėjau razinų)
50 g džiovintų slyvų (yesssss! nors kai ką įdėjau pagal receptą)
1/2 šaukštelio cinamono
druska, malti juodi pipirai, kalendros lapeliai

Pakepinti aliejuje svogūną, (dar pakepiau tarkuotų morkų, nes jas mėgstu), ten pat sudėti kruopas, truputį pakepti kartu, tada užpilti sultiniu, padruskinti ir virti ant lėtos ugnies.
Tuo tarpu aliejuje pakepinti maišant migdolų drožles. Kai apskrus - išgriebti ir ten pat pakepinti pasmulkintus džiovintus vaisius ir cinamoną.
Visą sujungti ir sumaišyti.

Ach, tiesą sakant, kai tiek sudedamųjų dalių kaitaliojau, tai galvoju, smalsu bus kada išmėginti pasigaminti pagal tikrąjį receptą, gal net nukeliausiu į sostinę ir nusipirksiu tų bulgur.

Savo patiekalui dar padovanojau keptų svogūnų užgardinimą, pavogus mintį iš kito "pilaf" recepto. Didelį svogūną supjausčiau stambiais žiedais, pakepiau aliejuje ir tiko jis nuostabiai.

Risotto su džiovintais baravykais - Risotto con porcini secchi

Daugiaryžis, sakot?
Nu jau tikrai! Tas pats, kaip kugelį būtų pavadinę daugiabulbiu. Daugiaryžis?!!! Cha cha.
Dar jei būtų suskubę tą žodį išrasti pirmiau, negu pats patiekalas mūsuose apsireiškė. Bet dabar jau tikrai nežinau, ar pataps jis man kada daugiaryžiu.
Nors namiškaims tai nesakiau nei daugiaryžio, nei rizoto, ai, sakau, čia šio bei to su ryžiais išviriau.
Nesakiau, kad vynciaus dėjau. Nors man rodos,jei analizuoji ką uodi, tai aromato biškis yra.
Nesakiau aš jiem ir apie Silviją ir Džiuzepę. Ne todėl, kad paslaptis būtų, o todėl, kad jiem neįdomu. Tai aš, ne jie, Silvijos gražioj virtuvėj stovėjau su medine mentele rankoj ir po puodą su ryžiais makalavau. Kitam puoduke virė sultinys (reiktų tikro, sakė Silvija, bet šįkart bus gerai iš kubiuko). Laiks nuo laiko į ryžius ji to sultinio įpildavo samtuku, ir vyno įpildavo vis po šiek tiek, o aš vis maišiau. Sakiau, o tai gal galima visą sultinį iškart supilt? Nea,- sakė ji,- tada ryžiai tiesiog išvirtų paprstai ir viskas.
O turi būti nepaprastai. Turi būti taip, kaip reik. Ji, tipo, mane mokė virti risotto. O aš, tipo, mokiausi, nors tada dar negalvojau, kad kulinarinį blogą rašyti pradėsiu.
Džiuzepė, būtinai turiu pasakyt, šiaip yra labai fainas, ir kantrus jis, ir patikimas, ir geraširdis, bet kai jis pats prie puodų, neleidžia dalyvaut. Net cibulių lupt neleidžia. Net Silvijos neleidžia. Nežinau kodėl. Kokios ten virtuvinės paslaptys jo? Šiaip jis fainas labai, o mane pravardžiuoja "Dalia e' una pazza"- atseit paplaukus tokia. Bet negaliu sakyt, kad labai klystų.

Tas, kurį virėm su Silvija, buvo be baravykų. Bet kažkur internete užmačiau, kad galima su "porcini", ir mintis man patiko.

Kiekiai apytiksliai
1 stiklinė apvaliųjų ryžių
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
sauja džiovintų baravykų
3 šaukštai aliejaus
pusiau pilna arba pusiau tuščia stiklinė vyno
1 morka
gabals saliero
druska, lauro lapas, pipirai
sviestas
kietas sūris, pvz "Gojus"

Grybus užmerkti maždaug valandai. Paskui grybus išgriebti, o vandenyje, kuriame jie mirko, virti morką, salierą ir kitką, kas tinka sultiniui, nu ten lauro lapą, pipiriuką kokį, druskos. Vandens reikia beveik litro.
Aliejuje apkepinti smulkintus svogūnus. Sudėti ryžius, česnaką, pamirkytus grybus. Kurį laiką viską pakepti maišant. Įpilti vyno. Maišyti tai čia teks visą laiką, taip jau reikia nusiteikti. Kai ryžiai godžiai visą vyną sugers, pilti šiek tiek sultinio. Tas puodukas su sultiniu visą laiką turi virti lygiagrečiai ir iš jo į ryžius nuolat įpylinėti reikia. Kaip tik sugeria ryžiai eilinę dozę, taip ir įpilti naują. Maždaug po 20 min, kai jau didžioji sultinio dalis bus supilta, atsargiai pradedam ragauti. Nei laikrodis tiksliai nepasakys, kada gatava, nei supilto sultinio kiekis, viską nustatysim organoleptinės ekspertizės metodu, t.y ragaujant. Gal sultinio truputukas liks, gal pritrūks, ir tada teks gelbėtis verdančiu vandeniu.
Ryžiuose turi likti truputukas kietumo, bet išvirusio kietumo. Kartu su nuostabiais grybų ir vyno kvapais. Patikėkit, kvepia žymiai geriau, negu atrodo.
Užgesinus ugnį po puodu, dar palikti keliom minutėms uždengtą. Įmesti sviesto vieną kitą gabalėlį.
Įsidėjus į lėkštą, užsitarkuoti sūrio, nors tiesą sakant ne būtinybė jo.

Kukurūzų kruopų košė su daržovėmis

Du dalykai:
1 - mane nuo seno intriguoja žodis "mamalyga";
2 - pastaruoju metu itin traukia geltona spalva.

Mamalyga - taip Moldovoje vadinama kukurūzų košė. Senais laikais ten esu buvusi, ir išmokau gražų žodį "frunze", bet mamalygos neteko paragaut. Kartais bandydavau ją virti kaip sugalvodavau, ir su pienu, ir be, o kas turi gautis taip ir nežinojau, ir dabar nežinau. Todė nevadinsiu šios košės mamalyga, anei polenta, nors polentos tai taip, esu valgiusi pernai rudenį per Bergamo invaziją kaip tipinį to regiono valgį. Tipinį, bet ne itin mane sužavėjusį.

Nu bet geltona spalva... Man tiesiog jos dabar reikia. Padėvėtų rūbų parduotuvėse vis pasidairau geltonos striukės, teisinuos, kad autostopui, bet tikra tiesa yra ta, kad jos man paprasčiaus reikia. Reik ir viskas. Trečios, nes dvi jau turiu.

Taigi pasidedam ant stalo geltonų kukurūzų kruopų ir galvojam, kas iš jų bus.

2 šaukštai aliejaus arba sviesto
1 svogūnas
1 morka
1 paprika (raudona tinka gražiau)
1 saliero lapkotis
250 g kukurūzų kruopų
druskos

Aliejuje apkepu smulkintą svogūną, paskui ten pat sudedu tarkuotas morkas, gabaliukais pjaustytą papriką ir salierą, dar viską kartu pakaitinu, sudedu kukurūzų kruopas, išmaišau, dedu druskos, pagalvoju, kokie tiktų prieskoniai ir suprantu, kad man šiuo metu jokių nesinori, užpilu vandeniu kad būtų bent 1 cm virš kruopų, ir perkeliu ant lėtosios ugnies. Verdu apie 20 min, patikrindama, ar nepritrūko vandens. Užgesinu po puodu ir palieku dar kokį 15 min pašusti. Puodas geriau su storesniu dugnu ir kad šilumą išlaikytų ilgiau.
Valgau su aliejumi. Man šiuo metu patinka kvapnusis saulėgrąžų, bet taip pat tiktų ir kitoks.

Kai bebūtų keista, valgo ir Ponas Didydis Ekspertas, ta proga papasakoja, kad vaikystėj kai svečiuodavosi pas tetą Mašą, ji gamindavo mamlygą. Duonkepėj krosnyje. Valgydavo ją su spirgais ir užsigerdavo rūgpieniu. Ot mat kaip.

Kvepianti avižinių dribsnių košė su vaisiais

Įsimintiniausią avižų košę su vaisiais virėm aną rudenį Lenkijoj, tokioj pamiškėj ant laužiuko. Pakelėse buvom prisirankioję slyvų ir riešutų, tai juos ir sutvojom puodan su dribsniais kartu. Ir sviesto gerą šmotuką.
Paskui sėdėjom ant eglinių rąstų ramioje rugsėjo saulėje ir labai labai skaniai valgėme. Vieni kitiems geri geri tada buvome...

O šiandieninėj košėj kas nauja - gi prikvipintas vanduo, kuriame košė verda:
gvazdikėliai,
cinamono lazdelė,
apelsino žievelė ir išspaustos sultys,
smulkintas imbieras

dar be abejo reikia avižų dribsnių,
razinos labai tinka
ir obuolio gabaliukai - pačioj pabaigoj, kai puodas nuo ugnies nukeltas ir keliom minutėm paliktas uždengtas prinokimui.
Ai, dar cukraus šiek tiek, ir sviesto, kuriuo košės nepagadinsi.

Buvau ir apelsino gabaliukų įpjausčius, bet atrodo be reikalo.