Baklava

Gera naujiena: Lietuvoje atsirado filo tešlos! Iš jos labai paprastai galima pasidaryti fantastišką skanėstą. Teigiamai įvertino net Išrankusis.
Čia recepto neperrašinėsiu, rasite Septyniuose virtieniuose:  ---->čia

Šokolado rutuliukai, taip vadinami triufeliai

Jau mes tų triufelių kiek visokių mokam padaryt! Sumakaluoji bele ko, tik kad būtų saldu, sukočioji rutuliuką - va jum ir triufelis. Bet jeigu baltas ir su kokoso drožlėm, tada rafaello.
Ak, tiesa, sako, grybai tokie būna - triufeliai... bet kas ten juos žino, burnoj tokių neteko turėti.
Šįkart pagaminau triufelius greit ir be jokių ypatingų epopėjų. Receptas iš palačinkos su nežymiom pataisom, kurios labiau išorinės nei vidinės

80 g margarino
150 g balto šokolado
150 g cukraus pudros
3 šaukštai kojako
40 g kokoso drožlių
Naudojau sviestą ir rudą šokoladą, nes šįkart tokio turėjau. Abu šitie dalykai ištirpinami maišant, sudedama viskas kas liko (man ypač patiko kavos likerį dėt... taip smagu jį buvo dėt... oi dėjau aš jį dėjau.. dėjau nuo dūšios), septyniolika kartų aplaižomas šaukštas, gerai atvėsinama. Tada kočiojami rutuliukai. Palačinka juos merkia į baltą glaistą, o aš apvoliojau šokolado drožlėse.

Mano sena tarka visą gyvenimą tarkavusi morkas ir sūrį, pagaliau gavo paragauti šokolado.

Kaip aš dariau saldainius

Jau ko-ko, bet saldainių daryt namuose tai tikrai nesiruošiau.
Sumašyt keletą gerų dalykų ir juos išsmaližiaut, tą dar įsivaizduoju - su šaukštu iškabint iš puodo saldžius kaip nuodėmė... aha aha, šitą suprantu...
Neseniai rašydama giminės istorijos faktus, aptikau, kad tokie reiškiniai mūsų giminėj nuolat vykdavo ir vėl pasikartodavo kitais laikais, su kitais veikėjais, bet visad su neišplaunamai pridegintais puodais, kuriuos paskui tekdavo slėpti daržinėj po šienu...

Bet sukonstruot namuose saldainį, kuris būtų dailus, įmanomas paimti neišsiterliojant pirštų... neeee, nemaniau, kad šitą darysiu.

Bet kaip ten sakoma, pasąmonė nesuvokia neigiamų sakinių. Iš minties "niekada nedarysiu naminių saldainių" materializavosi tik žodis "saldainiai".
Išžiūrinėjau internete, iš ko jie būna, prisižiūrėjau tiek, kad nebeištvėrus saldumo, sukramčiau riekę juodos duonos... ir išskubėjau sudedamųjų dalių pirkti.

Pirmiausia nutariau išbandyt paprastą receptuką, kurio nuorodą pamečiau, bet tai neitin svarbu, nes paskui vistiek nuo jo nuklydau.
200 g šokolado
200 g grietinėlės
ananaso cukrinukų.

Puiku, taip ir padariau, sutirpinau, sumaišiau, ananasus sukapojau... šokoladas buvo baltas, nes kaip tik akcijinė kaina... siaubs, kai ištirpsta 200 g šokolado, kiek mažai jo belieka ant puodelio dugno. Ir net jei pakutį grietinėlės įpilu, teoriškai jau 400 g, praktiškai dugną dengia labai plonu sluoksniu.
Kiek dėti ananasų, nebuvo parašyta, įdėjau apie saują.
Niekaip nemačiau dėl kokių priežasčių masė turėtų sukietėti, bet kaip ir nurodyta, išnešiau į kamarą palikti šaltai overnight.

Kitą dieną ji buvo saldi, gardi, bet skystokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau, tada įbėriau kelis gerus šaukštus sauso pieno. Padvejojau, tada dar kelis šaukštus cukraus pudros. Išnešiau vėl kamaron.

Po pusdienio patikrinau. Saldi, gardi, bet tirštokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau. Padvejojau. Tada įdėjau visą pakelį sviesto ir viską peršildžiau. Gera žinia ta, kad saldžiosios gardžiosios masės jau buvo žymiai daugiau. Išnešiau kamaron.

Vakarop patikrinau. Masė jau gerokai tiršta, bet vistiek ne tokia, kad ją paimčiau rankom ir rutuliuką sukočiočiau. Pakabinau šaukšteliu ir įmečiau į kokosų drožles. Paskui jau galėjau ir rankom, ir rutuliukas gavosi, bet toks nemaloniai minkštas, kad ne ne ne.
Kaip ir priklauso, padvejojau. Sutraiškiau kelis lapus sausų vaflių iki smulkių trupinių ir dulkelių, ir jeee-jeeee-jeeee jie iš esmės pataisė reikalą, skonio nesugadindami. Palaikiau dar valandžiukę kamaroje, o paskui galėjau iš jų ne tik rutuliukus kočioti, bet nors ir zuikius lipdyti, jei būčiau norėjus. Be to skanu labai.
Nunešiau E. paragauti. Reik migdolo, pasakė. Susivokiau, kad ir pati burnon eilinį rutuliuką įsidėjus, nesąmoningai tikiuosi užtikti migdolą.
Puiku, reiks ir bus! Masė tokia paklusnutė, kad migdolas įsivynioja be problemų. Ananasų gabaliukai beje tinka labai, jie suteikia labai subtilų aromatą ir persikanda maloniai.

Ponas Didysis Ekspertas deja nenorėjo, nes pernelyg panašūs į rafaello, kurių jis nemėgsta.
Išrankusis vieną suragavo, šiap taip įkalbėjau suragaut, pasakė, kad per saldus. Nu ar ne šmikis jis?

Kamakäkid - Estijos nepriklausomybės dienai

Redutis turi dvi juosteles prie savo krepšio: viena yra geltona-žalia-raudona, pagal Tėvynę. Kita yra mėlyna-juoda-balta, pagal meilę.
Ne konkrečiam kokiam nors žmogui meilę, o Estijai.
Ot pasitaiko tokių reiškinių, kai vienoj žemėj užaugę pamilsta kitą, ot ir nežinau, ar jie yra kaip nors moksliškai ar filosofiškai, ar parapsichologiškai paaiškinami, tie reiškiniai, ot nežinau nežinau nežinau,
bet va jų yra.
Redutis su nepaaiškinama meile, yra mano ryšys su Estija.
Estija, paminėta kažkuriam mano rašinėly interneto užkaboriuose, yra pirmoji gija, nusitiesusi tarp mūsų.

Estijos nepriklausomybės dienos proga naršiau internetą, ieškodama kokio nors estiško patiekalo. Aišku, pirmiausia į galvą ateina kraujinė dešra. Nes ir tas amerikonas, kuris pirmiau negu Estiją pamilo estę, rašė pašiurpęs: "my wife eats blood sausage, ...o kai neturi kraujo dešros, valgo saldainius iš kraujo"
Arba va, Vita, prajuokino iki ašarų, parodydama lauktuvę, kurią vežė iš Estijos savo paaugliams sūnums: kraujinė dešra juodam apvalkale, ant kurio dviejų šviesiaplaukių estukių su tautiniais rūbais nuotraukytės. Sako: perpjausiu per pusę, vienam sūnui dešros gabalas su viena mergička, kitam su kita.

Estijos nepriklausomybės dienos proga nesinorėjo man kraujo.
Išsirinkau Kamakäkid. Iš čia
* 250 g maskarponės (naudojau varškę su trupučiu grietinės)
* 3 šaukšteliai cukraus
* 2 šaukšteliai razinų
* 2 šaukšteliai smulkintų riešutų (man atrodo šaltinyje klaida, rašo, kad walnuts, nes tai vieninteliai augantys Estijoj, bet labiau patikėčiau, kad lazdyno)
* apie 2 dl kama miltų
* truputį kreminio likerio.

Viską sumaišom. Riešutai, aišku skaniau, jei prieš tai paskrudinti, o razinos palaikytos garuose. Cukraus turbūt įdėjau daugiau, nemieravau šaukšteliais, ragavau, kad būtų skanu ir tiek. Iš tiesų tai nieko nemieravau. Likerio dėjau savo mylymiausio Vanna Tallinn, nes ir į temą labai, ir aromatą suteikia nuostabų.
Viską sumaišom, palaikom bent pusvalandį šaldytuve.
Paskui formuojam rutuliukus ir apvoliojam juos kakavoj arba kama miltuose.
Viskas. Gatava. Suletud.

Už kama miltus ačiū Redučiui. Tai dalykas, kurio turbūt nėra niekur kitur, tik Estijoje. Rupiai maltų ir paskrudintų kelių javų miltų mišinys, itin tinka dėti į jogurtą. Kai nuvažiuojam į Estiją ir blaškomės ieškodami namiškiams lauktuvių, aišku galim tų juodų dešrų su krauju ir merginom, bet prigriebkim ir kama miltų. KAMAJAHU estiškai.