2010 m. kovo 21 d., sekmadienis

Šokolado rutuliukai, taip vadinami triufeliai


Jau mes tų triufelių kiek visokių mokam padaryt! Sumakaluoji bele ko, tik kad būtų saldu, sukočioji rutuliuką - va jum ir triufelis. Bet jeigu baltas ir su kokoso drožlėm, tada rafaello.
Ak, tiesa, sako, grybai tokie būna - triufeliai... bet kas ten juos žino, burnoj tokių neteko turėti.
Šįkart pagaminau triufelius greit ir be jokių ypatingų epopėjų. Receptas iš palačinkos su nežymiom pataisom, kurios labiau išorinės nei vidinės

80 g margarino
150 g balto šokolado
150 g cukraus pudros
3 šaukštai kojako
40 g kokoso drožlių

Naudojau sviestą ir rudą šokoladą, nes šįkart tokio turėjau. Abu šitie dalykai ištirpinami maišant, sudedama viskas kas liko (man ypač patiko kavos likerį dėt... taip smagu jį buvo dėt... oi dėjau aš jį dėjau.. dėjau nuo dūšios), septyniolika kartų aplaižomas šaukštas, gerai atvėsinama. Tada kočiojami rutuliukai. Palačinka juos merkia į baltą glaistą, o aš apvoliojau šokolado drožlėse.

Mano sena tarka visą gyvenimą tarkavusi morkas ir sūrį, pagaliau gavo paragauti šokolado.

2010 m. kovo 17 d., trečiadienis

Kaip aš dariau saldainius


Jau ko-ko, bet saldainių daryt namuose tai tikrai nesiruošiau.
Sumašyt keletą gerų dalykų ir juos išsmaližiaut, tą dar įsivaizduoju - su šaukštu iškabint iš puodo saldžius kaip nuodėmė... aha aha, šitą suprantu...
Neseniai rašydama giminės istorijos faktus, aptikau, kad tokie reiškiniai mūsų giminėj nuolat vykdavo ir vėl pasikartodavo kitais laikais, su kitais veikėjais, bet visad su neišplaunamai pridegintais puodais, kuriuos paskui tekdavo slėpti daržinėj po šienu...

Bet sukonstruot namuose saldainį, kuris būtų dailus, įmanomas paimti neišsiterliojant pirštų... neeee, nemaniau, kad šitą darysiu.

Bet kaip ten sakoma, pasąmonė nesuvokia neigiamų sakinių. Iš minties "niekada nedarysiu naminių saldainių" materializavosi tik žodis "saldainiai".
Išžiūrinėjau internete, iš ko jie būna, prisižiūrėjau tiek, kad nebeištvėrus saldumo, sukramčiau riekę juodos duonos... ir išskubėjau sudedamųjų dalių pirkti.

Pirmiausia nutariau išbandyt paprastą receptuką, kurio nuorodą pamečiau, bet tai neitin svarbu, nes paskui vistiek nuo jo nuklydau.
200 g šokolado
200 g grietinėlės
ananaso cukrinukų.

Puiku, taip ir padariau, sutirpinau, sumaišiau, ananasus sukapojau... šokoladas buvo baltas, nes kaip tik akcijinė kaina... siaubs, kai ištirpsta 200 g šokolado, kiek mažai jo belieka ant puodelio dugno. Ir net jei pakutį grietinėlės įpilu, teoriškai jau 400 g, praktiškai dugną dengia labai plonu sluoksniu.
Kiek dėti ananasų, nebuvo parašyta, įdėjau apie saują.
Niekaip nemačiau dėl kokių priežasčių masė turėtų sukietėti, bet kaip ir nurodyta, išnešiau į kamarą palikti šaltai overnight.

Kitą dieną ji buvo saldi, gardi, bet skystokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau, tada įbėriau kelis gerus šaukštus sauso pieno. Padvejojau, tada dar kelis šaukštus cukraus pudros. Išnešiau vėl kamaron.

Po pusdienio patikrinau. Saldi, gardi, bet tirštokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau. Padvejojau. Tada įdėjau visą pakelį sviesto ir viską peršildžiau. Gera žinia ta, kad saldžiosios gardžiosios masės jau buvo žymiai daugiau. Išnešiau kamaron.

Vakarop patikrinau. Masė jau gerokai tiršta, bet vistiek ne tokia, kad ją paimčiau rankom ir rutuliuką sukočiočiau. Pakabinau šaukšteliu ir įmečiau į kokosų drožles. Paskui jau galėjau ir rankom, ir rutuliukas gavosi, bet toks nemaloniai minkštas, kad ne ne ne.
Kaip ir priklauso, padvejojau. Sutraiškiau kelis lapus sausų vaflių iki smulkių trupinių ir dulkelių, ir jeee-jeeee-jeeee jie iš esmės pataisė reikalą, skonio nesugadindami. Palaikiau dar valandžiukę kamaroje, o paskui galėjau iš jų ne tik rutuliukus kočioti, bet nors ir zuikius lipdyti, jei būčiau norėjus. Be to skanu labai.
Nunešiau E. paragauti. Reik migdolo, pasakė. Susivokiau, kad ir pati burnon eilinį rutuliuką įsidėjus, nesąmoningai tikiuosi užtikti migdolą.
Puiku, reiks ir bus! Masė tokia paklusnutė, kad migdolas įsivynioja be problemų. Ananasų gabaliukai beje tinka labai, jie suteikia labai subtilų aromatą ir persikanda maloniai.

Ponas Didysis Ekspertas deja nenorėjo, nes pernelyg panašūs į rafaello, kurių jis nemėgsta.
Išrankusis vieną suragavo, šiap taip įkalbėjau suragaut, pasakė, kad per saldus. Nu ar ne šmikis jis?

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Žalia sriuba


Palauk!- pasakė Ponas Didysis Ekspertas, prieš man įkišant smulkintuvą į puodą. Šiek tiek jos valgys, bet iki sutrynimo. Paskui jau jungiau aparatą, o E. atėjo užmesti žvilgsnį, kad galėtų sušukti Oooo, fūūūū!
Truputį nusivyliau, kad nesigavo tobulas žalumas, o toks... chaki, visiškai žalios tebuvo dilgėlės, bet jos neįveikė rūgštynių rudumo. Truputį nusivyliau, bet nelabai.
Ponas Didysis Ekspertas ėmė kaišioti man šaukštą paragauti iš jo bliūdo. Prisidėjo maltų pipirų, dar kažko, tipo pataisė.
"Va čia tai sriuba, čia tai sriuba!- aiškino man.- Sriuba nuo žodžio srėbti."
Iliustruodamas savo žodžius garsiai sušliurpė: "pažiūrėsim, kaip tu savąją srėbsi."
Prieš srėbdama, tradiciškai nusitaikiau į ją fotoapratu, o E. vaitojo, ojjj, fūūūū, tik nedėk į internetą, kas pamatys visi apsivems.
(Kaip matot, jos nepaklausiau, atsiprašau už jūsų apvemtą klaviatūrą?)

2 šaukštai sviesto arba aliejaus
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
gabaliukas saliero
3 bulvės
sauja šaldytų šparaginių pupelių
sauja šaldytų lapinių daržovių
druskos, mėgstamų sriubos prieskonių

Mano žaliosios daržovės buvo rūgštynės, dilgėlės ir špinatinės rūgštynės, todėl sriubos nebereikėjo rūgštinti nei pomidorų padažu, nei niekuo.
Svieste pakepiau svogūną ir česnaką, pakepinau dar maltos kalendros, nes pasivaideno, kad šiandien jos norėsiu, bet būtų gerai ir su kitais prieskoniais. Sudėjau bulves, salierą, užpyliau vandens. Kai užvirė, sudėjau šaldytas daržoves. Padruskinau.
Kai viskas atrodė išvirę, sutryniau smulkintuvu.
Valgiau su gabalėliu sviesto.
Porą kartų nemandagiai, bet garsiai sušliurpiau, kad įrodyčiau, kad tai sriuba.

2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Risotto su džiovintais baravykais - Risotto con porcini secchi



Daugiaryžis, sakot?
Nu jau tikrai! Tas pats, kaip kugelį būtų pavadinę daugiabulbiu. Daugiaryžis?!!! Cha cha.
Dar jei būtų suskubę tą žodį išrasti pirmiau, negu pats patiekalas mūsuose apsireiškė. Bet dabar jau tikrai nežinau, ar pataps jis man kada daugiaryžiu.
Nors namiškaims tai nesakiau nei daugiaryžio, nei rizoto, ai, sakau, čia šio bei to su ryžiais išviriau.
Nesakiau, kad vynciaus dėjau. Nors man rodos,jei analizuoji ką uodi, tai aromato biškis yra.
Nesakiau aš jiem ir apie Silviją ir Džiuzepę. Ne todėl, kad paslaptis būtų, o todėl, kad jiem neįdomu. Tai aš, ne jie, Silvijos gražioj virtuvėj stovėjau su medine mentele rankoj ir po puodą su ryžiais makalavau. Kitam puoduke virė sultinys (reiktų tikro, sakė Silvija, bet šįkart bus gerai iš kubiuko). Laiks nuo laiko į ryžius ji to sultinio įpildavo samtuku, ir vyno įpildavo vis po šiek tiek, o aš vis maišiau. Sakiau, o tai gal galima visą sultinį iškart supilt? Nea,- sakė ji,- tada ryžiai tiesiog išvirtų paprstai ir viskas.
O turi būti nepaprastai. Turi būti taip, kaip reik. Ji, tipo, mane mokė virti risotto. O aš, tipo, mokiausi, nors tada dar negalvojau, kad kulinarinį blogą rašyti pradėsiu.
Džiuzepė, būtinai turiu pasakyt, šiaip yra labai fainas, ir kantrus jis, ir patikimas, ir geraširdis, bet kai jis pats prie puodų, neleidžia dalyvaut. Net cibulių lupt neleidžia. Net Silvijos neleidžia. Nežinau kodėl. Kokios ten virtuvinės paslaptys jo? Šiaip jis fainas labai, o mane pravardžiuoja "Dalia e' una pazza"- atseit paplaukus tokia. Bet negaliu sakyt, kad labai klystų.

Tas, kurį virėm su Silvija, buvo be baravykų. Bet kažkur internete užmačiau, kad galima su "porcini", ir mintis man patiko.

Kiekiai apytiksliai
1 stiklinė apvaliųjų ryžių
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
sauja džiovintų baravykų
3 šaukštai aliejaus
pusiau pilna arba pusiau tuščia stiklinė vyno
1 morka
gabals saliero
druska, lauro lapas, pipirai
sviestas
kietas sūris, pvz "Gojus"


Grybus užmerkti maždaug valandai. Paskui grybus išgriebti, o vandenyje, kuriame jie mirko, virti morką, salierą ir kitką, kas tinka sultiniui, nu ten lauro lapą, pipiriuką kokį, druskos. Vandens reikia beveik litro.
Aliejuje apkepinti smulkintus svogūnus. Sudėti ryžius, česnaką, pamirkytus grybus. Kurį laiką viską pakepti maišant. Įpilti vyno. Maišyti tai čia teks visą laiką, taip jau reikia nusiteikti. Kai ryžiai godžiai visą vyną sugers, pilti šiek tiek sultinio. Tas puodukas su sultiniu visą laiką turi virti lygiagrečiai ir iš jo į ryžius nuolat įpylinėti reikia. Kaip tik sugeria ryžiai eilinę dozę, taip ir įpilti naują. Maždaug po 20 min, kai jau didžioji sultinio dalis bus supilta, atsargiai pradedam ragauti. Nei laikrodis tiksliai nepasakys, kada gatava, nei supilto sultinio kiekis, viską nustatysim organoleptinės ekspertizės metodu, t.y ragaujant. Gal sultinio truputukas liks, gal pritrūks, ir tada teks gelbėtis verdančiu vandeniu.
Ryžiuose turi likti truputukas kietumo, bet išvirusio kietumo. Kartu su nuostabiais grybų ir vyno kvapais. Patikėkit, kvepia žymiai geriau, negu atrodo.
Užgesinus ugnį po puodu, dar palikti keliom minutėms uždengtą. Įmesti sviesto vieną kitą gabalėlį.
Įsidėjus į lėkštą, užsitarkuoti sūrio, nors tiesą sakant ne būtinybė jo.

2010 m. kovo 8 d., pirmadienis

Avinžirniai ir makaronai su morkų tyre



Pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad avinžirniai yra sena kultūra, senų senovėj auginta ir Lietuvoje, tik ilgai buvus užmiršta.
Kaip aš čia sugalvojau, kad ir Lietuvoje, iš kur tokias žinias paėmiau? Turbūt dėl to, kad pavadinimas lietuviškas, nors žirnio ryšys su avinu man nėra aiškus.
Dabar galvoju, ar atskleist jam, kad panaršius internete neradau žinių apie lietuvišką jų kilmę, kad anglai dedikuoja juos viščiukams, o kartais vadina "channa".
Nejuokaunu, tikrai channa!

Receptą radau čia, ir patiko jis man dėl morkų.
Nes morkos, morkos, morkužėlės, gražuolės mano mėgstamukės.

4 personoms

350 g trumpų gražių makaronų
500 g morkų
10 g imbiero
20 g citrinos sulčių
druska
250 g virtų avinžirnių
aliejus
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 skiltelė česnako
petražolės


Išvirti morkas ir sutrinti kartu su citrinos sultimis, druska ir imbieru. Įdėti truputį vandens, kuriame virė morkos dėl tinkamos konsistencijos.
(Čia įterpsiu trigrašį, kad įdėjau truputuką aliejaus, nesgi morkos labiau vitaminus atiduoda, kai su riebalu. Bet citrinos sulčių nedėjau.)
Išvirti makaronus.
Aliejuje apkepti susmulkintą česnaką, paskui jį išgriebti ir tam pačiam aliejuje apkepti avinžirnius ant nemažos ugnies, kad taptų traškūs.
Išgriebti avinžirnius ir aliejuje apkepti garstyčių sėklas. Po to sudėti ten virtus makaronus ir trumpai apkepti.
Išdėlioti į lėkštes makaronus, morkų tyrę, avinžirnius. Apibarstyti petražolėm.

Nieko neparašyta, ką daryti su apkeptu išgriebtu česnaku, aišku, jis nuostabiai prikvipina aliejų, bet vistiek per geras išmesti. Tai užbarsčiau jį kartu su petruškom.

Įdomu gavosi, tikrai įdomu.... Labai patiko gaudyti po burną garstyčių grūdus ir perkandinėti. Kuo gi ne pramoga?

Ponas Didysis Ekspertas nesutiko su imbieru morkose, likusius avinžirnius apgrūzdino kaip reikiant ir pabandė įpiršti Išrankiajam paragauti bent vieną. Tuomet buvau iškviesta pasiaiškinti, ar čia žirnis, ar čia riešutas. Nuto žirnis,- atsakiau. O "nut" angliškai yra riešutas.
Bo jei pasakyčiau, kad avino žirnis, būtų channa.

2010 m. kovo 5 d., penktadienis

Grissini - duonos lazdelės



Mielių savaitė...
apie mieles aš šį tą žinau. Latviškos vadinasi "maizes raugs" ir yra geresnės negu lietuviškos, todė anais tarybiniais laikais jų galėdavo nusipirkti pas bobutes, kurios parveždavo iš Rygos mielių, o taip pat kvapiųjų pipirų. Dabar tai būtų komercija, anais laikais būdavo nusikaltimas, o bobutes vadindavo "Špikuliantėm". Kartais ir mes nuvažiuodavom į Rygą, nusipirkdavom šio bei to, pvz rūkytų žuvelių, bet kur Rygoj imamos mielės, nežinojom.

Taip, žinau aš šį tą apie mieles ir važiuodama dviračiu per Lenkiją neperku to mažo dailaus pakučio, kur mano kelionės draugai įsigyja kaip sviestą ir išvynioję apstulbsta, uosto ir nežino ką žygio sąlygom su tom mielėm daryti.

Žinau, kad mielės daug vitamino B turi, ir kai mano sesę vienuoliktoj klasėj apniko šunvotės ant visokių nepatogių vietų, ji taisė reikalą suvartodama pusę pakelio mielių. Paskui šaukė:"oj, oj, rūgstu! Oj, sprogsiu!", bet vizualiai nesipūtė, ir tokiu būdu šunvočių ataka buvo sustabdyta.

Itališkuose receptuose būna minimos "lievito madre" - motininės mielės, ir, pasirodo, yra lygis pačiam jų pasigaminti/užsiauginti.
Va čia akiratį sumaniau praplėsti ir truputį paskaitinėjau. Pagaminamos jos sumaišius vandenį ir miltus ir priviliojus ore skraidančias mielių bakterijas tuo mišiniu maitintis. Todėl skirtingose vietovėse mielės būna truputuką skirtingos, nes bakterijos skraidančios ore nėr absolič identiškos.
Arba galima motinines mieles skolintis iš draugų - rašo Rossaninna.
Va čia tai prasideda pats grožis!!!
Taigi draugai jums paskolins dalelę savo motinos! Kurią turėsite paskui gražiai užlaikyti, saugoti ir maitinti miltais! Ir tuomet svetima motina jūsų namuose pukšės, pūsis ir skleis rūgštų kvapą.
Ak ne, geriau jau iš tų Rygos špikuliančių.
bet yra išeitis ir dar viena - tai sausos mielės! Su Prancūzijoje pasigautomis bekterijomis, kurių motinos jau taip toli, kaip anyta Kryme, ir jeigu pukši jos, tai elegantiškai ir labai labai labai iš tolo. Va todė jas ir jamam!
Ir kepam GRISSINI!!!
Labiau paplitęs variantas yra su alyvuogių aliejum, taip, kepiau ir tokius.
Tačiau česnakinis rašo, kad į tešlą privaloma dėti taukų. Kaip žiauriai tai beskambėtų. Galit dėt aliejaus, rašo anas, "But grissini are what they are mainly because of lard. Just so you know..."
Galima taip, galima anaip... visaip galima. Galima net netikėti, kad aukščiau minėtasis ponas ką nors žino apie Grissini, nors jis ir pasakoja istoriją apie rūmų kepėją Antonio Brunero, kuris 1668 m. sugalvojo duonos lazdelėm maitintį būsimąjį Savojos karalių Vittorio Amedeo II, kurio skrandis nevirškino įprastos duonos.

Bet sakykim susikuria tokia situacija, kad užvakar kepėt antį. Kepdama ana prileido nemaža taukų. Sakykim, nekilo ranka juos išmest, susipylėt į bliūduką ir pasidėjot į šaldytuvą, nors yra aišku, kad nieks jų ant duonos nesiteps ir nevalgys, ir nesvarbu kaip gardžiai jie prieskoniais kvepia, ateitis jiem jokia nesišviečia.

Tuomet imu naršyti vikipedijas ir žodynus, tikėdamasi, kad bent vienas iš jų išvers, kad "lard" gali būti bet kokie taukai, pvz. anties.
Nea, visi šaltiniai kartoja kaip susitarę, kiaulės taukai ir basta.
Ot po biesais.

Nu bet kas man uždraus sudėti anties taukus į grissini?!!! Retorinis klausimas, išlydau aš juos ir gražiai į tešlą supilu, savrbu, kad būsimi valgytojai nepamatytų.
Ir rezultatas puikus!
Palyginus su anais, kuriuos kepiau su aliejum, traškumas toks žymiai švelnesnis. Anuos valgydamas Išrankusis skundėsi, kad jam žeidžia gomurį, aišku tik jis tokių bėdų sugeba išmąstyti... šiaip ar taip, grissini su taukiukais - variantas vertas išbandyti.

Kiekiai apytiksliai!
0,5 l vandens
apie 0,2 l lydytų taukų
apie 1 kg miltų
2 pakeliai po 11 g sausų mielių (nes tešlai su riebalais reikia jų daugiau, negu maišytai tik ant vandens)
2 šaukšati cukraus
druskos
sezamo sėklų, linų sėmenų, visokių džiovintų žolelių ir kt. priedų

Jokių kiaušinių čia nereikia.


Į drungną vandenį sudėti cukrų, mieles ir šiek tiek miltų. Paviršių užbarstyti miltais ir palikti maždaug pusvalandžiui, kol viskas suburbuliuos. Palaipsniui supilti lydytus taukus, druską, gerai išmaišyti, tada dėti dar miltų, kad tešla pasidarytų minkoma, bet minkšta. Paviršių apibarstyti miltais, kad neapdžiūtų ir palikti keliom valandoms kol išaugs dvigubai.
Gerai išminkyti.
Atsipjauti tešlos gabalą ir į jį įminkyti kurio nors vieno priedo, pvz žolelių, pvz rozmarino, arba galima viso Viduržemio žolelių mišinio, ogi kaip padarysit, taip ir bus gerai. Jei priedų variacijų nedarysim, tai galima juos sudėt į tešlą ansčiau, kartu su miltais, išmaišyt bus daug lengviau.
Iškočioti keturkampį blyną. Pjauti juosteles ir daryti arba grissino stirato, t.y. taip ir palikti atpjautus, su matoma pjovimo briauna (kuri mielėms kylant sušvelnėja, bet matoma vistiek),
arba grissino rubatà, t.y atpjauta juostelė dar pakočiojama, kad suapvalėtų. Galima pakočioti sezamuose kokiose nors.
Tačiau abiejais atvejais verta atsiminti, kad nesam fabrikas, gaminantis standartinius vienetus, ir dar ką sakė dailės mokytoja, kad kreivose linijose grožis. Tuomet paimam tešlos juostelę už galų ir be ceremonijų ištempiam ją maždaug dvigubai. Mielinė tešla taikysis vėl susitraukti, todėl verta yra lukterėti, kol tešla iškočiota į blyną pradės truputį kilti. Tada bus paklusnesnė ir leisis tampoma.
Kepti 200 C temp. apie 10 min.
Iš šito kiekio išeina tikrai daug, taigi gera turėti bent tris skardas: vieni kepa, kiti laukia savo eilės, trečius tampom ir į skardą klojam.

Bet kokie jie gražūs, kai sudėti į puodynę! Tas pats grožis, kaip dailininko dirbtuvėj teptukai, arba... nebesugalvoju palyginimo, na tiesiog įsižiūrėti reikia ir grožiu jie sušvinta.

(Atsiprašau, kad tiek prirašiau į šoną. Man kažkaip taip gaunasi.)

2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Kukurūzų kruopų košė su daržovėmis



Du dalykai:
1 - mane nuo seno intriguoja žodis "mamalyga";
2 - pastaruoju metu itin traukia geltona spalva.

Mamalyga - taip Moldovoje vadinama kukurūzų košė. Senais laikais ten esu buvusi, ir išmokau gražų žodį "frunze", bet mamalygos neteko paragaut. Kartais bandydavau ją virti kaip sugalvodavau, ir su pienu, ir be, o kas turi gautis taip ir nežinojau, ir dabar nežinau. Todė nevadinsiu šios košės mamalyga, anei polenta, nors polentos tai taip, esu valgiusi pernai rudenį per Bergamo invaziją kaip tipinį to regiono valgį. Tipinį, bet ne itin mane sužavėjusį.

Nu bet geltona spalva... Man tiesiog jos dabar reikia. Padėvėtų rūbų parduotuvėse vis pasidairau geltonos striukės, teisinuos, kad autostopui, bet tikra tiesa yra ta, kad jos man paprasčiaus reikia. Reik ir viskas. Trečios, nes dvi jau turiu.

Taigi pasidedam ant stalo geltonų kukurūzų kruopų ir galvojam, kas iš jų bus.

2 šaukštai aliejaus arba sviesto
1 svogūnas
1 morka
1 paprika (raudona tinka gražiau)
1 saliero lapkotis
250 g kukurūzų kruopų
druskos


Aliejuje apkepu smulkintą svogūną, paskui ten pat sudedu tarkuotas morkas, gabaliukais pjaustytą papriką ir salierą, dar viską kartu pakaitinu, sudedu kukurūzų kruopas, išmaišau, dedu druskos, pagalvoju, kokie tiktų prieskoniai ir suprantu, kad man šiuo metu jokių nesinori, užpilu vandeniu kad būtų bent 1 cm virš kruopų, ir perkeliu ant lėtosios ugnies. Verdu apie 20 min, patikrindama, ar nepritrūko vandens. Užgesinu po puodu ir palieku dar kokį 15 min pašusti. Puodas geriau su storesniu dugnu ir kad šilumą išlaikytų ilgiau.
Valgau su aliejumi. Man šiuo metu patinka kvapnusis saulėgrąžų, bet taip pat tiktų ir kitoks.

Kai bebūtų keista, valgo ir Ponas Didydis Ekspertas, ta proga papasakoja, kad vaikystėj kai svečiuodavosi pas tetą Mašą, ji gamindavo mamlygą. Duonkepėj krosnyje. Valgydavo ją su spirgais ir užsigerdavo rūgpieniu. Ot mat kaip.