Apkepas su grybais ir apynių ūgliais

Ponas Didysis Ekspertas, kuris ir miške ekspertas, iškart nulėkė po savo žinomu lazdynu susirinkti savo iš anksto žinomų grybų. Mudu su Arbatos Guru negi styrosim ir žiūrėsim, nuėjom mišku tolyn, galvojom ir mes kokią savo viečikę aptiksim.
Viečikės neaptikom.
Mus aptiko uodai.
Paskui aš biškį priklupau rasos lašų ant paparčių fotkinti, nieko gero nesigavo, bet užtai palikau viena, nebelabai žinojau kur eiti ir šaukiau: Ei, kas nors mane išgelbėėėėėkiiiiiit!!!!
Bet kam čia įdomu mano blūdijimai, ir kurias kūno dalis nuo uodų niežti? Norėjau tik papasakot, kad vienu momentu grybų neberasdama, prisirinkau apynių ūglių, nes buvau skaičiusi, kad skanūs.

Kiekiai apytiksliai!
Tešlai:
150 g margarino
150 g grietinės
miltų - kad galima būtų rankom minkyti
druskos
Įdarui:
1 šaukštas aliejaus
1 svogūnas
2 saujos apynių ūglių
2 saujos šviežių grybų
druskos
Užpilui:
100 g varškės
50-100 g fermentinio sūrio (nebūtinai)
3 kiaušiniai
druskos
Viduržemio jūros prieskonių mišinio

Tešlą galima dviem būdais - išlydyti margariną arba pakapoti. Jei lydysim, susinaudos daugiau miltų, tešlos bus daugiau. Jei nelydysim - tešla bus trapesnė. Bet abiem atvejais bus gerai. Suminkius įvynioti į plėvelę ir padėti į šaldytuvą.
Įdarui svogūną pakepinti aliejuje. Sudėti grybus ir ūglius, tuomet prisras sulčių ir viskas jose troškinsis. Svarbu yra naudoti tik pačias ūglių viršūnėles, nes nuo tam tikros vietos jie būna dalinai sumedėję, troškink nors iki pasaulio galo, nesuminkštės. Man dėl nepatyrimo (pirmas kartas vis dėlto) pasitaikė viens kits kietesnis stiebelis, tai paskui teko apgraužus spjauti ant lėkštės krašto, bet ta proga papasakojau, kad net italai kietesnius artišoko lakštelius apčiulpę nesinervuodami iš burnos traukia, tai nėr čia ko purkštaut dėl vieno kito stagarėlio.

Tai va, kai skystis nuo keptuvės išgaruos, įdaras galim sakyt baigtas. Nupaveikslavau troškinimo pradžioj ir pabaigoj. Man patinka su fotiku po virtuvę makaluotis.
Apkepo formą išklojam tešla. Naudojau apie 20 cm skersmens formikę.
Sudedam įdarą.
Ištrinam varškę su druska, įmaišom kiaušinį. Jei norim- dar ir tarkuoto sūrio. Užpilam ant įdaro.
Kepam 180C apie pusvalandį.

Gyvybingųjų žalių žolių salotos

Tokio tipo salotas mama vadina silosu.
Visokių įdomybių ta mūsų mama prisigalvoja. Pvz atsiklausė, ar šiandien neateisim su savo tulpėm ir vazonikais nuo pat ryto. Tegul neateinam, nes jai nuo ryto bais norisi pameškerioti.

Silosas. Tokio tipo ji pripjausto-primaišo, bet tikrai ne tokios sudėties.
Tokios sudėties aš pati pirmą kartą sukomponavau.

Žaliosios žolės, kurios turi:
švelnios jėgos - pramušti net asfaltą
atkaklumo - likti ten, kur nori, nesvarbu kaip intensyviai esi bandomas išgyvendinti
gyvybingumo - atgyti ir suklestėti, nors telikęs tavo buvo tik mažytis kūno gabalėlis
drąsos - būti pirmuoju žaliosiom vėliavom pasveikinančiu pavasarį.

Jos turi visas šias savybes. Neturi pykčio. Nors priešų vadinamos piktžolėmis.

po saują:
žliūgių
garšvų
kiaulpienių
dilgėlių
svogūno laiškų

kiaušinis
saulėgrąžų branduoliukai
majonezas

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir trumpai palaikius išgriebti.
Kaiulpienių lapus nuplėšyti nuo stiebelių, nes stiebo gyslose yra kartumas.
Kitus žalėsius tik nuplauti.
Viską pasmulkinti. Saulėgrąžas truputį pakepinti sausoj keptuvėj. Sumaišyti, užmajonezinti.

Nesitikėjau ir ne iš karto patikėjau savo ausimis, bet Ponas Didysis Ekspertas pasakė: Pasaka.
Negalėjau apsirikti, jis pasakė du kartus.
Pasaka.
Pilna burna. Du kartus. Pasaka. Pasaka.

Dilgėlių pesto

aš jį jau mylėjau dar neparagavus, dar nemačius ir net nežinodama, kad toks yra.
Aš jau avansu mylėjau viską, kas vadinasi "pesto", viską, kas žalia, ir viską, kas iš dilgėlių,
ir kai internetiniuose bloguose receptus skaičiau,
taip taip, aš jau žinojau, kad bus gerai,
užsimovus raudonas gumines pirštines patvoriais dilgėlių viršūnėlės karpydama žinojau, kad gerai bus.
Nu bet nesitikėjau, kad TAIP gerai.

Kiekiai apytiksliai:
3 didelės saujos dilgėlių
keli lapeliai mėtų
3 skiltelės česnako
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
gabaliukas sūrio, nu gal maždaug 3x3 cm kubiukas
pusė citrinos
1/3 stiklinė aliejaus
druska, juodi pipirai

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti taip kelias minutes. Išgriebti, vandenį nuspausti. Jau galima be pirštinių - išgręžiau neypatingai švelniu būdu, jos ateip ateip jau buvo išdidų grožį praradę.
Saulėgrąžas pakepinti sausoje keptuvėje.
Viską į smulkintuvą ir... poros minučių reikals.
Sūrio kaip ir reikėtų kieto, parmezano tipo, bet neturėjau, pabandžiau paprastą fermentinį, ar tai vilnius jis vadinosi, ar palanga - sumaliau ką turėjau.
Iš citrinos išspaudžiau sultis.
Aliejų naudojau saulėgrąžų nerafinuotą, paragavus supratau, kad buvo gerai.
Paragavus supratau, kad viskas yra labai labai gerai. Puikumėlis, kaip gerai.
Ypač tinka su krekeriais kokiais nors ar grissini,
arba su virtieniais,
turėtų su makaronais tikti irgi, bet dar neišbandžiau.

Malonu tikrai, bet turėjau bendramintį - sėdėjo kaip tik virtuvėj toks užjūrio princas, kuris nebijojo nematyto daikto paragauti ir patvirtino, kad gavosi puikiai. Dabar abiem pirštai pleistrais užklijuoti, kaip koks priklausymo slaptai sektai ženklas, nes abu neatsargiai smulkintuvo peilius pačiupinėjom.
Kur auginate dilgėles?- paklausė manęs.
Kaip tai kur, jos pačios auga!
Bet tas, kurias vartojate maistui...? Perkate ar sėjate?
He he... nesėtų dilgėlių pesto.

šaltinį sudėtinga nurodyt, nes gana daug panašių receptų radau, su įvairiais riešutais ir su įvairiais aliejais, na pvz šitas

Bandžiau su kokosais ir alyvuogių aliejum. irgi tiko maistui, nors su saulėgrąžom skaniau.

Žaliasis garšvų troškinys

Gal jau man laikas būtų gyvenimiškos išminties įgyti/pritaikyti praktiškai/pademonstruoti.
Pvz toks teiginys: "jei kažko negali pakeisti, pakeisk požiūrį."
Tai va, toks augalas įsikerojęs sklypo kampe po avietėm, vadinasi garšva, o kiek jis blogų žodžių iš mūsų gavęs, o kiek neapykantos! Kiek draskytas, kiek šaknys rankiotos, kiek kapotas ir apspjaudytas! Jam nė motais, auga ir veši. Avietės neapsikentę jau po truputį nyksta, o tas sau auga ir veši.
Tai kas belieka, keisiu požiūrį.
Išvadinsiu valgomu ir nurupšnosiu.
Tuo labiau, kad nebūsiu pirma, skaičiau internete, kad Rusijos vienuoliai, kai įkrisdavo į pasninką, tai beveik vien garšvom temisdavo. "Garšvos sudarė apie 80 procentų vienuolynų daržovių raciono"- skaičiau internete.
Ir receptų internete pilna.
Ir aš dar vieną parašysiu.

Trys geros saujos jaunų garšvos lapų.
1 svogūnas
sviesto
1 šaukštas moliūgo sėklų
druskos
prieskonių

Pakepinti svieste susmulkintą svogūną. Dėti nuplautą garšvą ir kepti maišant. Šiek tiek kepsis, šiek tiek troškinsis, stipriai sumažės apimtis. Druskinti. Dėti prieskonių. Vis pamaišyti.
Ant sausos keptuvės pakepinti moliūgo sėklas (pasirinkau moliūgo sėklas, nes žalios!)
Sumaišyti su troškiniu.
Laiks nuo laiko paragauti, kad pagautume momentą, kada minkštumas pats tas mum patinkantis. Man tas momentas atėjo maždaug po 10 minučių, aš taip spėju, nes į laikrodį nežiūrėjau, laikiau prie ausies telefoną ir aš šaukiau "Ką????", kaip tik paskambino Ponas Didysis Ekspertas, o aš blogai girdėjau, nežinau, ar telefas dūsta, aš mano ausys, ar jis iš ryšio duobės skambino. Nieko normaliai nepakalbėjom, bet maišyti keptuvės nepamiršau.

Kai jau suprantam, kad gatava, dar užmetam sviesto.
Man labai gardu buvo su lydytu ghee.
Valgiau su grikių koše. Manau su visokia koše tiktų.
Buvo dar atėjus kaimynė pasiskolinti dujų baliono, daviau ragaut ir jai, sakė, kad skanu, bet nežinau, ar tikrai patiko, ar tik taip sakė, kad balioną gautų.

gražutėlis skanutėlis daržovės lapelis
o kai pražydės, puokštes skinsiu
dabar toks mano požiūris

Avinžirniai ir makaronai su morkų tyre

Pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad avinžirniai yra sena kultūra, senų senovėj auginta ir Lietuvoje, tik ilgai buvus užmiršta.
Kaip aš čia sugalvojau, kad ir Lietuvoje, iš kur tokias žinias paėmiau? Turbūt dėl to, kad pavadinimas lietuviškas, nors žirnio ryšys su avinu man nėra aiškus.
Dabar galvoju, ar atskleist jam, kad panaršius internete neradau žinių apie lietuvišką jų kilmę, kad anglai dedikuoja juos viščiukams, o kartais vadina "channa".
Nejuokaunu, tikrai channa!

Receptą radau čia, ir patiko jis man dėl morkų.
Nes morkos, morkos, morkužėlės, gražuolės mano mėgstamukės.

4 personoms

350 g trumpų gražių makaronų
500 g morkų
10 g imbiero
20 g citrinos sulčių
druska
250 g virtų avinžirnių
aliejus
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 skiltelė česnako
petražolės

Išvirti morkas ir sutrinti kartu su citrinos sultimis, druska ir imbieru. Įdėti truputį vandens, kuriame virė morkos dėl tinkamos konsistencijos.
(Čia įterpsiu trigrašį, kad įdėjau truputuką aliejaus, nesgi morkos labiau vitaminus atiduoda, kai su riebalu. Bet citrinos sulčių nedėjau.)
Išvirti makaronus.
Aliejuje apkepti susmulkintą česnaką, paskui jį išgriebti ir tam pačiam aliejuje apkepti avinžirnius ant nemažos ugnies, kad taptų traškūs.
Išgriebti avinžirnius ir aliejuje apkepti garstyčių sėklas. Po to sudėti ten virtus makaronus ir trumpai apkepti.
Išdėlioti į lėkštes makaronus, morkų tyrę, avinžirnius. Apibarstyti petražolėm.

Nieko neparašyta, ką daryti su apkeptu išgriebtu česnaku, aišku, jis nuostabiai prikvipina aliejų, bet vistiek per geras išmesti. Tai užbarsčiau jį kartu su petruškom.

Įdomu gavosi, tikrai įdomu.... Labai patiko gaudyti po burną garstyčių grūdus ir perkandinėti. Kuo gi ne pramoga?

Ponas Didysis Ekspertas nesutiko su imbieru morkose, likusius avinžirnius apgrūzdino kaip reikiant ir pabandė įpiršti Išrankiajam paragauti bent vieną. Tuomet buvau iškviesta pasiaiškinti, ar čia žirnis, ar čia riešutas. Nuto žirnis,- atsakiau. O "nut" angliškai yra riešutas.
Bo jei pasakyčiau, kad avino žirnis, būtų channa.

Daikonų kremas su morkomis

Daikonų, ne drakonų. Tų didžiųjų baltųjų ridikų.
Nors vistiek keistas.
Kai pamatau kokį neįprastą derinį, taip ir susivilioju. Ypač jei visos sudedamosios dalys daugmaž žinomos, bet kokia melodija sugros jie visi pakliuvę į vieną puodą, negaliu nė įsivaizduoti.
Taigi pabandom sudėti ir ištyrinėti. Tuo labiau, kad viskas itin paprastai padaroma.
Radau pas Druskos žvaigždelę

1 daikonas
2-3 morkos
1 apelsinas
druskos, cinamono, gvazdikėlių
tyrojo aliejaus
Daikoną supjaustyti gabaliukais ir išvirti vandenyje su cinamonu ir druska. Nupylus vandenį, sutrinti į tyrelę.
Morką supjaustyti gabaliukais ir apvirti apelsino sultyse. Ir vandens truputį, bet tik tiek, kad nesviltų sausai. Verdant įdėti maltų gvazdikėlių ir apelsino žievelės.
Sudėti morkas į daikonų kremą ir užskaninti aliejumi.

Viską taip ir padariau.
Paskui ragavau, vis įsiklausydama, ar čia skanu, ar ne. Kol pastebėjau, kad jau beveik šviečia bliūdo dugnas. Nusprendžiau, kad neblogai. Turbūt.

Lęšiai su kiviais

"...ir vėl tu privirei... šitų?"- priekaištauja naminiai konservatoriai, kilstelėję dangtį ir patikrinę kas šitam puode.
Aha, priviriau.
Nes nelietuviškai sakant, šiuo metu ant jų "pasinešiau", taigi ant lęšių.
Vaikystėj tokių žinot nežinojau, lęšiai buvo tik per fizikos pamokas, na dar klasiko kūriny: "senelis su bobute valgė lęšių sriubą". Kas tas yr, nelabai žinojom, atrodė kažkoks visiško skurdo atributas, išnykęs be pėdsako šviesioj tarybinėj visuomenėj, kaip kad išnykę buvo blusos ir marcipanai.
Jei senelis su bobute lęšių sriubą valgė, turbūt patys jų užsiaugino, bet va aš iki šiol nežinau, kaip atrodo augantis lęšis. Teoriškai turėtų ankštyje augt. Ir žydėt kokiu nors lūpažiedžiu.
(ką tik pažiūrėjau vikipedijoj - magnolijūnas erškėčiažiedis pupietis)
Na, jei magnolijūnas, negėda tada jam ir su kiviu vienoj lėkštėj atsidurti.
Senelis su bobute kivių nežinojo, bet jie taigi skurdo sriubą valgė.
O mes - sveikuolišką prašmatnuolišką veganišką patiekalą, be to labai skanų, nors naminiai konservatoriai manim nepatikėjo, o patys paragauti nesiryžo.

Kiekiai apytiksliai

150g lęšių
1 svogūnas
1 morka
gabalėlis imbiero
2 šaukštai kokoso drožlių
2 skiltelės česnako
2 šaukštai aliejaus
sauja razinų
petražolių
2 kiviai
druskos, juodų maltų pipirų

Pakepinam susmulkintą svogūną, kai pradeda skrusti, sudedam susmulkintą česnaką, tarkuotą morką, tarkuotą imbietą. Viską kartu truputį pakepam, tada dedam kokoso drožles ir kelias valandas pamirkytus lęšius, minutę pakaitinam viską sausai, paskui užpilam vandens. Tik nedarykit tokios klaidos, kokią padariau aš, užpyliau vandens su atsarga. Buvo klaida, nes lęšiai jau mirkyti ir vandens beveik nebesugeria, tai jo mažėja tik tiek, kiek nugaruoja.
Taip kad vandens tik kad vos apsemtų. Druskos. Saują razinų, arba turėtų gerai tikti džiovinti abrikosai. UŽdengiam, verdam. Laiks nuo laiko patikrinam, ar neišvirę, ir ar dar yra vandens. Normaliai išmirkyti lęšiai per 20-30 min jau bus išvirę.
Užbarstom pipirų ir smulkintų petražolių. Ir taip jau skanu. Bet įmaišius gabaliukų kivio... mmmmmmm..... tikras gėris.
Valgyti šiltus.

Idėja iš kelių šaltinių (kuriuose buvo ir ananasų, ir paprikų, ir graikiškų riešutų, bet ne visko kartu, kivių ten nebuvo, bet užtat buvo mano spintelėj. Tiko liuks.)

Persimonai su pupelėm ir džiovintais pomidorais

Mane žavi netikėti deriniai.
Persimonai su...
... ech, persimonai...
Labai gerai prisimenu, kaip pirmą kartą paragavau persimonų. Gūdžiais tarybiniais laikais Lvovo turguje kažkoks azijietis pardavinėjo keistus pomidorus. Štuka - rublis. Tai buvo žiauriai brangu, ir mes su Roma tikrai padvejojom, ar verta taip išlaidauti. Bet... dalykas niekad nematytas... vadinasi Churma (su kirčiu ant -a)... nusipirkom vieną, perpjovėm per pusę ir iškilmingai paragavom.
Vajergau!!! Visa burna ir ypač lūpos iškart susiparaližavo! Nieko nesuprasdamos žiūrėjom viena į kitą baisėdamosios, kas čia nutiko, čiupinėjom savo lūpas jų nejausdamos, kaip po danties traukimo narkozės, ir nežinojom, ar tai kada nors praeis. Siaubų siaubs, ir kaip už tokį nežmonišką dalyką galėjom visą rublį mokėt... dar šiek tiek palaikėm rankose dvejodamos, o paskui tėškėm šalin, ir kai jau galėjom normaliai kalbėti, sutarinai prakeikėm.
O po trijų dienų susitikom Lorką, su kuria kartu buvom atvykę, bes ji nebeprisimenu ko, ant mūsų buvo užpykus ir viena nuėjus savo keliais. Tai va, pamatėm ją vėl po trijų dienų, jau nebeužpykusią ir laimingai sau baisųjį vaisių churmą bevalgančią. KAIP TU GALI???- pasibaisėjom, o ji mum sakė, kad skanu. Įkalbėjo paragauti... hmmm... tikrai skanu. Tik ne toks gražus, kaip tas mūsų baisusis. Lorka pasakė, kad gavo šį vaisių už dyką užsidarinėjant turgui, nes jis jau beveik pagedęs.

Tai ir dabar, daugybei metų praėjus, ir jau Lorkai į Angliją išvykus, ir jau nebe churma, o persimonais jie vadinami.. prisbijau persimono, kol jis kietuolis gražuolis, o mieliau renkuos nukainuotus ir paminkštėjusius.

Persimonų su pupelėm idėja iš čia, beje ten labai graži nuotrauka su medine šakute. Kiekiai neparašyti ten, tai nerašysiu ir aš.
Persimonų
virtų pupelių
džiovintų pomidorų, pamirkytų ir sukarpytų juostelėmis
aliejaus
pankolio lapelių (neturėjau, bet ir nesvarbica)

Druskos nereikia dėt, nes džiovinti pomidorai būna pakankamai sūrus ir už save, ir už bliūdo kaimyną.

Tik pasisaugokit nedanokusių persimonų.