2010 m. vasario 28 d., sekmadienis

Daikonų kremas su morkomis


Daikonų, ne drakonų. Tų didžiųjų baltųjų ridikų.
Nors vistiek keistas.
Kai pamatau kokį neįprastą derinį, taip ir susivilioju. Ypač jei visos sudedamosios dalys daugmaž žinomos, bet kokia melodija sugros jie visi pakliuvę į vieną puodą, negaliu nė įsivaizduoti.
Taigi pabandom sudėti ir ištyrinėti. Tuo labiau, kad viskas itin paprastai padaroma.
Radau pas Druskos žvaigždelę

1 daikonas
2-3 morkos
1 apelsinas
druskos, cinamono, gvazdikėlių
tyrojo aliejaus

Daikoną supjaustyti gabaliukais ir išvirti vandenyje su cinamonu ir druska. Nupylus vandenį, sutrinti į tyrelę.
Morką supjaustyti gabaliukais ir apvirti apelsino sultyse. Ir vandens truputį, bet tik tiek, kad nesviltų sausai. Verdant įdėti maltų gvazdikėlių ir apelsino žievelės.
Sudėti morkas į daikonų kremą ir užskaninti aliejumi.

Viską taip ir padariau.
Paskui ragavau, vis įsiklausydama, ar čia skanu, ar ne. Kol pastebėjau, kad jau beveik šviečia bliūdo dugnas. Nusprendžiau, kad neblogai. Turbūt.

2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Sashimi, šis tas japoniško


Japonijoj nesu buvus.
Janonų restorane irgi ne.
Nesu net sušio valgiusi. Bet esu mačius an paveikslėlio, prašau man šitą užskaityti.

Kartą sėdėjom virtuvėj ir gėrėm arbatą su Ushi, klajūnu japonu, kurį jau beveik visi Lietuvoje pažįsta. Truputį buvom sušalę ir šlapiom kojom, nes braidėm po pirmu sniegu padengtą pernykštę žolę senose žydų kapinėse, kur jis pasisakė esąs musulmonas. Kaip juo tapai?- klausiu jo. Paprastai, - atsakė. Kai buvo Sirijoj, kažkas ten jo paklausė, gal norėtų būt musulmonu. Ushi pasakė, kad gal ir norėtų, ir vsio, taip juo ir tapo.
Tai va, arbatą gėrėm, apglėbę rankom puodukus, kad atšiltų pirštai. Pašarinus šaldytuve, radau vos-vos sūdytos lašišos, kurią užsidėjom ant bulkos su sviestu ir suvartojom.
- OOooo,- Uši sako,- čia beveik kaip suši.
Papasakojo, kad japonai retai namuose tuos suktinukus vynioja, tai daugiau restoranuose profesionalų gaminamas maistas. Namuose nesuteikinėja kokios nors ypatingos formos, suvalgo paprastai, su lazdelėm.

Dabar vykstant japonų virtuvės savaitei pirmiau negu po šaldytuvą, šarinu po internetą, žiūrėdama, kas ten tokio... mažiau mistiško. Iš produktų, įmanomų rasti mažo miestelio maximoj.

Aha! Atrandu! Sashimi, gal tariama sašimi, bet gal ir sasimi.
Anoks čia patiekalas!
Padrožta šviežios žuvies.
Padrožta daržovių.
Ir viskas! Net druskos nebarstoma ant žuvies, kąsniukas tiesiog padažomas į sojų padažą, į kurį įdėta wasabi krienų.

Mums labiau įprastame maiste sukuriami skonių deriniai komponuojant daugelį ingradientų.
Japonų virtuvėje, ypač sashimi, pabrėžiamas atskiro produkto skonis.
Įsidedi burnon kąsniuką žuvies ir įdėmiai klausai, ką sako skonio receptoriai.

Nelabai svarbu, kokia žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė...
Nelabai svarbu, kokios daržovės. Daikonas, agurkas...

Kol galvojau apie šį patiekalą teoriškai, dvejojau, kaip čia bus, kad nėr nei duonos, nei ryžio, nei nieko, kas atliktų panašų vaidmenį.
Paragavau ir supratau, kad nieko čia nereikia.

Beje sashimi dėliodama lėkštėje, jaučiaus kaip komponuodama puokštę.
O jau fotgrafavom... Suspaudus kąsnelį tarp lazdučių, E. vaikščiojo po virtuvę, ieškodama tinkamo fono, o aš raičiaus aplink vardan taško ir šviesos. "Ar mes tik truputį nupušę, ar jau labai?"-klausiau jos. "Labai!"-atsakė.
Nuotraukos pavyko šiaip sau, bet savo didesniu džiaugsmu laikau tai, kad pavyko pačiai pamatyti baltų daikono drožlių grožį, nušvitusią lašišos skiautelę su baltu ažūru ant oranžinio, žalio pipirnės stiebelio tobulumą.

2010 m. vasario 24 d., trečiadienis

Kamakäkid - Estijos nepriklausomybės dienai




Redutis turi dvi juosteles prie savo krepšio: viena yra geltona-žalia-raudona, pagal Tėvynę. Kita yra mėlyna-juoda-balta, pagal meilę.
Ne konkrečiam kokiam nors žmogui meilę, o Estijai.
Ot pasitaiko tokių reiškinių, kai vienoj žemėj užaugę pamilsta kitą, ot ir nežinau, ar jie yra kaip nors moksliškai ar filosofiškai, ar parapsichologiškai paaiškinami, tie reiškiniai, ot nežinau nežinau nežinau,
bet va jų yra.
Redutis su nepaaiškinama meile, yra mano ryšys su Estija.
Estija, paminėta kažkuriam mano rašinėly interneto užkaboriuose, yra pirmoji gija, nusitiesusi tarp mūsų.

Estijos nepriklausomybės dienos proga naršiau internetą, ieškodama kokio nors estiško patiekalo. Aišku, pirmiausia į galvą ateina kraujinė dešra. Nes ir tas amerikonas, kuris pirmiau negu Estiją pamilo estę, rašė pašiurpęs: "my wife eats blood sausage, ...o kai neturi kraujo dešros, valgo saldainius iš kraujo"
Arba va, Vita, prajuokino iki ašarų, parodydama lauktuvę, kurią vežė iš Estijos savo paaugliams sūnums: kraujinė dešra juodam apvalkale, ant kurio dviejų šviesiaplaukių estukių su tautiniais rūbais nuotraukytės. Sako: perpjausiu per pusę, vienam sūnui dešros gabalas su viena mergička, kitam su kita.

Estijos nepriklausomybės dienos proga nesinorėjo man kraujo.
Išsirinkau Kamakäkid. Iš čia
* 250 g maskarponės (naudojau varškę su trupučiu grietinės)
* 3 šaukšteliai cukraus
* 2 šaukšteliai razinų
* 2 šaukšteliai smulkintų riešutų (man atrodo šaltinyje klaida, rašo, kad walnuts, nes tai vieninteliai augantys Estijoj, bet labiau patikėčiau, kad lazdyno)
* apie 2 dl kama miltų
* truputį kreminio likerio.

Viską sumaišom. Riešutai, aišku skaniau, jei prieš tai paskrudinti, o razinos palaikytos garuose. Cukraus turbūt įdėjau daugiau, nemieravau šaukšteliais, ragavau, kad būtų skanu ir tiek. Iš tiesų tai nieko nemieravau. Likerio dėjau savo mylymiausio Vanna Tallinn, nes ir į temą labai, ir aromatą suteikia nuostabų.
Viską sumaišom, palaikom bent pusvalandį šaldytuve.
Paskui formuojam rutuliukus ir apvoliojam juos kakavoj arba kama miltuose.
Viskas.
Gatava. Suletud.

Už kama miltus ačiū Redučiui. Tai dalykas, kurio turbūt nėra niekur kitur, tik Estijoje. Rupiai maltų ir paskrudintų kelių javų miltų mišinys, itin tinka dėti į jogurtą. Kai nuvažiuojam į Estiją ir blaškomės ieškodami namiškiams lauktuvių, aišku galim tų juodų dešrų su krauju ir merginom, bet prigriebkim ir kama miltų. KAMAJAHU estiškai.

2010 m. vasario 21 d., sekmadienis

Lęšiai su kiviais


"...ir vėl tu privirei... šitų?"- priekaištauja naminiai konservatoriai, kilstelėję dangtį ir patikrinę kas šitam puode.
Aha, priviriau.
Nes nelietuviškai sakant, šiuo metu ant jų "pasinešiau", taigi ant lęšių.
Vaikystėj tokių žinot nežinojau, lęšiai buvo tik per fizikos pamokas, na dar klasiko kūriny: "senelis su bobute valgė lęšių sriubą". Kas tas yr, nelabai žinojom, atrodė kažkoks visiško skurdo atributas, išnykęs be pėdsako šviesioj tarybinėj visuomenėj, kaip kad išnykę buvo blusos ir marcipanai.
Jei senelis su bobute lęšių sriubą valgė, turbūt patys jų užsiaugino, bet va aš iki šiol nežinau, kaip atrodo augantis lęšis. Teoriškai turėtų ankštyje augt. Ir žydėt kokiu nors lūpažiedžiu.
(ką tik pažiūrėjau vikipedijoj - magnolijūnas erškėčiažiedis pupietis)
Na, jei magnolijūnas, negėda tada jam ir su kiviu vienoj lėkštėj atsidurti.
Senelis su bobute kivių nežinojo, bet jie taigi skurdo sriubą valgė.
O mes - sveikuolišką prašmatnuolišką veganišką patiekalą, be to labai skanų, nors naminiai konservatoriai manim nepatikėjo, o patys paragauti nesiryžo.

Kiekiai apytiksliai

150g lęšių
1 svogūnas
1 morka
gabalėlis imbiero
2 šaukštai kokoso drožlių
2 skiltelės česnako
2 šaukštai aliejaus
sauja razinų
petražolių
2 kiviai
druskos, juodų maltų pipirų


Pakepinam susmulkintą svogūną, kai pradeda skrusti, sudedam susmulkintą česnaką, tarkuotą morką, tarkuotą imbietą. Viską kartu truputį pakepam, tada dedam kokoso drožles ir kelias valandas pamirkytus lęšius, minutę pakaitinam viską sausai, paskui užpilam vandens. Tik nedarykit tokios klaidos, kokią padariau aš, užpyliau vandens su atsarga. Buvo klaida, nes lęšiai jau mirkyti ir vandens beveik nebesugeria, tai jo mažėja tik tiek, kiek nugaruoja.
Taip kad vandens tik kad vos apsemtų. Druskos. Saują razinų, arba turėtų gerai tikti džiovinti abrikosai. UŽdengiam, verdam. Laiks nuo laiko patikrinam, ar neišvirę, ir ar dar yra vandens. Normaliai išmirkyti lęšiai per 20-30 min jau bus išvirę.
Užbarstom pipirų ir smulkintų petražolių. Ir taip jau skanu. Bet įmaišius gabaliukų kivio... mmmmmmm..... tikras gėris.
Valgyti šiltus.

Idėja iš kelių šaltinių (kuriuose buvo ir ananasų, ir paprikų, ir graikiškų riešutų, bet ne visko kartu, kivių ten nebuvo, bet užtat buvo mano spintelėj. Tiko liuks.)

2010 m. vasario 19 d., penktadienis

Salotos su lęšiais l36i7


l36i7 - tai paslaptingas ir unikalus šių salotų kodas, aprėpiantis turtingą lęšių vidinę sandarą, mikroelementų gausą ir ypač pabrėžiantis tobulą lęšių formą. Kaip mažos dailios tabletytės tie lęšiai. Užpylus vandeniu susigrupuoja į darinius ir derinius ir oriai, solidžiai mirksta. Todėl ir l36i7.

Šių salotų idėja sukombinuota iš dviejų šaltinių, iš Marisos ir virto-nevirto ir dar savo nuožiūra modifikuota (bet ne genetiškai):

Kiekiai apytiksliai

200 g lęšių
1/2 agurko
1 paprika (arba po pusę nuo geltonos ir nuo raudonos, kartu su agurku gi atrodys labai patriotiška)
1 saliero lapkotis
1/3 poro
2 skiltelės česnako
ryšelis petražolių
lauro lapas
acto, druskos, cukraus, nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus

Lęšius kelias valandas pamirkyti, atkreipiant dėmesį, kaip įdomiai jie elgiasi užpilti vandeniu. Paskui išvirti su lauro lapu ir druska.
Daržoves supjaustyti gabalyčiais. Česnaką ir petražoles užkapoti dalgiais, kirviais arba peiliu. Sumaišyti viską su išvirtais lęšiais.
Actą su druska, cukrum ir aliejum suplakti ir užpilti ant salotų. Palaikyti bent pusvalandį, kad skonis išsiskleistų.

Pabaigai išduosiu kodo l36i7 paslaptį: tai žodis "lęšių", rašytas neperjungus klaviatūros į lietuvybę.

2010 m. vasario 17 d., trečiadienis

Pyragėliai su kopūstais




Kai buvau tokia jauna, kad net neįtikėtina... kai mokėjau kepti tik blynus, bet man daugiau ir nereikėjo... kai receptų neieškodavau internete, ir net kai interneto dar nepažinojau, ir drįstu teigt, kad nepažinojai jo tu... ir net nė vieno žilo plauko, ai tiesa, vienas buvo nuo kokių 14 metų, nežinau dėl ko, buvau jį sykį išsirovus, bet jis vėl ataugo žilas...
vienžo senais laikais Kažkada
susipažinau su tokia babune, kurią visi vadindavo Timofejevna. Buvo ji begaliniai sena, nors tiesa dar ne pensininkė, dirbo sarge objekte, vadintame "Amonitka" - išeidavo į darbą vakarais ir man atrodo netgi turėjo medžioklinį šautuvą darbe, nors tiksliai nežinau.
Gyveno su tokiu Volodia, kuris man irgi atrodė senas, bet visi sakydavo, kad Timofejevnai žiauriai per jaunas.
Kepdavo pyragėlius su bulvėm ir kopūstais.
Iki kol jos nepažinojau, neįsivaizdavau, kad tokių pyragėlių išvis būna. Kai paragavau, milte pamilau, ypač tuos su kopūstais.
Ir net kepti išmokau.

Kiekiai apytiksliai:
Tešlai
0,5 litro vandens
pakelis sausų mielių (11 g)
žiupsnelis druskos
2 žiupsenliai cukraus
miltų

Įdarui
1 l raugintų kopūstų
2 svogūnai
2 šaukšai aliejaus

Dar reikia aliejaus virimui.


Vandenį reikia truputį pašildyti, tik neužkaitinti, kad nenužudytume mielių. Įdėti druskos, cukraus, mielių ir šiek tiek miltų, kad tešla būtų kaip blynams. Paviršių storai apibarstyti miltais, puodą uždengti ir palikti.
Maždaug po pusvalandžio tešla bus atgijusi ir priburbuliavusi puodą. Dedam dar miltų, tiek, kad galėtų minkyti, na ir suminkom. Dar valandžiukei ar dviems paliekam - priklauso nuo patalpos šiltumo.
Per tą laiką patroškinam kopūstus.
Kai tešlos padaugėja maždaug dvigubai, gerai ją išminkom. Paskui gnybiam gabaliukais, iškočiojam, dedam įdarą ir gerai užtaisom, aš tai net su užraitymais darau. Timofejevna neraitydavo.
Verdam aliejuje.

Dabar pasiskųsiu. Virdami jie kai kurie būna teisingi, tai yra apkepa viena pusė, tik vinkt ir persiverčia. Kiti būna be iniciatyvos, bet klusnūs - patys nesiverčia, bet kai apverti neprieštarauja. Bet būna tokių jų!!! Atkaklių! Neklusnių! Apverti, o jie tik makt atgal ir vėl balta puse į viršų. Apverti, tie ir vėl makt atgal. Kai kuriuos galima perauklėti apverstoj būsenoj prispaustus palaikius. Kiti gi nesiduoda nė už ką. Rado mat kur charakterį demonstruot - riebalų puode!

2010 m. vasario 16 d., antradienis

Lęšių sriuba - keista ir gardi




Pirmas keistumas: visi produktai sudedami kartu ir verdami 2 valandas. Aha, aš galvoju, bulves dvi valandas pavirus kas iš jų bus? Keistumas tas, kad neperverda, nors logišką paaiškinimą paskui pati radau.

Antras keistumas: svogūnai nekepami, o verdami. Tas pačias 2 valandas su visa kita draugija.

Trečias keistumas: dedamas cukrus. Okis, galvoju, cukrus tai cukrus.

Ketvirtas keistumas: užgardinama aliejumi. Nors čia tik mum keista, kitur, pasirodo, yra įprasta.

Penktas keistumas: verdama kaip gryn vegetariška, netgi veganiška. Bet išvirus ją galima kaip mat pataisyti, arba sugadinti, žiūrint iš kurio taško vertinsim. Mėsgabaliai užbarstomi, kai sriuba jau lėkštėj.

Šeštas... nežinau ar yra šeštas, jei pastebite dar ką keista, tai paminėkit, priskaičiuosim.

Šią keistąją idėją radau pas imbierą-pomidorą

rašo, kad 6 personoms, bet jos turėtų būti gana ėdrios, nes aš visų produktų stipriai mažinau, bet vistiek privirė daug.

500 gr. lęšių
250 gr. perlinių kruopų
3 morkos
1 svogūnas
2 bulvės
4 saliero stiebas
400 gr. pomidorų minkštimo
3 šaukšteliai cukraus
1 lauro lapas
7 kubeliai šaldytų špinatų
druska, pipirai, laukiniai pankoliai, rūkyto kumpio ar šoninės, ar dešros, tyro alyvuogių aliejaus

Į puodą sudedam kelias valandas pamirkytus lęšius, perlines kruopas, gabaliukais pjaustytas morkas, svogūnus, salierus, bulves, pomidorų minkštimą, špinatų kubelius, druską, cukrų, lauro lapą (antroj nuotraukoj viskas jau sudėta, bet dar nevirta. Pomidorų tyrė šaldyta - tas didelis raudonas šmotas)
Užpilam vandens ir verdam dvi valandas.

Iš tiesų tai jau po valandos visi produktai buvo įkandami, bet atkakliai viriau toliau.
Įsipylus į lėkštę, užpipirinti juodų maltų, užkrapinti laukinių pankolių (aha, mes ligtais čia tokius žinom? Bet galim ir krapais), aliejaus dar tyrų mergelių kokį šaukštą, ir jei norim - rūkytos mėsikės.

Sriuba priklauso būti tiršta, bet pastovėjus valandžiuką maniškė išvis pavirto į košę, už ką buvau apiburbėta. Nes Ponas Didysis Ekspertas nuo ledo grįžo tada, kai jau buvo sutirštėjus. "Ar čia vadini sriuba?".

Su alyvuogių aliejum bandžiau - gerai! Kaip tikra lietuvė moteris Marijos žemės su grietine bandžiau - gerai (italams neišsiduokim tik, bo nulinčiuos). Su nerafinuotu, tai yra kvepančiu kvepiančiausiu saulėgrąžų aliejum - visų geriausia!

Burokėlių mišrainės



Burokėliai su varškės sūriu
Burokėlis (virtas)
Keptas varškės sūris
Džiovintos slyvos
Graikiški riešutai
Balzaminis actas
Aliejus



Išsivirti burokėlį reikia nusiteikimo, kuris užeina ne visad. Bet jau kai nutinka, tai išsiverdu prie to paties bent kelis. Paskui kuriasi visokios variacijos.


Burokėlis su obuoliu
Burokėlis (virtas)
Obuolys
Riešutai
Aliejus

2010 m. vasario 5 d., penktadienis

Lavašas su varške ir sūriu





Šis patiekalas prasideda taip;
atsidarom šaldytuvą, apžvelgiam turinį, užkliudom akimis pakelį lavašo, vakar nusipirkto ta proga, kad nukainuotas. Svarstom, su kuo jo norėtųsi ir suprantam, kad su varške! Bet nesaldžia.

Kiekiai apytiksliai
300 g varškės
100 g sviesto
1 kiaušinis
100 g fermentinio sūrio
2-3 šaukštai pasmulkintų graikiškų riešutų (nebūtinai)
druskos

1 lapas lavašo

Varškę sutrinam, dedam sviesto, bet ne visą, truputį jo paliekam. Šakute sumaigome, pernelyg nesiekiam tobulumo, gi ištirps. Dedam kiaušinį, druskos, ir, jei turim ūpo, tai ir riešutų. O jei ūpas sufleruoja, kad kokių nors žolelių, tai irgi ok.
Sūrį padrožiam plonais gabalėlaiais ir padėliojam ant ištiesto lavašo - jei pataikysim ant tokio gabaliuko kąsdami karštą kepinį, tįsis pačiu smagiausiu būdu, kaip tik karštas sūris moka. Uždedam varškės masę ir užlankstom. Lankstom atsimindami, kad apkepęs paviršius būna itin skanus, todėl nesusukam į kietą ruloniuką, o į tokį atsipaladavusį ir plokščią.
Ant paviršiaus uždedam mažais gabaliukais atpjauto sviesto, kurį pasilikom nesudėję į varškę. Kepam orkaitėj apie 200 laipsnių, apie 15 min. Kai paviršius paskrunda, jau ir gerai.
O ant to paviršiaus balutėm tyvuliuoja sviestas - gardu! Ir nieko čia ypatingai riebaus, atminkim, kad lavašas pats savaime yra visas liesutėlis, be jokio taukiuko.
Valgom karštą.

Persimonai su pupelėm ir džiovintais pomidorais


Mane žavi netikėti deriniai.
Persimonai su...
... ech, persimonai...
Labai gerai prisimenu, kaip pirmą kartą paragavau persimonų. Gūdžiais tarybiniais laikais Lvovo turguje kažkoks azijietis pardavinėjo keistus pomidorus. Štuka - rublis. Tai buvo žiauriai brangu, ir mes su Roma tikrai padvejojom, ar verta taip išlaidauti. Bet... dalykas niekad nematytas... vadinasi Churma (su kirčiu ant -a)... nusipirkom vieną, perpjovėm per pusę ir iškilmingai paragavom.
Vajergau!!! Visa burna ir ypač lūpos iškart susiparaližavo! Nieko nesuprasdamos žiūrėjom viena į kitą baisėdamosios, kas čia nutiko, čiupinėjom savo lūpas jų nejausdamos, kaip po danties traukimo narkozės, ir nežinojom, ar tai kada nors praeis. Siaubų siaubs, ir kaip už tokį nežmonišką dalyką galėjom visą rublį mokėt... dar šiek tiek palaikėm rankose dvejodamos, o paskui tėškėm šalin, ir kai jau galėjom normaliai kalbėti, sutarinai prakeikėm.
O po trijų dienų susitikom Lorką, su kuria kartu buvom atvykę, bes ji nebeprisimenu ko, ant mūsų buvo užpykus ir viena nuėjus savo keliais. Tai va, pamatėm ją vėl po trijų dienų, jau nebeužpykusią ir laimingai sau baisųjį vaisių churmą bevalgančią. KAIP TU GALI???- pasibaisėjom, o ji mum sakė, kad skanu. Įkalbėjo paragauti... hmmm... tikrai skanu. Tik ne toks gražus, kaip tas mūsų baisusis. Lorka pasakė, kad gavo šį vaisių už dyką užsidarinėjant turgui, nes jis jau beveik pagedęs.

Tai ir dabar, daugybei metų praėjus, ir jau Lorkai į Angliją išvykus, ir jau nebe churma, o persimonais jie vadinami.. prisbijau persimono, kol jis kietuolis gražuolis, o mieliau renkuos nukainuotus ir paminkštėjusius.

Persimonų su pupelėm idėja iš čia, beje ten labai graži nuotrauka su medine šakute. Kiekiai neparašyti ten, tai nerašysiu ir aš.
Persimonų
virtų pupelių
džiovintų pomidorų, pamirkytų ir sukarpytų juostelėmis
aliejaus
pankolio lapelių (neturėjau, bet ir nesvarbica)

Druskos nereikia dėt, nes džiovinti pomidorai būna pakankamai sūrus ir už save, ir už bliūdo kaimyną.

Tik pasisaugokit nedanokusių persimonų.

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Žirnių sriuba su jautienos trupinukais



Jautienos sriubos kvepia kitaip. Jautienos sriubos - vyriškas reikalas. Mes galim misti brokoliais ir pastarnokais, avižom ir šokoladais, aniem reikia sriubos, ir kad būtų "normali".

3/4 stiklinės žirnių
1/4 stiklinės perlinių kruopų
300 g maltos jautienos
2-3 bulvės
1 morka
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
truputis sviesto, druskos, pipirų, saliero, lauro lapo, petražolių

Žirnius ir kruopas užmerkti iš anksto. Idealu būtų iš vakaro, bet kas tokius dalykus iš vakaro atsimena? Tada bent jau prieš kelias valandas. Kuo ilgiau pamirks, tuo trumpiau reiks virti.
Tai ir pradedam nuo to, kad ant lėtos ugnies verdam žirnius su kruopom.
Kitam puode su storu dugnu svieste pakepinam svogūnus ir česnakus. Kai jau stipriai užkvimpa, sudedam maltą jautieną ir šakute ištaršom, kad gautųsi ne kukuliu, o trupinukais.
Paragaujam žirnį - jei kandasi kaip išviręs, sujungiam su jautiena. Druskinam. Dedam morkas ir bulves, na ir lauro lapui jau laikas.
Turi būti apie 2,5 litro sriubos.
Po 20 min ugnį po puodu gesinam, barstom žalius lapelius, visokias ten petruškas.
Kol nieko virtuvėj nėr, ieškom, iš kokio taško sriubą nufotkinti tau, nepažįstamas skaitytojau.
Šaukiam: "valgyyyyt!!!" ir klausomės komplimentų.

2010 m. vasario 3 d., trečiadienis

Šampinjonų kepurėlės su Pesto ir varškės įdaru


Buvau pasižadėjus, nesvarbu, kad negarsiai, nuo vasario pradėti dalyvauti 52 skaniose savaitėse. Pasižadėjau temos nežinodama, o čia OPLIA! - vieno kąsnio užkandėlės.
Taip ir įsivaizduojam stilingą, rafinuotą atmosferą , kokteiliukus, atkištus mažuosius pirščiukus, čyyyyz tipo šypsenas ir prašmatnius kąsnelius.
Žino, kas mane pažįsta, (ech, šioj skanių blogų bendruomenėj tai nepažįsta nieks!), kad apie mane tokia atmosfera nesikuria.
Taigi užkandėlės be ypatingos atmosferos, iš kasdieninių lėkščių, virtuvėje su kasdieniškiais pašnekesiais.
Vieno kąsnio ar kelių - priklauso nuo išsižiojimo gebėjimo, o ypač nuo grybukų dydžio.
Įdaro įdėjų pasigraibiau ir kelių šaltinių, bet nė vienu tiksliai nesekiau.
Ir čia, pardon pardon, bet tikslių kiekių nenurodysiu, nes sverti-matuoti produktus neturiu įpročio. Čia gi mums ne vaistinė kokia, čia kūryba!

12 šampinjonų
4 arb. šaukšteliai Pesto padažo
2 skiltelės česnako
100 g varškės
3 šaukštai stambiai tarkuoto sūrio
12 graikiškų riešutų gabaliukų
truputis sviesto
druskos
juodų maltų pipirų

Grybų neplauti, nušluostyti drėgna servetėle, išpjauti kotelį ir, jei labai užsigaubę, nurėžti skvernelius, kad būtų atviresni - kaip dubenėliai o ne puodynikės.
Grybų kotelius susmulkinti.
Svieste kelias minutes pakepinti smulkintus česnakus, sudėti grybų kotelius ir dar trumpai pakepinti.
Varškę (nenaudokit tos iš pakelių, ji būna žiauriai šlapia) ištrinti, sudėti pakeptus česnakus ir grybų kotus, padruskinti, papirinti, paragauti - jau turi būti skanu.
Į grybų kepurėles įdėti šiek tiek Pesto padažo, viršum užkrauti varškės masę, užbarstyti tarkuotu sūriu ir karūnuoti graikiško riešuto gabalėliu.

Kepti 200 C orkaitėj apie 10 min.
Valgyti karštus.
Parašyti man, ar patiko.




Jei atliktų varškės masės, užtepkit ant batono ir pakepkit orkaitėj.
Jei pritrūktų varškės, pabandykit į kokį grybą vien tik Pesto ir riešuto. Man truputį aštroka, bet nereiškia, kad aštroka bus kitiems.

Bandysiu dar ir su kitokiais įdarais, todėl šis aprašymas bus papildytas. Kada nors.















Išbandyta nauja versija:
1 svogūnas,
1/3 morkos,
2 šaukštai džiuvėsėlių,
sviesto
druska,
juodi malti pipirai
1 kiaušinis,
graikiškų riešutų
12 šampinjonų

Svieste pakepinti smulkintus svogūnus. Kai stipriai pakvimpa, sudėti tarkuotas morkas, dar po kokių 2 min - smulkintus grybų kotus. Viską sumaišyti su džiuvėsėliais, kiaušiniu, ir kaip priklauso - druska-piprai.
Toliau viskas nuspėjama - dėti įdarą į grybų kepuriukus, užvožti riešutu ir kepti.
Gaunasi švelnaus skonio.