Meksikietiška pupelių sriuba

Neįtikėtina, kokį puikų rezutatą galima sukurti per labai trumpą laiką ir su labai mažai pastangų.
Receptas man primena kai kuriuos amerikietiškus virimo pamokslus. Aprašymai būna ilgi ir detalūs, su kalorijų paskaičiavimu ir dviem matų sistemomis, o esmė paprasta: atidarai kelias skardines, sumaišai ir pašildai turinį ir tipo pagaminai naminį maistą.

1 indelis konservuotų raudonų pupelių
1 indelis konservuotų kukurūzų
1 indelis pomidorų minkštimo
150-200 g rūkyto kumpio arba šoninės
1 šaukštas riebalų kepimui (taukų arba aliejaus)
1 svogūnas
keletas spagečių, sulaužytų gabaliukais
3 skiltelės česnako
druska, pipirai
mairūnas, čili milteliai, kalendra, kuminas

Sausoje keptuvėje pakepinti kuminą ir kalendrą, juos sugrūsti.
Riebaluose pakepinti rūkytą kumpį, supjaustytą kubiukais. Jei naudojam šoninę, tai pagrūzdinti kaip reikiant. Išgriebti ir tuose pačiuose riebaluose pakepint svogūną, o pabaigoje ir česnaką, dar ir čili miltelius.
Suversti turinius iš visų trijų skardinių (nusunktas pupeles, kukurūzus, pomidorus), dėti druskos, įpilti vandens arba sultinio apie pusę litro. Sumesti sulaužytus spagečius. Virti apie 15 min, iki kol spagečiai tinkamos kondicijos.
Užbarstyti mairūnų, o gal ir dar kokių žalėsių norėsis, aš pvz česnako laiškų pabarsčiau.

Visi sakė, kad skanu. O ir aš pati nustebau paragavus, nugi žymiai geriau, nei įsivaizdavau. Ponas Didysis Ekspertas pripažino irgi kad gerai, bet kaip ir priklauso, išdėstė, kaip būtų geriau: jei vietoj kukurūzų būtų perlinės kruopos.
Bet su kukurūzais žymiai žymiai žymiai gražiau!

Rūgštynių sriuba ir DĖMESIO KONKURSAS!

Senų senovėje Geologo Žmona mane mokino rūgštynių sriubą virti:
"Įded sviest. Nu kiek? Kiek negail! Bulbėks. Rūgštyn gero saujo. Užbalėn su kiaušėn."
Buvo ji kilusi nuo Lėvens krantų ir kalbėjo tarmiškai.
O jos rūgštynių sriubos receptą pavadinčiau baziniu. Supersuper paprasta ir begalinės galimybės tobulinti ir varijuoti.
Mano sriuboj:

gera sauja šviežių pavasarinių grybukų
3 bulvės
pora saujų rūgštynių
didelė sauja špinatinių rūgštynių
3 kiaušiniai
druska, sriubos prieskoniai
grietinė

Nežinau kaip pavadinti tuos grybukus. Mes tiesiog vadiname pavasariniais grybais. Auga lapuočių miškuose gegužės mėnesį, yra balti ir nepaprastai kvapnūs. Verdam su jais netgi pienišką sriubą. Sultinys pasakiškai kvapnus.

Tai pirmiaus jo ir išsiverdam. Grybukų negriebiam, lai būna.
Papildom vandens iki maždaug 2 litrų. Padruskinam. Įdedam supjaustytas bulves. Kai bulvės beveik išvirę, įdedam rūgštynes ir špinatines rūgštynes (Rumex patientila) bei sriubos prieskonius. Paverdam trumpai.
Įpjaustom virto kiaušinio.
Valgom su grietine.
Galima įsidėti pomidorų padažo, pjaustytos dešros ar mėsos konservų, sultinio miltelių su natrio gliutomatu - galima sugadinti visokiais būdais.
Bet taip kaip aprašiau yra labai skanu.

Man iškilo kita problema.
Neradau kaip gražiai nufotografuoti. Apgailėtinas gavosi vaizdelis.

Todėl DĖMESIO!!!
SKELBIU GRAŽIAUSIOS RŪGŠTYNIŲ SRIUBOS NUOTRAUKOS KONKURSĄ!
Atsiųskite savo rūgštynių sriubos nuotraukas adresu
7ravioli@gmail.com
iki gegužės 31 dienos.
Dėl vertinimo būdo ir prizo dar mąstau, paskelbsiu artimiausiu laiku.

Ant podiumo jau pasirodė viena kandidatė į mises: Aušros rūgštynės iš po beržo

Sashimi, šis tas japoniško

Japonijoj nesu buvus.
Janonų restorane irgi ne.
Nesu net sušio valgiusi. Bet esu mačius an paveikslėlio, prašau man šitą užskaityti.

Kartą sėdėjom virtuvėj ir gėrėm arbatą su Ushi, klajūnu japonu, kurį jau beveik visi Lietuvoje pažįsta. Truputį buvom sušalę ir šlapiom kojom, nes braidėm po pirmu sniegu padengtą pernykštę žolę senose žydų kapinėse, kur jis pasisakė esąs musulmonas. Kaip juo tapai?- klausiu jo. Paprastai, - atsakė. Kai buvo Sirijoj, kažkas ten jo paklausė, gal norėtų būt musulmonu. Ushi pasakė, kad gal ir norėtų, ir vsio, taip juo ir tapo.
Tai va, arbatą gėrėm, apglėbę rankom puodukus, kad atšiltų pirštai. Pašarinus šaldytuve, radau vos-vos sūdytos lašišos, kurią užsidėjom ant bulkos su sviestu ir suvartojom.
- OOooo,- Uši sako,- čia beveik kaip suši.
Papasakojo, kad japonai retai namuose tuos suktinukus vynioja, tai daugiau restoranuose profesionalų gaminamas maistas. Namuose nesuteikinėja kokios nors ypatingos formos, suvalgo paprastai, su lazdelėm.

Dabar vykstant japonų virtuvės savaitei pirmiau negu po šaldytuvą, šarinu po internetą, žiūrėdama, kas ten tokio... mažiau mistiško. Iš produktų, įmanomų rasti mažo miestelio maximoj.

Aha! Atrandu! Sashimi, gal tariama sašimi, bet gal ir sasimi.
Anoks čia patiekalas!
Padrožta šviežios žuvies.
Padrožta daržovių.
Ir viskas! Net druskos nebarstoma ant žuvies, kąsniukas tiesiog padažomas į sojų padažą, į kurį įdėta wasabi krienų.
Mums labiau įprastame maiste sukuriami skonių deriniai komponuojant daugelį ingradientų.
Japonų virtuvėje, ypač sashimi, pabrėžiamas atskiro produkto skonis.
Įsidedi burnon kąsniuką žuvies ir įdėmiai klausai, ką sako skonio receptoriai.

Nelabai svarbu, kokia žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė...
Nelabai svarbu, kokios daržovės. Daikonas, agurkas...

Kol galvojau apie šį patiekalą teoriškai, dvejojau, kaip čia bus, kad nėr nei duonos, nei ryžio, nei nieko, kas atliktų panašų vaidmenį.
Paragavau ir supratau, kad nieko čia nereikia.

Beje sashimi dėliodama lėkštėje, jaučiaus kaip komponuodama puokštę.
O jau fotgrafavom... Suspaudus kąsnelį tarp lazdučių, E. vaikščiojo po virtuvę, ieškodama tinkamo fono, o aš raičiaus aplink vardan taško ir šviesos. "Ar mes tik truputį nupušę, ar jau labai?"-klausiau jos. "Labai!"-atsakė.
Nuotraukos pavyko šiaip sau, bet savo didesniu džiaugsmu laikau tai, kad pavyko pačiai pamatyti baltų daikono drožlių grožį, nušvitusią lašišos skiautelę su baltu ažūru ant oranžinio, žalio pipirnės stiebelio tobulumą.

Lavašas su varške ir sūriu

Šis patiekalas prasideda taip;
atsidarom šaldytuvą, apžvelgiam turinį, užkliudom akimis pakelį lavašo, vakar nusipirkto ta proga, kad nukainuotas. Svarstom, su kuo jo norėtųsi ir suprantam, kad su varške! Bet nesaldžia.

Kiekiai apytiksliai
300 g varškės
100 g sviesto
1 kiaušinis
100 g fermentinio sūrio
2-3 šaukštai pasmulkintų graikiškų riešutų (nebūtinai)
druskos

1 lapas lavašo

Varškę sutrinam, dedam sviesto, bet ne visą, truputį jo paliekam. Šakute sumaigome, pernelyg nesiekiam tobulumo, gi ištirps. Dedam kiaušinį, druskos, ir, jei turim ūpo, tai ir riešutų. O jei ūpas sufleruoja, kad kokių nors žolelių, tai irgi ok.
Sūrį padrožiam plonais gabalėlaiais ir padėliojam ant ištiesto lavašo - jei pataikysim ant tokio gabaliuko kąsdami karštą kepinį, tįsis pačiu smagiausiu būdu, kaip tik karštas sūris moka. Uždedam varškės masę ir užlankstom. Lankstom atsimindami, kad apkepęs paviršius būna itin skanus, todėl nesusukam į kietą ruloniuką, o į tokį atsipaladavusį ir plokščią.
Ant paviršiaus uždedam mažais gabaliukais atpjauto sviesto, kurį pasilikom nesudėję į varškę. Kepam orkaitėj apie 200 laipsnių, apie 15 min. Kai paviršius paskrunda, jau ir gerai.
O ant to paviršiaus balutėm tyvuliuoja sviestas - gardu! Ir nieko čia ypatingai riebaus, atminkim, kad lavašas pats savaime yra visas liesutėlis, be jokio taukiuko.
Valgom karštą.

Kvazi štrudelis

Rudenį vis žiūrinėjau štrudelių receptus, vis gundydamasi. Sudėtingas reikalas besąs. Vis ketinau kada nors išbandyti... ir dabar dar ketinu... kada nors.
O čia pasitaikė toks supaprastintas variantas, nu visai paprastutis. Jamam ir išbandom!

1 armėniško lavašas
2 obuoliai
2 šaukštai abrikosų džemo
2 šaukštai cukraus
1 kiaušinis
70 g sviesto
1/2 stiklinės graikiškų riešutų
cukraus pudros

Obuolius nulupti, supjaustyti gabaliukais ir trumpai patroškinti su 2 šaukštais cukraus. Sudėti ten pat abrikosų džemą ir dar kelias minutes patroškinti.
Lavašą ištepti kiaušiniu, suplaktu su puse šaukšto cukraus.
Tadum ant jo užtarkuoti sviesto (truputį - apie 10 g- pasilikti).
Viršum užbarstyti pasmulkintais graikiškais ruiešutais.
Uždėti patroškintus obuolius.
Suvynioti nespaudžiant. Ant vyniotinio viršaus suberti likusį tarkuotą sviestą.
Kepti 200C orkaitėje 10-15 min.
Iškepus apibarstyti cukraus pudra.

Nu ką aš galiu pasakyt? Rezultatas žymiai geresnis, negu tikėjaus iš aprašymo. Tik riešutus kitąkart gal dėsiu kitokius. Betgi lavašas nebeatpažįstamas, viršuje traškus, viduje minkštas. Dar teks man kada palėkti iki Austrijos ir paragauti etaloninio štrudelio, bo dabar gi nežinau koks jis iš tiesų turi būti. Gal tuomet teks pakeisti šio kepinio pavadinimą, bet vienaip ar kitaip vadindama jį dar kepsiu.
Ach, dar vienas niuansas. Nežinojau, kokio dydžio lavašas turimas omenyje orginaliame recepte. Aš naudojau Latvijoj gamintą "Oreintal bread" linijos. Lapas gana didelis, todėl naudojau tik pusę.

...o paskui visi fotomodeliai buvo suvalgyti...

..ir iškepė ji sausainį. Ir pamatė, kad reikia pasigirti visam pasauliui. Žmonės, žmonės, iškepiau sausainį!!!
Fotografavo vienaip, kitaip, iš viršaus ir iš arti, pakreipus, ir ant juodo...
Išrankusis pasižiūrėjo: o normalių nėra?- paklausė.
Normalių - su cukrum ir aguonom.
Nea, nėra. Tie visi su sūriu.
Capt fotomodelį ir suvalgė.

Mantingos sluoksniuota bemielė tešla, patepta plaktu kiaušiniu, užbarstyta tarkuotu sūriu ir prieskonių mišiniu, kuriame yra čili. Graikiškas riešutas tiko puikiai. Pats sausainis tiesiogine prasme tirpsta burnoje, o kai jau beveik ištirpsta, už dantų maloniai užkliūna šis tas kramtomo.

Ai, čia toks menkniekis

"mantingos" sluoksniuota bemielė tešla, nors gal šiam reikalui rieboka.