Kaip aš dariau saldainius

Jau ko-ko, bet saldainių daryt namuose tai tikrai nesiruošiau.
Sumašyt keletą gerų dalykų ir juos išsmaližiaut, tą dar įsivaizduoju - su šaukštu iškabint iš puodo saldžius kaip nuodėmė... aha aha, šitą suprantu...
Neseniai rašydama giminės istorijos faktus, aptikau, kad tokie reiškiniai mūsų giminėj nuolat vykdavo ir vėl pasikartodavo kitais laikais, su kitais veikėjais, bet visad su neišplaunamai pridegintais puodais, kuriuos paskui tekdavo slėpti daržinėj po šienu...

Bet sukonstruot namuose saldainį, kuris būtų dailus, įmanomas paimti neišsiterliojant pirštų... neeee, nemaniau, kad šitą darysiu.

Bet kaip ten sakoma, pasąmonė nesuvokia neigiamų sakinių. Iš minties "niekada nedarysiu naminių saldainių" materializavosi tik žodis "saldainiai".
Išžiūrinėjau internete, iš ko jie būna, prisižiūrėjau tiek, kad nebeištvėrus saldumo, sukramčiau riekę juodos duonos... ir išskubėjau sudedamųjų dalių pirkti.

Pirmiausia nutariau išbandyt paprastą receptuką, kurio nuorodą pamečiau, bet tai neitin svarbu, nes paskui vistiek nuo jo nuklydau.
200 g šokolado
200 g grietinėlės
ananaso cukrinukų.

Puiku, taip ir padariau, sutirpinau, sumaišiau, ananasus sukapojau... šokoladas buvo baltas, nes kaip tik akcijinė kaina... siaubs, kai ištirpsta 200 g šokolado, kiek mažai jo belieka ant puodelio dugno. Ir net jei pakutį grietinėlės įpilu, teoriškai jau 400 g, praktiškai dugną dengia labai plonu sluoksniu.
Kiek dėti ananasų, nebuvo parašyta, įdėjau apie saują.
Niekaip nemačiau dėl kokių priežasčių masė turėtų sukietėti, bet kaip ir nurodyta, išnešiau į kamarą palikti šaltai overnight.

Kitą dieną ji buvo saldi, gardi, bet skystokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau, tada įbėriau kelis gerus šaukštus sauso pieno. Padvejojau, tada dar kelis šaukštus cukraus pudros. Išnešiau vėl kamaron.

Po pusdienio patikrinau. Saldi, gardi, bet tirštokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau. Padvejojau. Tada įdėjau visą pakelį sviesto ir viską peršildžiau. Gera žinia ta, kad saldžiosios gardžiosios masės jau buvo žymiai daugiau. Išnešiau kamaron.

Vakarop patikrinau. Masė jau gerokai tiršta, bet vistiek ne tokia, kad ją paimčiau rankom ir rutuliuką sukočiočiau. Pakabinau šaukšteliu ir įmečiau į kokosų drožles. Paskui jau galėjau ir rankom, ir rutuliukas gavosi, bet toks nemaloniai minkštas, kad ne ne ne.
Kaip ir priklauso, padvejojau. Sutraiškiau kelis lapus sausų vaflių iki smulkių trupinių ir dulkelių, ir jeee-jeeee-jeeee jie iš esmės pataisė reikalą, skonio nesugadindami. Palaikiau dar valandžiukę kamaroje, o paskui galėjau iš jų ne tik rutuliukus kočioti, bet nors ir zuikius lipdyti, jei būčiau norėjus. Be to skanu labai.
Nunešiau E. paragauti. Reik migdolo, pasakė. Susivokiau, kad ir pati burnon eilinį rutuliuką įsidėjus, nesąmoningai tikiuosi užtikti migdolą.
Puiku, reiks ir bus! Masė tokia paklusnutė, kad migdolas įsivynioja be problemų. Ananasų gabaliukai beje tinka labai, jie suteikia labai subtilų aromatą ir persikanda maloniai.

Ponas Didysis Ekspertas deja nenorėjo, nes pernelyg panašūs į rafaello, kurių jis nemėgsta.
Išrankusis vieną suragavo, šiap taip įkalbėjau suragaut, pasakė, kad per saldus. Nu ar ne šmikis jis?