Japonijoj nesu buvus.
Janonų restorane irgi ne.
Nesu net sušio valgiusi. Bet esu mačius an paveikslėlio, prašau man šitą užskaityti.
Kartą sėdėjom virtuvėj ir gėrėm arbatą su Ushi, klajūnu japonu, kurį jau beveik visi Lietuvoje pažįsta. Truputį buvom sušalę ir šlapiom kojom, nes braidėm po pirmu sniegu padengtą pernykštę žolę senose žydų kapinėse, kur jis pasisakė esąs musulmonas. Kaip juo tapai?- klausiu jo. Paprastai, - atsakė. Kai buvo Sirijoj, kažkas ten jo paklausė, gal norėtų būt musulmonu. Ushi pasakė, kad gal ir norėtų, ir vsio, taip juo ir tapo.
Tai va, arbatą gėrėm, apglėbę rankom puodukus, kad atšiltų pirštai. Pašarinus šaldytuve, radau vos-vos sūdytos lašišos, kurią užsidėjom ant bulkos su sviestu ir suvartojom.
- OOooo,- Uši sako,- čia beveik kaip suši.
Papasakojo, kad japonai retai namuose tuos suktinukus vynioja, tai daugiau restoranuose profesionalų gaminamas maistas. Namuose nesuteikinėja kokios nors ypatingos formos, suvalgo paprastai, su lazdelėm.
Dabar vykstant japonų virtuvės savaitei pirmiau negu po šaldytuvą, šarinu po internetą, žiūrėdama, kas ten tokio... mažiau mistiško. Iš produktų, įmanomų rasti mažo miestelio maximoj.
Aha! Atrandu! Sashimi, gal tariama sašimi, bet gal ir sasimi.
Anoks čia patiekalas!
Padrožta šviežios žuvies.
Padrožta daržovių.
Ir viskas! Net druskos nebarstoma ant žuvies, kąsniukas tiesiog padažomas į sojų padažą, į kurį įdėta wasabi krienų.
Mums labiau įprastame maiste sukuriami skonių deriniai komponuojant daugelį ingradientų.
Japonų virtuvėje, ypač sashimi, pabrėžiamas atskiro produkto skonis.
Įsidedi burnon kąsniuką žuvies ir įdėmiai klausai, ką sako skonio receptoriai.
Nelabai svarbu, kokia žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė...
Nelabai svarbu, kokios daržovės. Daikonas, agurkas...
Kol galvojau apie šį patiekalą teoriškai, dvejojau, kaip čia bus, kad nėr nei duonos, nei ryžio, nei nieko, kas atliktų panašų vaidmenį.
Paragavau ir supratau, kad nieko čia nereikia.
Beje sashimi dėliodama lėkštėje, jaučiaus kaip komponuodama puokštę.
O jau fotgrafavom... Suspaudus kąsnelį tarp lazdučių, E. vaikščiojo po virtuvę, ieškodama tinkamo fono, o aš raičiaus aplink vardan taško ir šviesos. "Ar mes tik truputį nupušę, ar jau labai?"-klausiau jos. "Labai!"-atsakė.
Nuotraukos pavyko šiaip sau, bet savo didesniu džiaugsmu laikau tai, kad pavyko pačiai pamatyti baltų daikono drožlių grožį, nušvitusią lašišos skiautelę su baltu ažūru ant oranžinio, žalio pipirnės stiebelio tobulumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą