Lavašas su varške ir sūriu

Šis patiekalas prasideda taip;
atsidarom šaldytuvą, apžvelgiam turinį, užkliudom akimis pakelį lavašo, vakar nusipirkto ta proga, kad nukainuotas. Svarstom, su kuo jo norėtųsi ir suprantam, kad su varške! Bet nesaldžia.

Kiekiai apytiksliai
300 g varškės
100 g sviesto
1 kiaušinis
100 g fermentinio sūrio
2-3 šaukštai pasmulkintų graikiškų riešutų (nebūtinai)
druskos

1 lapas lavašo

Varškę sutrinam, dedam sviesto, bet ne visą, truputį jo paliekam. Šakute sumaigome, pernelyg nesiekiam tobulumo, gi ištirps. Dedam kiaušinį, druskos, ir, jei turim ūpo, tai ir riešutų. O jei ūpas sufleruoja, kad kokių nors žolelių, tai irgi ok.
Sūrį padrožiam plonais gabalėlaiais ir padėliojam ant ištiesto lavašo - jei pataikysim ant tokio gabaliuko kąsdami karštą kepinį, tįsis pačiu smagiausiu būdu, kaip tik karštas sūris moka. Uždedam varškės masę ir užlankstom. Lankstom atsimindami, kad apkepęs paviršius būna itin skanus, todėl nesusukam į kietą ruloniuką, o į tokį atsipaladavusį ir plokščią.
Ant paviršiaus uždedam mažais gabaliukais atpjauto sviesto, kurį pasilikom nesudėję į varškę. Kepam orkaitėj apie 200 laipsnių, apie 15 min. Kai paviršius paskrunda, jau ir gerai.
O ant to paviršiaus balutėm tyvuliuoja sviestas - gardu! Ir nieko čia ypatingai riebaus, atminkim, kad lavašas pats savaime yra visas liesutėlis, be jokio taukiuko.
Valgom karštą.