Lęšių sriuba su makaronais

Kai buvau mažutis vaikutis ir turėjau žaislinį puodą, pridėjau į jį bulvių ir morkų ir ant karšto špižinės vyryklės paviršiaus viriau sriubą. Koks buvo nustebimas ir nusivylimas, kad puode visai nesigavo sriuba, o tik daržovės vandenyje. Tada man buvo atskleista tiesa, kad vanduo savaime nevirsta sriuba, kad teisingam šio proceso vyksmui reikalinga yra mėsa.
Šia tiesa daugybę metų tikėjau. Galvojau, kad vegetarams vargšams belieka tik pieniškos sriubos, nes visa kita, jei be mėsos, yra tik daikčiukai vandenyje, jokia ne sriuba.

O pasirodo, klydau!
Jei dabar ar kada nors atvažiuotų į svečius Jana, pirma mano sutikta veganė, be to šauni mergina ir nuostabi kelionės draugė, dabar jau žinočiau, kaip išvirti jai tinkamą sriubą. Gal kada nors atvažiuos, gal kada išvirsiu, o ir apie Janą būtinai papasakosiu, kai aprašinėsiu humusą .
Šįkart apie lęšių sriubą.

Kiekiai apytiksliai
0,5 stiklinės lęšių
0,5 stiklinės pomidorų tyrės
2-3 morkos
1 saliero stiebas
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
aliejaus
sauja makaronų
druska, sriubos prieskonių

Lęšius pamirkiau ir uždėjau virti ant lėtos ugnies. Padruskinau. Aliejuje apkepiau svogūną, o paskui ir česnaką, subėriau į lęšius. Iš morkų išspaudžiau sultis ir jas išgėriau, o tirščius sudėjau virti pas lęšius. Ten pat sudėjau pomidorų tyrę. Šiek tiek vėliau - gabaliukais supjaustytą saliero stiebą.
Virimo laikas priklauso nuo lęšių rūšies ir jų mirkimo laiko, bet jei per vėlai užsimerkėt, kaip pvz aš, galima pagreitinti procesą virimo metu įpilant šalto vandens. Iš viso reikia apie 1,5-2 litrų vandens, galima jį supilti palaipsniui.
Kai jau lęšiai apyminkščiai, sudėjau makaronus ir sriubos prieskonius (raudonėlis, svogūnas, paprika... pala, kažkas ten dar, bet bė druskos ir be priedų).
Kai jau išvedra makaronai, finišuojam: užbarstom petruškom ir svogūnų laiškais, o į lėkštę pagardinimui įsipilam kvapnaus aliejaus.
Aš vieną porciją suvalgiau užsigardinus sėmenų aliejumi, kitą - saulėgrąžų. Skonis buvo skirtingas, bet ir vienaip ir kitaip gerai.
Iš tikrųjų, kam čia vištom galvas kapot, kad ir be jų sriuba puikiausiai gaunasi? Ir net be bulvių! - ko daugybę metų nebūčiau nė pagalvojus.

Meksikietiška pupelių sriuba

Neįtikėtina, kokį puikų rezutatą galima sukurti per labai trumpą laiką ir su labai mažai pastangų.
Receptas man primena kai kuriuos amerikietiškus virimo pamokslus. Aprašymai būna ilgi ir detalūs, su kalorijų paskaičiavimu ir dviem matų sistemomis, o esmė paprasta: atidarai kelias skardines, sumaišai ir pašildai turinį ir tipo pagaminai naminį maistą.

1 indelis konservuotų raudonų pupelių
1 indelis konservuotų kukurūzų
1 indelis pomidorų minkštimo
150-200 g rūkyto kumpio arba šoninės
1 šaukštas riebalų kepimui (taukų arba aliejaus)
1 svogūnas
keletas spagečių, sulaužytų gabaliukais
3 skiltelės česnako
druska, pipirai
mairūnas, čili milteliai, kalendra, kuminas

Sausoje keptuvėje pakepinti kuminą ir kalendrą, juos sugrūsti.
Riebaluose pakepinti rūkytą kumpį, supjaustytą kubiukais. Jei naudojam šoninę, tai pagrūzdinti kaip reikiant. Išgriebti ir tuose pačiuose riebaluose pakepint svogūną, o pabaigoje ir česnaką, dar ir čili miltelius.
Suversti turinius iš visų trijų skardinių (nusunktas pupeles, kukurūzus, pomidorus), dėti druskos, įpilti vandens arba sultinio apie pusę litro. Sumesti sulaužytus spagečius. Virti apie 15 min, iki kol spagečiai tinkamos kondicijos.
Užbarstyti mairūnų, o gal ir dar kokių žalėsių norėsis, aš pvz česnako laiškų pabarsčiau.

Visi sakė, kad skanu. O ir aš pati nustebau paragavus, nugi žymiai geriau, nei įsivaizdavau. Ponas Didysis Ekspertas pripažino irgi kad gerai, bet kaip ir priklauso, išdėstė, kaip būtų geriau: jei vietoj kukurūzų būtų perlinės kruopos.
Bet su kukurūzais žymiai žymiai žymiai gražiau!

Rūgštynių sriuba ir DĖMESIO KONKURSAS!

Senų senovėje Geologo Žmona mane mokino rūgštynių sriubą virti:
"Įded sviest. Nu kiek? Kiek negail! Bulbėks. Rūgštyn gero saujo. Užbalėn su kiaušėn."
Buvo ji kilusi nuo Lėvens krantų ir kalbėjo tarmiškai.
O jos rūgštynių sriubos receptą pavadinčiau baziniu. Supersuper paprasta ir begalinės galimybės tobulinti ir varijuoti.
Mano sriuboj:

gera sauja šviežių pavasarinių grybukų
3 bulvės
pora saujų rūgštynių
didelė sauja špinatinių rūgštynių
3 kiaušiniai
druska, sriubos prieskoniai
grietinė

Nežinau kaip pavadinti tuos grybukus. Mes tiesiog vadiname pavasariniais grybais. Auga lapuočių miškuose gegužės mėnesį, yra balti ir nepaprastai kvapnūs. Verdam su jais netgi pienišką sriubą. Sultinys pasakiškai kvapnus.

Tai pirmiaus jo ir išsiverdam. Grybukų negriebiam, lai būna.
Papildom vandens iki maždaug 2 litrų. Padruskinam. Įdedam supjaustytas bulves. Kai bulvės beveik išvirę, įdedam rūgštynes ir špinatines rūgštynes (Rumex patientila) bei sriubos prieskonius. Paverdam trumpai.
Įpjaustom virto kiaušinio.
Valgom su grietine.
Galima įsidėti pomidorų padažo, pjaustytos dešros ar mėsos konservų, sultinio miltelių su natrio gliutomatu - galima sugadinti visokiais būdais.
Bet taip kaip aprašiau yra labai skanu.

Man iškilo kita problema.
Neradau kaip gražiai nufotografuoti. Apgailėtinas gavosi vaizdelis.

Todėl DĖMESIO!!!
SKELBIU GRAŽIAUSIOS RŪGŠTYNIŲ SRIUBOS NUOTRAUKOS KONKURSĄ!
Atsiųskite savo rūgštynių sriubos nuotraukas adresu
7ravioli@gmail.com
iki gegužės 31 dienos.
Dėl vertinimo būdo ir prizo dar mąstau, paskelbsiu artimiausiu laiku.

Ant podiumo jau pasirodė viena kandidatė į mises: Aušros rūgštynės iš po beržo

Žalia sriuba

Palauk!- pasakė Ponas Didysis Ekspertas, prieš man įkišant smulkintuvą į puodą. Šiek tiek jos valgys, bet iki sutrynimo. Paskui jau jungiau aparatą, o E. atėjo užmesti žvilgsnį, kad galėtų sušukti Oooo, fūūūū!
Truputį nusivyliau, kad nesigavo tobulas žalumas, o toks... chaki, visiškai žalios tebuvo dilgėlės, bet jos neįveikė rūgštynių rudumo. Truputį nusivyliau, bet nelabai.
Ponas Didysis Ekspertas ėmė kaišioti man šaukštą paragauti iš jo bliūdo. Prisidėjo maltų pipirų, dar kažko, tipo pataisė.
"Va čia tai sriuba, čia tai sriuba!- aiškino man.- Sriuba nuo žodžio srėbti."
Iliustruodamas savo žodžius garsiai sušliurpė: "pažiūrėsim, kaip tu savąją srėbsi."
Prieš srėbdama, tradiciškai nusitaikiau į ją fotoapratu, o E. vaitojo, ojjj, fūūūū, tik nedėk į internetą, kas pamatys visi apsivems.
(Kaip matot, jos nepaklausiau, atsiprašau už jūsų apvemtą klaviatūrą?)

2 šaukštai sviesto arba aliejaus
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
gabaliukas saliero
3 bulvės
sauja šaldytų šparaginių pupelių
sauja šaldytų lapinių daržovių
druskos, mėgstamų sriubos prieskonių
Mano žaliosios daržovės buvo rūgštynės, dilgėlės ir špinatinės rūgštynės, todėl sriubos nebereikėjo rūgštinti nei pomidorų padažu, nei niekuo.
Svieste pakepiau svogūną ir česnaką, pakepinau dar maltos kalendros, nes pasivaideno, kad šiandien jos norėsiu, bet būtų gerai ir su kitais prieskoniais. Sudėjau bulves, salierą, užpyliau vandens. Kai užvirė, sudėjau šaldytas daržoves. Padruskinau.
Kai viskas atrodė išvirę, sutryniau smulkintuvu.
Valgiau su gabalėliu sviesto.
Porą kartų nemandagiai, bet garsiai sušliurpiau, kad įrodyčiau, kad tai sriuba.

Lęšių sriuba - keista ir gardi

Pirmas keistumas: visi produktai sudedami kartu ir verdami 2 valandas. Aha, aš galvoju, bulves dvi valandas pavirus kas iš jų bus? Keistumas tas, kad neperverda, nors logišką paaiškinimą paskui pati radau.

Antras keistumas: svogūnai nekepami, o verdami. Tas pačias 2 valandas su visa kita draugija.

Trečias keistumas: dedamas cukrus. Okis, galvoju, cukrus tai cukrus.

Ketvirtas keistumas: užgardinama aliejumi. Nors čia tik mum keista, kitur, pasirodo, yra įprasta.

Penktas keistumas: verdama kaip gryn vegetariška, netgi veganiška. Bet išvirus ją galima kaip mat pataisyti, arba sugadinti, žiūrint iš kurio taško vertinsim. Mėsgabaliai užbarstomi, kai sriuba jau lėkštėj.

Šeštas... nežinau ar yra šeštas, jei pastebite dar ką keista, tai paminėkit, priskaičiuosim.

Šią keistąją idėją radau pas imbierą-pomidorą

rašo, kad 6 personoms, bet jos turėtų būti gana ėdrios, nes aš visų produktų stipriai mažinau, bet vistiek privirė daug.

500 gr. lęšių
250 gr. perlinių kruopų
3 morkos
1 svogūnas
2 bulvės
4 saliero stiebas
400 gr. pomidorų minkštimo
3 šaukšteliai cukraus
1 lauro lapas
7 kubeliai šaldytų špinatų
druska, pipirai, laukiniai pankoliai, rūkyto kumpio ar šoninės, ar dešros, tyro alyvuogių aliejaus

Į puodą sudedam kelias valandas pamirkytus lęšius, perlines kruopas, gabaliukais pjaustytas morkas, svogūnus, salierus, bulves, pomidorų minkštimą, špinatų kubelius, druską, cukrų, lauro lapą (antroj nuotraukoj viskas jau sudėta, bet dar nevirta. Pomidorų tyrė šaldyta - tas didelis raudonas šmotas)
Užpilam vandens ir verdam dvi valandas.

Iš tiesų tai jau po valandos visi produktai buvo įkandami, bet atkakliai viriau toliau.
Įsipylus į lėkštę, užpipirinti juodų maltų, užkrapinti laukinių pankolių (aha, mes ligtais čia tokius žinom? Bet galim ir krapais), aliejaus dar tyrų mergelių kokį šaukštą, ir jei norim - rūkytos mėsikės.

Sriuba priklauso būti tiršta, bet pastovėjus valandžiuką maniškė išvis pavirto į košę, už ką buvau apiburbėta. Nes Ponas Didysis Ekspertas nuo ledo grįžo tada, kai jau buvo sutirštėjus. "Ar čia vadini sriuba?".

Su alyvuogių aliejum bandžiau - gerai! Kaip tikra lietuvė moteris Marijos žemės su grietine bandžiau - gerai (italams neišsiduokim tik, bo nulinčiuos). Su nerafinuotu, tai yra kvepančiu kvepiančiausiu saulėgrąžų aliejum - visų geriausia!

Žirnių sriuba su jautienos trupinukais

Jautienos sriubos kvepia kitaip. Jautienos sriubos - vyriškas reikalas. Mes galim misti brokoliais ir pastarnokais, avižom ir šokoladais, aniem reikia sriubos, ir kad būtų "normali".

3/4 stiklinės žirnių
1/4 stiklinės perlinių kruopų
300 g maltos jautienos
2-3 bulvės
1 morka
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
truputis sviesto, druskos, pipirų, saliero, lauro lapo, petražolių

Žirnius ir kruopas užmerkti iš anksto. Idealu būtų iš vakaro, bet kas tokius dalykus iš vakaro atsimena? Tada bent jau prieš kelias valandas. Kuo ilgiau pamirks, tuo trumpiau reiks virti.
Tai ir pradedam nuo to, kad ant lėtos ugnies verdam žirnius su kruopom.
Kitam puode su storu dugnu svieste pakepinam svogūnus ir česnakus. Kai jau stipriai užkvimpa, sudedam maltą jautieną ir šakute ištaršom, kad gautųsi ne kukuliu, o trupinukais.
Paragaujam žirnį - jei kandasi kaip išviręs, sujungiam su jautiena. Druskinam. Dedam morkas ir bulves, na ir lauro lapui jau laikas.
Turi būti apie 2,5 litro sriubos.
Po 20 min ugnį po puodu gesinam, barstom žalius lapelius, visokias ten petruškas.
Kol nieko virtuvėj nėr, ieškom, iš kokio taško sriubą nufotkinti tau, nepažįstamas skaitytojau.
Šaukiam: "valgyyyyt!!!" ir klausomės komplimentų.

Trinta kalafiorų ir morkų sriuba - Creme di cavalfiori e carote

Mane begaliniai gundo trintos spalvotos sriubos, kai matau jas nuotraukose ir skaitau aprašymus.
Kita vertus neturiu iliuzijų, kad jas namuose dar kas nors išskyrus mane valgys. Trintos sriubos aniem kelia įdomias asociacijas, kurias čia neskanu būtų minėti.
Nu ką, verdam dviejuose puoduose: tautai senobinę bulbienę, sau - ką nors gražaus.
Kažką panašaus, kaip nepažįstama mergina, gimus po Skorpiono ženklu tolimame gražiame krašte.
Jos puode (dviems):.

300 g kalafioro
2-3 morkos
1 bulvė
1 svogūnas
1 saliero stiebas
druska
aliejus su aitriąja paprika butelio dugne

Pirmiausia ji verda daržovių sultinį iš pusės svogūno, morkų, bulvės, saliero.
Kitame puode apkepa susmulkintą svogūną, tą pusę, kurios nevirė sultinyje. Sudeda ten kalafiorus ir po 5 minučių užpila daržovių sultiniu (jo apie 600 ml). Pasūdo. Morkas ir bulvę išgriebia iš sultinio, supjausto gabaliukais ir sudeda pas kalafiorus. Verda apie 20 minučių.
Sutrina blederiu, o įsipylus į lėkštę labai gražiai įtaško ten aliejaus nuo pipiriuko.

Kas mano puode? Pirmiaus tai nusprendžiu, kad bus daugiau morkų, nes noriu oranžinės spalvos. Paskui nebesuprantu Sinjoritos logikos, kodė morką ir bulvę pirma pavirti vienam puoda, po to pjaustyti, po to virti kitam puode... vienžo šitoj vietoj reikalą supaprastinu. Naudoju vištienos sultinį, nes ateip ateip jo jau turiu, gi tautai verdu bulbienę.
Išvirus, sutrynus, įpylus į dubenėlį visaip dėlioju, kaip čia tinkamiau nufotkinus, o garai taikosi nugulti ant fotiko objektyvo.
Ligtais trūksta ryškesnio skoninio akcento, aptinku, kad puikiai tinka pelėsinio sūrio gabaliukai.
Fe,- pasakė tauta pažiūrėjus.

Svajoju apie Italiją.

Pievagrybių sriuba

3 vidutinio dydžio morkų
200 g pievagrybių
pusės citrinos
150 g maltos jautienos
100 g ryžių
1 l sultinio
sviesto
1 nedidelis svogūnas
2 česnako skiltelės
kelios petražolės šakelės
druskos, baltųjų pipirų
norintiems – šaukštas grietinėlės sriubai užbalinti.

Morkas supjaustome skrituliukais (iki 0,5 cm storio), pievagrybius – apydidžiais gabalėliais. Ant jų išspaudžiame pusės citrino sultis. Puode įkaitiname sviesto gabalėlį ir apkepame pievagrybius. Juos išimame, įkaitiname dar gabalėlį sviesto ir apkepame maltą jautieną, kol ši tampa biri. Tada sudedame smulkintą svogūną ir išspaudžiame česnakus. Pakepiname minutėlę, ir tada supilame sultinį, suberiame morkas, pievagrybius ir ryžius. Puodą uždengiame ir verdame ant nedidelės ugnies apie 20 min., kol ryžiai ir morkos suminkštės. Į tą laiką sukapojame petražoles. Sriubai bebaigiant virti, ją padruskiname ir papipiriname. Prieš patiekant įberiame petražolių ir (jei norisi) įpilame grietinėlės.
šaltinis

Citrinos ant grybų nespaudžiau, nedėjau česnako, nedėjau sultinio, nes nenorėjau Tikro Reikalo gadinti kubiukais su gliutomatais, bet kad buvo jautienos, sviesto ir galų gale grietinės, tai jau savaime sriuba ne vanduo.
Nu skaniai gavosi, tikrai.
Jautienos trupinukai taip įdomiai.. kaip kažkada būdavo sriubos pakeliuose.

Špinatų sriuba su avinžirniais

Įkvėpimas atėjo iš tinklalapio, kurį vakar užtikau, bet šiandien neberadau. bet jau buvo užmerkti avinžirniai ir nusipirkti šaldyti špinatai, tai staigiai susiradau kitą.
Čia:


(kaži ar matosi nuoroda? jei ne - va http://www.cucinare.meglio.it/ricetta-minestra_di_spinaci_e_ceci.html)

300 g šviežių spinatų (naudojau šaldytų, apie kiekį galiu pasakyti - šiek tiek, bet nemažai, nesgi paminėti pavadinime)
150 g konservuotų avinžirnių (pamirkiau ir išsiviriau pati)
100 g svogūno (1 didelį. Cha, negi turėjau sverti ir apskaptuoti, kad būtų lygiai 100 g?)
2 skiltelės česnako
100 g tagliolini tipo makaronų (siauručiai ilgi lakštiniai, bet aš sulaužiau)
80 g morkos (1 morka, aišku galėjau sverti ir kiek per daug atkąsti, bet pagraužimui buvau nusiskutus kitą)
50 g saliero (neturėjau, bet pabaigoj užpjausčiau žalio, atsinešus iš daržo, atkapstyto iš po sniego)
šalavijo (itališkai "salvia" - google vertėjas verčia "išmintis". Et, neturėjau)
110 cl mėsos sultinio (litras su biškiu)
alyvuogių aliejus
druska
malti juodi pipirai

Aliejuje pakepinti svogūnus, česnakus, morkas, salierą, šalaviją. Paskui sudėti špinatus, kad prisigertų skonio.
Sudėti avinžirnius ir karštą sultinį. Virti 35 min., sudėti lakštinius ir virti dar 7 minutes.
Paskaninti maltais juodais pipirais ir termiškai neapdorotu alyvuogių aiejumi.

Didysis Ekspertas pasakė - neblogai, bet česnakai geriau tiktų tiesiai į lėkštę, nekepinti. Tiktų sūris ir skrudinto batono gabaliukai. Avinžirnių galėtų ir nebūti, o bulvių galėtų būti. Ach, taigi visai kitas patiekalas būtų, nors dėl batono gabaliukų gera mintis)
Išrankusis įsipylė, paragavo, bet visko nesuvalgė.
Vienintelė vaipėsi.
Man skanu.