11 sekėjų

kartais užsuku žvilgtelėti į savo buvusius plotus.
Truputį truputį truputį gyvybės dar čia randu - netikėtai užklydusius, ant dulkėm nuklotų grindų pėdsakus palikusius.
Bet aš nebe čia dabar būnu, o http://www.7ravioli.com/. Visas čionykštis turinys su tekstais, nuotraukom, komentarais, importuotas ten, ir laiks nuo laiko prirašau naujų įrašų.
11 mano sekėjų, ieškojau  kaip jums asmeniškai pranešti, kad dabar aš ten. Atsiprašau, kad neradau, kaip žinutės pasiųsti...kviečiu mane ir toliau sekti Ravioliuose.
Dalia

Aš ne sliekas, bet moku padaryti HUMUSO

Pirmą kartą Italijoje buvau su Jana, su kuria prieš tai truputį pasirašinėjom emailais ir nusprendėm, kad kartu keliauti tiksim. Aš atskridau keliom valandom anksčiau ir pasitikau jos reisą su bloknotuku rankose, kur buvau didelėm raidėm užpiešus JANA, nes mes apie viena kitą nežinojom, kaip atrodom.
Būtent Jana mane apšvietė, kad būna ne tik vegetarai, bet ir veganai, pavyzdžiui ji.
Bet juk nereikia užmušti karvės, kad gautum pieno, sakiau jai, tai kodėl atsisakai pieno produktų?
Ji atsakė, kad karvės užmušti nereikia, bet versti jas kasmet veršiuotis, o paskum užmušinėti veršiukus. Ji tame nedalyvauja - tokia ta Jana.
Italijoje mėsos išvengti nesunku, bet jei nesutinki su sūriu, tai... ne kažkas... Šiaip jau mes pigiai ten keliavom ir itin pigiai maitinomės: prisipirkdavome įvairiausių skaniausių duonos gaminių ir lazdelių, rukolos žalių lapų, aš dar tuno mažutę dėžutę... atsisėsdavom skveriuke ant suoliuko,
va tada ji atsidarydavo savo stebuklingą stiklainiuką.
Atsiprašė manęs, kad nesidalins, nes jai, kaip veganei, tai būtinai reikalinga, o tokio daikto nusipirkti Italijoje ji negaus. Man buvo visai neaišku, kas ten buvo, o ji nelabai galėjo paaiškinti, ilgai galvojo, kaip tas dalykas vadinasi angliškai, o kai sugalvojo, aš to žodžio nežinojau.
Dabar jau praprusus, dabar galvoju, labai net įsitikinus, kad ten buvo humusas!

Todėl kiekvieną kartą gamindama humusą (o tų kartų jau buvo du), mintimis jį dedikuoju Janai, šauniai merginai, pačiai fainiausiai iš visų pasaulio vokiečių.

250 g avinžirnių
1 citrinos sultys
2 šaukštai sezamo sėklų
100 g alyvuogių aliejaus
2 skiltelės česnako
druskos

Avinžirnius pamirkyti ne trumpiau kaip 12 val. Išvirti.
Sezamo sėklas pakepinti sausoje keptuvėje ir smulkintuve sumaišyti su aliejumi. Tas, kas gaunasi, turėtųsi vadintis Tahini - negaliu patvirtin, kad tikrai taip, nes mūsų namuose nieks tikro tahinio burnoj nėra turėjęs. Bet nesvarbica, aš vistiek taip vadinu.
Visus produktus susmulkinti smulkintuvu.

Tas, kas gaunasi, galiu patvirtinti, kad yra humusas. Nes ne tik mačiau, kaip atrodė Janos stiklainiuke. Kai kas svarbiau: Turim namuose žmogų, kuris vieną kartą humuso yra ragavęs, gi E. kai per savo gimtadienį buvo Vilniuje. Tuoj, - pasakė ji.- tuoj nustatysim, humusas čia ar ne. Duokit man lavašo!
Humuso reikaluose būtent E. yra ekspertė.
O kaipgi Ponas Didysis Ekspertas? Pavadovavo man, kad teisingai įdėčiau aliejaus, nesvarbu, kad nieko nežino apie arabų valgius, bet užtat viską žino apie viską. Ir intensyviai purkštauja dėl pavadinimo.
Nes sliekai mūsų komposto krūvoj irgi gamina humusą.

Humus is a structureless colloidal material resulting from the decomposition (humification) of any type of dead organic matter  (mostly plant residues and animal remains). 

Lęšių sriuba su makaronais

Kai buvau mažutis vaikutis ir turėjau žaislinį puodą, pridėjau į jį bulvių ir morkų ir ant karšto špižinės vyryklės paviršiaus viriau sriubą. Koks buvo nustebimas ir nusivylimas, kad puode visai nesigavo sriuba, o tik daržovės vandenyje. Tada man buvo atskleista tiesa, kad vanduo savaime nevirsta sriuba, kad teisingam šio proceso vyksmui reikalinga yra mėsa.
Šia tiesa daugybę metų tikėjau. Galvojau, kad vegetarams vargšams belieka tik pieniškos sriubos, nes visa kita, jei be mėsos, yra tik daikčiukai vandenyje, jokia ne sriuba.

O pasirodo, klydau!
Jei dabar ar kada nors atvažiuotų į svečius Jana, pirma mano sutikta veganė, be to šauni mergina ir nuostabi kelionės draugė, dabar jau žinočiau, kaip išvirti jai tinkamą sriubą. Gal kada nors atvažiuos, gal kada išvirsiu, o ir apie Janą būtinai papasakosiu, kai aprašinėsiu humusą .
Šįkart apie lęšių sriubą.

Kiekiai apytiksliai
0,5 stiklinės lęšių
0,5 stiklinės pomidorų tyrės
2-3 morkos
1 saliero stiebas
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
aliejaus
sauja makaronų
druska, sriubos prieskonių

Lęšius pamirkiau ir uždėjau virti ant lėtos ugnies. Padruskinau. Aliejuje apkepiau svogūną, o paskui ir česnaką, subėriau į lęšius. Iš morkų išspaudžiau sultis ir jas išgėriau, o tirščius sudėjau virti pas lęšius. Ten pat sudėjau pomidorų tyrę. Šiek tiek vėliau - gabaliukais supjaustytą saliero stiebą.
Virimo laikas priklauso nuo lęšių rūšies ir jų mirkimo laiko, bet jei per vėlai užsimerkėt, kaip pvz aš, galima pagreitinti procesą virimo metu įpilant šalto vandens. Iš viso reikia apie 1,5-2 litrų vandens, galima jį supilti palaipsniui.
Kai jau lęšiai apyminkščiai, sudėjau makaronus ir sriubos prieskonius (raudonėlis, svogūnas, paprika... pala, kažkas ten dar, bet bė druskos ir be priedų).
Kai jau išvedra makaronai, finišuojam: užbarstom petruškom ir svogūnų laiškais, o į lėkštę pagardinimui įsipilam kvapnaus aliejaus.
Aš vieną porciją suvalgiau užsigardinus sėmenų aliejumi, kitą - saulėgrąžų. Skonis buvo skirtingas, bet ir vienaip ir kitaip gerai.
Iš tikrųjų, kam čia vištom galvas kapot, kad ir be jų sriuba puikiausiai gaunasi? Ir net be bulvių! - ko daugybę metų nebūčiau nė pagalvojus.

Apkepas su grybais ir apynių ūgliais

Ponas Didysis Ekspertas, kuris ir miške ekspertas, iškart nulėkė po savo žinomu lazdynu susirinkti savo iš anksto žinomų grybų. Mudu su Arbatos Guru negi styrosim ir žiūrėsim, nuėjom mišku tolyn, galvojom ir mes kokią savo viečikę aptiksim.
Viečikės neaptikom.
Mus aptiko uodai.
Paskui aš biškį priklupau rasos lašų ant paparčių fotkinti, nieko gero nesigavo, bet užtai palikau viena, nebelabai žinojau kur eiti ir šaukiau: Ei, kas nors mane išgelbėėėėėkiiiiiit!!!!
Bet kam čia įdomu mano blūdijimai, ir kurias kūno dalis nuo uodų niežti? Norėjau tik papasakot, kad vienu momentu grybų neberasdama, prisirinkau apynių ūglių, nes buvau skaičiusi, kad skanūs.

Kiekiai apytiksliai!
Tešlai:
150 g margarino
150 g grietinės
miltų - kad galima būtų rankom minkyti
druskos
Įdarui:
1 šaukštas aliejaus
1 svogūnas
2 saujos apynių ūglių
2 saujos šviežių grybų
druskos
Užpilui:
100 g varškės
50-100 g fermentinio sūrio (nebūtinai)
3 kiaušiniai
druskos
Viduržemio jūros prieskonių mišinio

Tešlą galima dviem būdais - išlydyti margariną arba pakapoti. Jei lydysim, susinaudos daugiau miltų, tešlos bus daugiau. Jei nelydysim - tešla bus trapesnė. Bet abiem atvejais bus gerai. Suminkius įvynioti į plėvelę ir padėti į šaldytuvą.
Įdarui svogūną pakepinti aliejuje. Sudėti grybus ir ūglius, tuomet prisras sulčių ir viskas jose troškinsis. Svarbu yra naudoti tik pačias ūglių viršūnėles, nes nuo tam tikros vietos jie būna dalinai sumedėję, troškink nors iki pasaulio galo, nesuminkštės. Man dėl nepatyrimo (pirmas kartas vis dėlto) pasitaikė viens kits kietesnis stiebelis, tai paskui teko apgraužus spjauti ant lėkštės krašto, bet ta proga papasakojau, kad net italai kietesnius artišoko lakštelius apčiulpę nesinervuodami iš burnos traukia, tai nėr čia ko purkštaut dėl vieno kito stagarėlio.

Tai va, kai skystis nuo keptuvės išgaruos, įdaras galim sakyt baigtas. Nupaveikslavau troškinimo pradžioj ir pabaigoj. Man patinka su fotiku po virtuvę makaluotis.
Apkepo formą išklojam tešla. Naudojau apie 20 cm skersmens formikę.
Sudedam įdarą.
Ištrinam varškę su druska, įmaišom kiaušinį. Jei norim- dar ir tarkuoto sūrio. Užpilam ant įdaro.
Kepam 180C apie pusvalandį.

Kaip Svečias iš Indijos gamino indišką vegetarišką patiekalą

Čia ne receptas!
по русски

Atnešiau praimtą pakutį, kur ryžių buvo gal 0,5 kg, bet jis paskaitė ant savo atsivežto prieskonių pakelio kad reikia 2 kg. Mes su Užjūrio Princu abu nustebom ir šūktelėjom - dviejų kg? Užtai Išrankusis linksėjo - gerai, gerai, tegu būna daug, dar ir kitai dienai kad liktų.
Surinkau visus namuose turėtus ryžius iš pakelių ir iš virimo maišelių, gavosi apie 1 kg ir Svečias iš Indijos nusileido, kad užteks. Kurį laiką atrodė, kad laukia, kad aš juos išvirsiu, bet aš tik suradau didįjį puodą ir pasakiau, kad kitką tegu daro pats.
Paskui dar kelis kartus turėjau priminti, kad tai jis verda ryžius, bet vistiek jie truputį prisitraukė prie dugno ir nubėgino skystimo ant viryklės. Paskui žiūriu jis jau nusitaikęs pilti prieskonius, bet man buvo truputį įtartina, tai nustūmiau nuo puodo alkūne ir išsigriebiau ryžį paragauti, tada veido išraiška parodžiau, kad nepritariu. Ryžis buvo dar kietas. Tada Svečias iš Indijos paragavo pats ir suprato, kad dar reiktų vandens ir laiko.
Ar druskos nereik? - paklausiau. Atsakė, kad ne, nes viskas bus pakelyje.
Paskui atėjo stebuklingojo pakelio atplėšimo momentas, iš kur Užjūrio Princas iškart išsigriebė riešutą.
Kiti visi prieskoniai suvažiavo ant ryžių.
Aš vėl prisigretinus nutvėriau su šaukštu paragauti, tada ėmiau šaukti AAAaaaaaa!!!!, nes man degė visa burna.
Iš dalies tai buvo taktinis manevras, tikėjaus, kad tokia mano reakcija paskatins Išrankųjį valgyt.
Neklydau.
Tik E. gulėjo po kaldra prie televizoriaus ir pasisakė kad nealkana.
Visa mūsų kompanija prisikrovė lėkštes ryžių, nors puodas vistiek dar liko pilnas. Vieni pasiėmėm šaukštus, kiti šakutes, ir kiekviens savas priemones gesinti aštrumui.
Užjūrio Princas dėjo majonezo.
Pats Svečias iš Indijos - pomidorų padažo.
Ašai - grietinės.
Išrankusis valgė su negesinta ugnim.
Paskui visi pasigyrė, kad jų lėkštėse yra po riešutą. Pas mane nebuvo, nuėjau prie vis dar pilno puodo ir susižvejojau vieną, bet ir tas buvo ugninis.
Tada Svečias iš Indijos nuėjo prie puodo ir įsidėjo sau dar vieną nemenką porciją. Puodas vistiek dar buvo labai pilnas.

Todė po dviejų dienų, kai Svečias jau buvo išvykęs, ir kai buvo visai aišku, kad nieks tų ryžių nebevalgys, ištvojau viską lauk, dar kartą pasidžiaugdama, kad neturėjau namuose dviejų kg ryžių.

Meksikietiška pupelių sriuba

Neįtikėtina, kokį puikų rezutatą galima sukurti per labai trumpą laiką ir su labai mažai pastangų.
Receptas man primena kai kuriuos amerikietiškus virimo pamokslus. Aprašymai būna ilgi ir detalūs, su kalorijų paskaičiavimu ir dviem matų sistemomis, o esmė paprasta: atidarai kelias skardines, sumaišai ir pašildai turinį ir tipo pagaminai naminį maistą.

1 indelis konservuotų raudonų pupelių
1 indelis konservuotų kukurūzų
1 indelis pomidorų minkštimo
150-200 g rūkyto kumpio arba šoninės
1 šaukštas riebalų kepimui (taukų arba aliejaus)
1 svogūnas
keletas spagečių, sulaužytų gabaliukais
3 skiltelės česnako
druska, pipirai
mairūnas, čili milteliai, kalendra, kuminas

Sausoje keptuvėje pakepinti kuminą ir kalendrą, juos sugrūsti.
Riebaluose pakepinti rūkytą kumpį, supjaustytą kubiukais. Jei naudojam šoninę, tai pagrūzdinti kaip reikiant. Išgriebti ir tuose pačiuose riebaluose pakepint svogūną, o pabaigoje ir česnaką, dar ir čili miltelius.
Suversti turinius iš visų trijų skardinių (nusunktas pupeles, kukurūzus, pomidorus), dėti druskos, įpilti vandens arba sultinio apie pusę litro. Sumesti sulaužytus spagečius. Virti apie 15 min, iki kol spagečiai tinkamos kondicijos.
Užbarstyti mairūnų, o gal ir dar kokių žalėsių norėsis, aš pvz česnako laiškų pabarsčiau.

Visi sakė, kad skanu. O ir aš pati nustebau paragavus, nugi žymiai geriau, nei įsivaizdavau. Ponas Didysis Ekspertas pripažino irgi kad gerai, bet kaip ir priklauso, išdėstė, kaip būtų geriau: jei vietoj kukurūzų būtų perlinės kruopos.
Bet su kukurūzais žymiai žymiai žymiai gražiau!

Sincronizadas

Patiekalas gana paprastas, bet pavadinimas koks šaunus!!!
Šiandie valgysim sinchronizadas. Tuoj tau sutaisysiu sinchronizadų. Na, ar patinka sinchronizados? - klausinėju visų ir kiekvieno atskirai, ir anie galvoja, o kažin kas čia bus, ir kaip atrodys, o aš ruošinių prisigaminus tik iššoku kieman svogūnų laiškų, staigiai-staigiai-staigiai viską sutaisau ir pergalingai pateikiu.
Visiems tinka!
Atsistojus prie viryklės, rankas į šonus įsirėmus aiškinu, kad pas mus dabar Meksikos savaitė. "Meksikaniška virt...kaip ten?"- klausia Užjūrio Princas, besimokantis lietuvių kalbos. "Meksikietiška virtuvė" - atsakau, labai aiškiai tardama žodžius.
Noriu jiems papasakot apie skirtumus tarp sinchronizadų ir kuesadiljų (quesadillas), apie kuriuos ką tik sužinojau iš interneto, tačiau užmirštu tą antrą žodį, sulakstau prie kompo pasitikslint ir žinovo tonu aiškinu skirtumus.
Nors man pačiai nėra jie itin aiškūs.
Atrodo, sinchronizados tai tos pačios quesadillas, tačiau paplotėliai kviečių miltų, tuo tarpu kai tos, kurių pavadinimą sunku atsiminti - iš kukurūzinių miltų.
Kitur gi rašo, kad skirtumą sudaro kumpio buvimas - sinchronizados tai kuesadiljos su kumpiu.
Vienžo teorijų daug, nuosprendis priimtas, įrodymai suvalgyti.

2 tortiljos
kelios riekelės kumpio
tarkuoto kieto sūrio
daug svogūno laiškų
aliejaus

Reikia keptuvės, kurioj tilptų ištiesta tortilja.
Arba išsikepti tortilją pačiam. (Ką ir padariau, o kad būtų labiau meksikietiška, tai ir kukurūzų kruopų šiek tiek įmaišiau.)

Keptuvę pašlakstom aliejumi. Dedam vieną tortilją. Ant jos- plonas riekeles kumpio, barstom tarkuotą sūrį ir sukarpytus svogūnų laiškus. Užvožiam antra tortilja. Atseit sinchronizados todėl taip vadinasi, kad sutapatinamas viršutinis ir apatinis paplotis.
Plačia mentele, o gal netgi dviem mentelėmis apverčiam ir apkepam iš kitos pusės. Mano nedidelius papločius apversti nebuvo sunku.
Sūris išsilydo ir juos abu suklijuoja.

šaltinis


The main difference between the "quesadilla" and the sincronizadas is the inclusion of ham in the product and the ingredient used to make the tortilla (wheat flour instead of corn flour, masa harina)..

Rūgštynių sriuba ir DĖMESIO KONKURSAS!

Senų senovėje Geologo Žmona mane mokino rūgštynių sriubą virti:
"Įded sviest. Nu kiek? Kiek negail! Bulbėks. Rūgštyn gero saujo. Užbalėn su kiaušėn."
Buvo ji kilusi nuo Lėvens krantų ir kalbėjo tarmiškai.
O jos rūgštynių sriubos receptą pavadinčiau baziniu. Supersuper paprasta ir begalinės galimybės tobulinti ir varijuoti.
Mano sriuboj:

gera sauja šviežių pavasarinių grybukų
3 bulvės
pora saujų rūgštynių
didelė sauja špinatinių rūgštynių
3 kiaušiniai
druska, sriubos prieskoniai
grietinė

Nežinau kaip pavadinti tuos grybukus. Mes tiesiog vadiname pavasariniais grybais. Auga lapuočių miškuose gegužės mėnesį, yra balti ir nepaprastai kvapnūs. Verdam su jais netgi pienišką sriubą. Sultinys pasakiškai kvapnus.

Tai pirmiaus jo ir išsiverdam. Grybukų negriebiam, lai būna.
Papildom vandens iki maždaug 2 litrų. Padruskinam. Įdedam supjaustytas bulves. Kai bulvės beveik išvirę, įdedam rūgštynes ir špinatines rūgštynes (Rumex patientila) bei sriubos prieskonius. Paverdam trumpai.
Įpjaustom virto kiaušinio.
Valgom su grietine.
Galima įsidėti pomidorų padažo, pjaustytos dešros ar mėsos konservų, sultinio miltelių su natrio gliutomatu - galima sugadinti visokiais būdais.
Bet taip kaip aprašiau yra labai skanu.

Man iškilo kita problema.
Neradau kaip gražiai nufotografuoti. Apgailėtinas gavosi vaizdelis.

Todėl DĖMESIO!!!
SKELBIU GRAŽIAUSIOS RŪGŠTYNIŲ SRIUBOS NUOTRAUKOS KONKURSĄ!
Atsiųskite savo rūgštynių sriubos nuotraukas adresu
7ravioli@gmail.com
iki gegužės 31 dienos.
Dėl vertinimo būdo ir prizo dar mąstau, paskelbsiu artimiausiu laiku.

Ant podiumo jau pasirodė viena kandidatė į mises: Aušros rūgštynės iš po beržo

Tempura iš Taraxacum

O galima rėžti grubią nepridengtą tiesą: kiaulpienė tešloje.
Bet jazusmarija kaip tas skamba.
Lyg būtų skirta kiaulėm šerti.
Šiaip jau esu patriotė ir man Lietuva visų mieliausia, ir lietūs gerai, ir klaviatūrą persijungiu į šriftą lietuvišką, bet pripažinkim, mielieji, pripažinkim, šiam augalui vardą duodant senovės lietuviai nepasireiškė nei kaip poetai, nei kaip subtilios sielos būtybės. Gražiausią pavasario pievų gėlę dedikavo kiaulėms.
Margaritas ante porcos (aš biškį lotyniškai moku, he he).
Taraxacum ante porcos.
Kitos tautos sugalvojo aduvančikus, dandelionus, liūto dantukus, o mes kaip kokie...

Čia ji dar jaučiasi gėle gražuole.
Nuskinam.
Atidžiai apžiūrim, ar nėra vabaliukų.
Jei kokį matom - nupurtom. Jei ne, ach... mes gi ne vegetarai kokie.
Susiplakam tešliuką:
kiaušinis
šaukštas vandens
truputį miltų, tiek, kad būtų skysta tešla
truputis druskos
aliejaus kepimui
Gražųjį žiedą nuskinam, palikdami 1-2 cm kotelį, už kurio paėmę, padažom į tešliuką. Tuo momentu gražioji kiaulių princesė biškį grožį praranda, parėdai sulimpa, truputį supanašėja į musę sulipusiais sparnais, bet mes tuoj išgriebiam ir metam į įkaitintą aliejų, kur žiedas išdidžiai išsiskleidžia vėl, apsikvarbatkavęs gipiūrais.

Už to paties kotuko pačiupmam ir išgriebiam.

Galima valgyt su žaliąja dalimi. Tada jausis subtilus kartumas.
O jei nevalgysim žalumo, net kartu nebus.

Kiaušinienė su dilgėlėm

Merginos ant supynių sėdėdamos žiūrėjo į mane, nesuprasdamos, ar juokaunu, ar rimtai. Su raudonom pirštinėm ir bliūdu vaikščiojau patvoriais rankiodama puikiąsias žaliąsias lapines daržoves. Aš jas valgysiu!- skelbiau, o tos žiūrėjo keistais veidais, nežinau ar manim tikėdamos.
Kitoj pusėj tvoros kaimynas bandė prišaukti savo neklusnųjį šunį, kurio viena ausis stačia, o kita nuleipus. Jis todėl neklusnus, kad dar labai jaunas, ir dėl to begaliniai mielas. Atbėgo į patvorį truputį su manim pabendrauti.
O aš gražiai su žirklėm dilgėlių viršūnėlių ir lapelių pasikarpiau. Kažko net susirūpinau, kad neišnaikinčiau jų visai.
Ir prikepiau kiaušinienės dvi porcijas, nes tik Užjūrio Princas prispažino, kad norės.
Ponas Didysis Ekspertas dėl slogos praradęs uoslę, atrodytų jam galima sumaitinti bele ką, bet jei ne uosle tai akimis tebėra išrankus, o pakepę žolės atrodė truputį juodai.
Mum buvo labai skanu, o ypač dar pagalvojus, kiek visokio gėrio gavo mūsų organizmai...
todė paskum trisdešimt kilometrų važinėjom dviračiais laukų keliukais, kur nepaprastai stipriai kvepėjo beržai po lietaus.

dvi saujos dilgėlių
1 didelis svogūnas
aliejaus
3 kiaušiniai
druska, pipirai
keli žali svogūno laiškai

Aliejuje pakepinti svogūną. Sudėti nuplautas dilgėles ir pakaitinti pamaišant - jos suminkštės ir susmegs. Truputį druskos.
Užpilti kiaušiniu suplaktu su druska, pipiru, galima ir su keliais šaukštais pieno.
leisti apkepti vienai pusei, paskui apversti. Gal jums pavyks gražiai, man truputį suplyšo.
Bet nesvarbica.
Užkarpyti svogūno laiškų.
Maitinti Užjūrio Princus.

Gyvybingųjų žalių žolių salotos

Tokio tipo salotas mama vadina silosu.
Visokių įdomybių ta mūsų mama prisigalvoja. Pvz atsiklausė, ar šiandien neateisim su savo tulpėm ir vazonikais nuo pat ryto. Tegul neateinam, nes jai nuo ryto bais norisi pameškerioti.

Silosas. Tokio tipo ji pripjausto-primaišo, bet tikrai ne tokios sudėties.
Tokios sudėties aš pati pirmą kartą sukomponavau.

Žaliosios žolės, kurios turi:
švelnios jėgos - pramušti net asfaltą
atkaklumo - likti ten, kur nori, nesvarbu kaip intensyviai esi bandomas išgyvendinti
gyvybingumo - atgyti ir suklestėti, nors telikęs tavo buvo tik mažytis kūno gabalėlis
drąsos - būti pirmuoju žaliosiom vėliavom pasveikinančiu pavasarį.

Jos turi visas šias savybes. Neturi pykčio. Nors priešų vadinamos piktžolėmis.

po saują:
žliūgių
garšvų
kiaulpienių
dilgėlių
svogūno laiškų

kiaušinis
saulėgrąžų branduoliukai
majonezas

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir trumpai palaikius išgriebti.
Kaiulpienių lapus nuplėšyti nuo stiebelių, nes stiebo gyslose yra kartumas.
Kitus žalėsius tik nuplauti.
Viską pasmulkinti. Saulėgrąžas truputį pakepinti sausoj keptuvėj. Sumaišyti, užmajonezinti.

Nesitikėjau ir ne iš karto patikėjau savo ausimis, bet Ponas Didysis Ekspertas pasakė: Pasaka.
Negalėjau apsirikti, jis pasakė du kartus.
Pasaka.
Pilna burna. Du kartus. Pasaka. Pasaka.

Dilgėlių pesto

aš jį jau mylėjau dar neparagavus, dar nemačius ir net nežinodama, kad toks yra.
Aš jau avansu mylėjau viską, kas vadinasi "pesto", viską, kas žalia, ir viską, kas iš dilgėlių,
ir kai internetiniuose bloguose receptus skaičiau,
taip taip, aš jau žinojau, kad bus gerai,
užsimovus raudonas gumines pirštines patvoriais dilgėlių viršūnėlės karpydama žinojau, kad gerai bus.
Nu bet nesitikėjau, kad TAIP gerai.

Kiekiai apytiksliai:
3 didelės saujos dilgėlių
keli lapeliai mėtų
3 skiltelės česnako
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
gabaliukas sūrio, nu gal maždaug 3x3 cm kubiukas
pusė citrinos
1/3 stiklinė aliejaus
druska, juodi pipirai

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti taip kelias minutes. Išgriebti, vandenį nuspausti. Jau galima be pirštinių - išgręžiau neypatingai švelniu būdu, jos ateip ateip jau buvo išdidų grožį praradę.
Saulėgrąžas pakepinti sausoje keptuvėje.
Viską į smulkintuvą ir... poros minučių reikals.
Sūrio kaip ir reikėtų kieto, parmezano tipo, bet neturėjau, pabandžiau paprastą fermentinį, ar tai vilnius jis vadinosi, ar palanga - sumaliau ką turėjau.
Iš citrinos išspaudžiau sultis.
Aliejų naudojau saulėgrąžų nerafinuotą, paragavus supratau, kad buvo gerai.
Paragavus supratau, kad viskas yra labai labai gerai. Puikumėlis, kaip gerai.
Ypač tinka su krekeriais kokiais nors ar grissini,
arba su virtieniais,
turėtų su makaronais tikti irgi, bet dar neišbandžiau.

Malonu tikrai, bet turėjau bendramintį - sėdėjo kaip tik virtuvėj toks užjūrio princas, kuris nebijojo nematyto daikto paragauti ir patvirtino, kad gavosi puikiai. Dabar abiem pirštai pleistrais užklijuoti, kaip koks priklausymo slaptai sektai ženklas, nes abu neatsargiai smulkintuvo peilius pačiupinėjom.
Kur auginate dilgėles?- paklausė manęs.
Kaip tai kur, jos pačios auga!
Bet tas, kurias vartojate maistui...? Perkate ar sėjate?
He he... nesėtų dilgėlių pesto.

šaltinį sudėtinga nurodyt, nes gana daug panašių receptų radau, su įvairiais riešutais ir su įvairiais aliejais, na pvz šitas

Bandžiau su kokosais ir alyvuogių aliejum. irgi tiko maistui, nors su saulėgrąžom skaniau.

Žaliasis garšvų troškinys

Gal jau man laikas būtų gyvenimiškos išminties įgyti/pritaikyti praktiškai/pademonstruoti.
Pvz toks teiginys: "jei kažko negali pakeisti, pakeisk požiūrį."
Tai va, toks augalas įsikerojęs sklypo kampe po avietėm, vadinasi garšva, o kiek jis blogų žodžių iš mūsų gavęs, o kiek neapykantos! Kiek draskytas, kiek šaknys rankiotos, kiek kapotas ir apspjaudytas! Jam nė motais, auga ir veši. Avietės neapsikentę jau po truputį nyksta, o tas sau auga ir veši.
Tai kas belieka, keisiu požiūrį.
Išvadinsiu valgomu ir nurupšnosiu.
Tuo labiau, kad nebūsiu pirma, skaičiau internete, kad Rusijos vienuoliai, kai įkrisdavo į pasninką, tai beveik vien garšvom temisdavo. "Garšvos sudarė apie 80 procentų vienuolynų daržovių raciono"- skaičiau internete.
Ir receptų internete pilna.
Ir aš dar vieną parašysiu.

Trys geros saujos jaunų garšvos lapų.
1 svogūnas
sviesto
1 šaukštas moliūgo sėklų
druskos
prieskonių

Pakepinti svieste susmulkintą svogūną. Dėti nuplautą garšvą ir kepti maišant. Šiek tiek kepsis, šiek tiek troškinsis, stipriai sumažės apimtis. Druskinti. Dėti prieskonių. Vis pamaišyti.
Ant sausos keptuvės pakepinti moliūgo sėklas (pasirinkau moliūgo sėklas, nes žalios!)
Sumaišyti su troškiniu.
Laiks nuo laiko paragauti, kad pagautume momentą, kada minkštumas pats tas mum patinkantis. Man tas momentas atėjo maždaug po 10 minučių, aš taip spėju, nes į laikrodį nežiūrėjau, laikiau prie ausies telefoną ir aš šaukiau "Ką????", kaip tik paskambino Ponas Didysis Ekspertas, o aš blogai girdėjau, nežinau, ar telefas dūsta, aš mano ausys, ar jis iš ryšio duobės skambino. Nieko normaliai nepakalbėjom, bet maišyti keptuvės nepamiršau.

Kai jau suprantam, kad gatava, dar užmetam sviesto.
Man labai gardu buvo su lydytu ghee.
Valgiau su grikių koše. Manau su visokia koše tiktų.
Buvo dar atėjus kaimynė pasiskolinti dujų baliono, daviau ragaut ir jai, sakė, kad skanu, bet nežinau, ar tikrai patiko, ar tik taip sakė, kad balioną gautų.

gražutėlis skanutėlis daržovės lapelis
o kai pražydės, puokštes skinsiu
dabar toks mano požiūris

Makaronai, panašūs į ryžius

Prekybos centre jie mane vis sugundo, ir turiu kamaroj užsizapasinus, nors retai naudoju, kartais nebent pienišką sriubą. Paskui turiu visiem aiškint, kad šiaip jau čia ne ryžių sriuba, bet man nesunku. Galiu ir paaiškint. Kiekvienam asmeniškai.
Beje, ant pakučio neparašyta, kad panašūs į ryžius, o parašyta "cikorijos sėklos". Nesu nesu nesu tokių sėklų mačius, kartais suabejoju ir tuo, ar cikoriją išvis pažįstu, nes ta mėlyna gėlė, kurią įtariu... kažkaip neįsivaizduoju, kaip iš jos kavos surogatą daro ar kaip tokias sėklas iš jos paima.
Bet ne apie tai aš čia rašyt išvis ketinau.
Makaroniukai tie smulkieji labiaus tai į agurkų sėklas atrodo man panašūs.
Bet ir į ryžius irgi.
Nu ir aš viriau juos ryžam stiliuj.
Atsinešiau iš rūsio tokį stiklainiuką su daržovėm pomidorų skystime, kurį rudenį įkvėpimo pagauta sukomponavau, nu žinot, svogūnai-morkos-paprika-pomidoras. Tiks.
Atsinešiau dar saują dilgėlių iš daržo, kur aplink agrastus auga. Tiks.
Tai receptukas gaunas toks:

250 g smulkių makaronų, forma panašių į ryžius
0,3 l pomidorų skystime konservuotų daržovių
1 svogūnas
kelios skiltelės česnako
sauja jaunų dilgėlių
alyvuogių aliejaus
druskos, pipiro
prieskonių, ypač čiobrelio ir baziliko

Pakepinti aliejuje susmulkintą svogūną, kai pradės apskrusti - dėti smulkintą česnaką.
Suberti makaroniukus, pakepti sausai, bet trumpai.
Užpilti pomidorais ir kitom kartu su jais konservuotom daržovėm. Dėti druskos, pipirų. Įpilti karšto vandens.
Virti ant lėtos ugnies vis pamaišant, ir jei reikia, pridedant vandens. Lauro lapą galima jiem padovanoti.
Dilgėlės nuplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir kelias minutes tam vandeny palaikyti. Po to jau praranda jos įniršį ir nebegelia - išgriebti iš vandens, susmulkinti. Sumesti į puodą, kur tuos makaroniukus verdam.
Nepamiršti maišyti.
Suberti prieskonius.
Po kokių 15 min jau galima pradėti gaudyti makaroniuką ir dėti ant danties, ragaujant, ar išviręs.
Kai jau išvirs, tai jau patys geriau žinot, kam sakyti, kad dilgėlių dėta, o kam ir ne.

Kvietinių kruopų košė, įkvėpta bulgur pilaf

Jei kokiu nors stebuklingu būdu man vaikystėje būtų parodę tą bliūdelį, kurį čia nufotkinau, būčiau pasibaisėjusi - valgyti tuos visus CIBULIUS???!!! O taip, buvo mano baisusis vaikystės priešas, beveik toks pats baisus, kaip žąsys, o gal dar blogiau, nes tykodavo manęs paslapčiom: mama, galvodama, kad nepastebėsiu smulkindavo svogūną kaip įmanydama, bet tokiu būdu tik apsunkindavo jų nurankiojimą. Apie suvalgymą nebuvo nė kalbos.
Aha, taigi svogūnai... ne vienintelis dalykas, kuriuo vaikystėj nebūčiau patikėjus. Ne visai taip gyvenasi, kaip anais laikais buvo numatyta, dar ir į kosmosą nė sykelio nesuskraidžiau, ir autobuso konduktore kol kas nepadirbėjau.
Praėjo daug metų, kol sužinojau, kad mama pati vaikystėje svogūnų nenorėjo, ir dar kažkiek metų, kol man už mano anų dienų išrankumą atkeršijo nuosava dukra, tiesa atsisakydama ne svogūnų, bet cinamono. Bet nuo to ne lengviau, aš dabar ir tą, ir aną mėgstu.
Ir pavyzdžiui šitam recepte visai nebuvo tos daugybės keptų svogūnų, kuriais užgardinau šios dienos patiekalą, nes taip norėjosi.
Tiesą sakant, daug kas orginaliame recepte buvo kitaip, kai ką pakeičiau dėl neturėjimo, kai ką dėl norėjimo, todėl faktiškai gavosi du skirtingi receptai. Bent jau už antrąjį galiu garantuoti - skanu. Jei nesusipykę su cinamonu.

2 šaukštai alyvuogių aliejaus
1 svogūnas
175 g bulgur kruopų (keičiau kvietinėmis)
350 ml sultinio (keičiau vandeniu)
50 g migdolų drožlių (keičiau sezamais)
50 g džiovinitų abrikosų (dėjau razinų)
50 g džiovintų slyvų (yesssss! nors kai ką įdėjau pagal receptą)
1/2 šaukštelio cinamono
druska, malti juodi pipirai, kalendros lapeliai

Pakepinti aliejuje svogūną, (dar pakepiau tarkuotų morkų, nes jas mėgstu), ten pat sudėti kruopas, truputį pakepti kartu, tada užpilti sultiniu, padruskinti ir virti ant lėtos ugnies.
Tuo tarpu aliejuje pakepinti maišant migdolų drožles. Kai apskrus - išgriebti ir ten pat pakepinti pasmulkintus džiovintus vaisius ir cinamoną.
Visą sujungti ir sumaišyti.

Ach, tiesą sakant, kai tiek sudedamųjų dalių kaitaliojau, tai galvoju, smalsu bus kada išmėginti pasigaminti pagal tikrąjį receptą, gal net nukeliausiu į sostinę ir nusipirksiu tų bulgur.

Savo patiekalui dar padovanojau keptų svogūnų užgardinimą, pavogus mintį iš kito "pilaf" recepto. Didelį svogūną supjausčiau stambiais žiedais, pakepiau aliejuje ir tiko jis nuostabiai.

Šokolado rutuliukai, taip vadinami triufeliai

Jau mes tų triufelių kiek visokių mokam padaryt! Sumakaluoji bele ko, tik kad būtų saldu, sukočioji rutuliuką - va jum ir triufelis. Bet jeigu baltas ir su kokoso drožlėm, tada rafaello.
Ak, tiesa, sako, grybai tokie būna - triufeliai... bet kas ten juos žino, burnoj tokių neteko turėti.
Šįkart pagaminau triufelius greit ir be jokių ypatingų epopėjų. Receptas iš palačinkos su nežymiom pataisom, kurios labiau išorinės nei vidinės

80 g margarino
150 g balto šokolado
150 g cukraus pudros
3 šaukštai kojako
40 g kokoso drožlių
Naudojau sviestą ir rudą šokoladą, nes šįkart tokio turėjau. Abu šitie dalykai ištirpinami maišant, sudedama viskas kas liko (man ypač patiko kavos likerį dėt... taip smagu jį buvo dėt... oi dėjau aš jį dėjau.. dėjau nuo dūšios), septyniolika kartų aplaižomas šaukštas, gerai atvėsinama. Tada kočiojami rutuliukai. Palačinka juos merkia į baltą glaistą, o aš apvoliojau šokolado drožlėse.

Mano sena tarka visą gyvenimą tarkavusi morkas ir sūrį, pagaliau gavo paragauti šokolado.

Kaip aš dariau saldainius

Jau ko-ko, bet saldainių daryt namuose tai tikrai nesiruošiau.
Sumašyt keletą gerų dalykų ir juos išsmaližiaut, tą dar įsivaizduoju - su šaukštu iškabint iš puodo saldžius kaip nuodėmė... aha aha, šitą suprantu...
Neseniai rašydama giminės istorijos faktus, aptikau, kad tokie reiškiniai mūsų giminėj nuolat vykdavo ir vėl pasikartodavo kitais laikais, su kitais veikėjais, bet visad su neišplaunamai pridegintais puodais, kuriuos paskui tekdavo slėpti daržinėj po šienu...

Bet sukonstruot namuose saldainį, kuris būtų dailus, įmanomas paimti neišsiterliojant pirštų... neeee, nemaniau, kad šitą darysiu.

Bet kaip ten sakoma, pasąmonė nesuvokia neigiamų sakinių. Iš minties "niekada nedarysiu naminių saldainių" materializavosi tik žodis "saldainiai".
Išžiūrinėjau internete, iš ko jie būna, prisižiūrėjau tiek, kad nebeištvėrus saldumo, sukramčiau riekę juodos duonos... ir išskubėjau sudedamųjų dalių pirkti.

Pirmiausia nutariau išbandyt paprastą receptuką, kurio nuorodą pamečiau, bet tai neitin svarbu, nes paskui vistiek nuo jo nuklydau.
200 g šokolado
200 g grietinėlės
ananaso cukrinukų.

Puiku, taip ir padariau, sutirpinau, sumaišiau, ananasus sukapojau... šokoladas buvo baltas, nes kaip tik akcijinė kaina... siaubs, kai ištirpsta 200 g šokolado, kiek mažai jo belieka ant puodelio dugno. Ir net jei pakutį grietinėlės įpilu, teoriškai jau 400 g, praktiškai dugną dengia labai plonu sluoksniu.
Kiek dėti ananasų, nebuvo parašyta, įdėjau apie saują.
Niekaip nemačiau dėl kokių priežasčių masė turėtų sukietėti, bet kaip ir nurodyta, išnešiau į kamarą palikti šaltai overnight.

Kitą dieną ji buvo saldi, gardi, bet skystokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau, tada įbėriau kelis gerus šaukštus sauso pieno. Padvejojau, tada dar kelis šaukštus cukraus pudros. Išnešiau vėl kamaron.

Po pusdienio patikrinau. Saldi, gardi, bet tirštokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau. Padvejojau. Tada įdėjau visą pakelį sviesto ir viską peršildžiau. Gera žinia ta, kad saldžiosios gardžiosios masės jau buvo žymiai daugiau. Išnešiau kamaron.

Vakarop patikrinau. Masė jau gerokai tiršta, bet vistiek ne tokia, kad ją paimčiau rankom ir rutuliuką sukočiočiau. Pakabinau šaukšteliu ir įmečiau į kokosų drožles. Paskui jau galėjau ir rankom, ir rutuliukas gavosi, bet toks nemaloniai minkštas, kad ne ne ne.
Kaip ir priklauso, padvejojau. Sutraiškiau kelis lapus sausų vaflių iki smulkių trupinių ir dulkelių, ir jeee-jeeee-jeeee jie iš esmės pataisė reikalą, skonio nesugadindami. Palaikiau dar valandžiukę kamaroje, o paskui galėjau iš jų ne tik rutuliukus kočioti, bet nors ir zuikius lipdyti, jei būčiau norėjus. Be to skanu labai.
Nunešiau E. paragauti. Reik migdolo, pasakė. Susivokiau, kad ir pati burnon eilinį rutuliuką įsidėjus, nesąmoningai tikiuosi užtikti migdolą.
Puiku, reiks ir bus! Masė tokia paklusnutė, kad migdolas įsivynioja be problemų. Ananasų gabaliukai beje tinka labai, jie suteikia labai subtilų aromatą ir persikanda maloniai.

Ponas Didysis Ekspertas deja nenorėjo, nes pernelyg panašūs į rafaello, kurių jis nemėgsta.
Išrankusis vieną suragavo, šiap taip įkalbėjau suragaut, pasakė, kad per saldus. Nu ar ne šmikis jis?

Žalia sriuba

Palauk!- pasakė Ponas Didysis Ekspertas, prieš man įkišant smulkintuvą į puodą. Šiek tiek jos valgys, bet iki sutrynimo. Paskui jau jungiau aparatą, o E. atėjo užmesti žvilgsnį, kad galėtų sušukti Oooo, fūūūū!
Truputį nusivyliau, kad nesigavo tobulas žalumas, o toks... chaki, visiškai žalios tebuvo dilgėlės, bet jos neįveikė rūgštynių rudumo. Truputį nusivyliau, bet nelabai.
Ponas Didysis Ekspertas ėmė kaišioti man šaukštą paragauti iš jo bliūdo. Prisidėjo maltų pipirų, dar kažko, tipo pataisė.
"Va čia tai sriuba, čia tai sriuba!- aiškino man.- Sriuba nuo žodžio srėbti."
Iliustruodamas savo žodžius garsiai sušliurpė: "pažiūrėsim, kaip tu savąją srėbsi."
Prieš srėbdama, tradiciškai nusitaikiau į ją fotoapratu, o E. vaitojo, ojjj, fūūūū, tik nedėk į internetą, kas pamatys visi apsivems.
(Kaip matot, jos nepaklausiau, atsiprašau už jūsų apvemtą klaviatūrą?)

2 šaukštai sviesto arba aliejaus
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
gabaliukas saliero
3 bulvės
sauja šaldytų šparaginių pupelių
sauja šaldytų lapinių daržovių
druskos, mėgstamų sriubos prieskonių
Mano žaliosios daržovės buvo rūgštynės, dilgėlės ir špinatinės rūgštynės, todėl sriubos nebereikėjo rūgštinti nei pomidorų padažu, nei niekuo.
Svieste pakepiau svogūną ir česnaką, pakepinau dar maltos kalendros, nes pasivaideno, kad šiandien jos norėsiu, bet būtų gerai ir su kitais prieskoniais. Sudėjau bulves, salierą, užpyliau vandens. Kai užvirė, sudėjau šaldytas daržoves. Padruskinau.
Kai viskas atrodė išvirę, sutryniau smulkintuvu.
Valgiau su gabalėliu sviesto.
Porą kartų nemandagiai, bet garsiai sušliurpiau, kad įrodyčiau, kad tai sriuba.

Risotto su džiovintais baravykais - Risotto con porcini secchi

Daugiaryžis, sakot?
Nu jau tikrai! Tas pats, kaip kugelį būtų pavadinę daugiabulbiu. Daugiaryžis?!!! Cha cha.
Dar jei būtų suskubę tą žodį išrasti pirmiau, negu pats patiekalas mūsuose apsireiškė. Bet dabar jau tikrai nežinau, ar pataps jis man kada daugiaryžiu.
Nors namiškaims tai nesakiau nei daugiaryžio, nei rizoto, ai, sakau, čia šio bei to su ryžiais išviriau.
Nesakiau, kad vynciaus dėjau. Nors man rodos,jei analizuoji ką uodi, tai aromato biškis yra.
Nesakiau aš jiem ir apie Silviją ir Džiuzepę. Ne todėl, kad paslaptis būtų, o todėl, kad jiem neįdomu. Tai aš, ne jie, Silvijos gražioj virtuvėj stovėjau su medine mentele rankoj ir po puodą su ryžiais makalavau. Kitam puoduke virė sultinys (reiktų tikro, sakė Silvija, bet šįkart bus gerai iš kubiuko). Laiks nuo laiko į ryžius ji to sultinio įpildavo samtuku, ir vyno įpildavo vis po šiek tiek, o aš vis maišiau. Sakiau, o tai gal galima visą sultinį iškart supilt? Nea,- sakė ji,- tada ryžiai tiesiog išvirtų paprstai ir viskas.
O turi būti nepaprastai. Turi būti taip, kaip reik. Ji, tipo, mane mokė virti risotto. O aš, tipo, mokiausi, nors tada dar negalvojau, kad kulinarinį blogą rašyti pradėsiu.
Džiuzepė, būtinai turiu pasakyt, šiaip yra labai fainas, ir kantrus jis, ir patikimas, ir geraširdis, bet kai jis pats prie puodų, neleidžia dalyvaut. Net cibulių lupt neleidžia. Net Silvijos neleidžia. Nežinau kodėl. Kokios ten virtuvinės paslaptys jo? Šiaip jis fainas labai, o mane pravardžiuoja "Dalia e' una pazza"- atseit paplaukus tokia. Bet negaliu sakyt, kad labai klystų.

Tas, kurį virėm su Silvija, buvo be baravykų. Bet kažkur internete užmačiau, kad galima su "porcini", ir mintis man patiko.

Kiekiai apytiksliai
1 stiklinė apvaliųjų ryžių
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
sauja džiovintų baravykų
3 šaukštai aliejaus
pusiau pilna arba pusiau tuščia stiklinė vyno
1 morka
gabals saliero
druska, lauro lapas, pipirai
sviestas
kietas sūris, pvz "Gojus"

Grybus užmerkti maždaug valandai. Paskui grybus išgriebti, o vandenyje, kuriame jie mirko, virti morką, salierą ir kitką, kas tinka sultiniui, nu ten lauro lapą, pipiriuką kokį, druskos. Vandens reikia beveik litro.
Aliejuje apkepinti smulkintus svogūnus. Sudėti ryžius, česnaką, pamirkytus grybus. Kurį laiką viską pakepti maišant. Įpilti vyno. Maišyti tai čia teks visą laiką, taip jau reikia nusiteikti. Kai ryžiai godžiai visą vyną sugers, pilti šiek tiek sultinio. Tas puodukas su sultiniu visą laiką turi virti lygiagrečiai ir iš jo į ryžius nuolat įpylinėti reikia. Kaip tik sugeria ryžiai eilinę dozę, taip ir įpilti naują. Maždaug po 20 min, kai jau didžioji sultinio dalis bus supilta, atsargiai pradedam ragauti. Nei laikrodis tiksliai nepasakys, kada gatava, nei supilto sultinio kiekis, viską nustatysim organoleptinės ekspertizės metodu, t.y ragaujant. Gal sultinio truputukas liks, gal pritrūks, ir tada teks gelbėtis verdančiu vandeniu.
Ryžiuose turi likti truputukas kietumo, bet išvirusio kietumo. Kartu su nuostabiais grybų ir vyno kvapais. Patikėkit, kvepia žymiai geriau, negu atrodo.
Užgesinus ugnį po puodu, dar palikti keliom minutėms uždengtą. Įmesti sviesto vieną kitą gabalėlį.
Įsidėjus į lėkštą, užsitarkuoti sūrio, nors tiesą sakant ne būtinybė jo.

Avinžirniai ir makaronai su morkų tyre

Pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad avinžirniai yra sena kultūra, senų senovėj auginta ir Lietuvoje, tik ilgai buvus užmiršta.
Kaip aš čia sugalvojau, kad ir Lietuvoje, iš kur tokias žinias paėmiau? Turbūt dėl to, kad pavadinimas lietuviškas, nors žirnio ryšys su avinu man nėra aiškus.
Dabar galvoju, ar atskleist jam, kad panaršius internete neradau žinių apie lietuvišką jų kilmę, kad anglai dedikuoja juos viščiukams, o kartais vadina "channa".
Nejuokaunu, tikrai channa!

Receptą radau čia, ir patiko jis man dėl morkų.
Nes morkos, morkos, morkužėlės, gražuolės mano mėgstamukės.

4 personoms

350 g trumpų gražių makaronų
500 g morkų
10 g imbiero
20 g citrinos sulčių
druska
250 g virtų avinžirnių
aliejus
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 skiltelė česnako
petražolės

Išvirti morkas ir sutrinti kartu su citrinos sultimis, druska ir imbieru. Įdėti truputį vandens, kuriame virė morkos dėl tinkamos konsistencijos.
(Čia įterpsiu trigrašį, kad įdėjau truputuką aliejaus, nesgi morkos labiau vitaminus atiduoda, kai su riebalu. Bet citrinos sulčių nedėjau.)
Išvirti makaronus.
Aliejuje apkepti susmulkintą česnaką, paskui jį išgriebti ir tam pačiam aliejuje apkepti avinžirnius ant nemažos ugnies, kad taptų traškūs.
Išgriebti avinžirnius ir aliejuje apkepti garstyčių sėklas. Po to sudėti ten virtus makaronus ir trumpai apkepti.
Išdėlioti į lėkštes makaronus, morkų tyrę, avinžirnius. Apibarstyti petražolėm.

Nieko neparašyta, ką daryti su apkeptu išgriebtu česnaku, aišku, jis nuostabiai prikvipina aliejų, bet vistiek per geras išmesti. Tai užbarsčiau jį kartu su petruškom.

Įdomu gavosi, tikrai įdomu.... Labai patiko gaudyti po burną garstyčių grūdus ir perkandinėti. Kuo gi ne pramoga?

Ponas Didysis Ekspertas nesutiko su imbieru morkose, likusius avinžirnius apgrūzdino kaip reikiant ir pabandė įpiršti Išrankiajam paragauti bent vieną. Tuomet buvau iškviesta pasiaiškinti, ar čia žirnis, ar čia riešutas. Nuto žirnis,- atsakiau. O "nut" angliškai yra riešutas.
Bo jei pasakyčiau, kad avino žirnis, būtų channa.