Senieji septyni virtieniai

Kopūstų lazanija

2010-12-15T13:52:00.000+02:00

galėtų vadinti tinginių balandėliais, bet šis pavadinimas jau užimtas vieno puodo makaliošei, kur tiesiog sudedami ir ištroškinami visi įprastiniai balandėlių elementai. O be to, kaip pavadini lazanija, iškart atrodo prašmatnesnis, ar ne?
kopūstų lazanija arba labai didelis balandis

Apie Lenkiją ir makowiecą

2010-12-14T14:28:00.000+02:00

Ech... pamilau makowiecą nuo pirmo paragavimo vieną vienišą naktį palapinėje ant kalno viršūnės, visas ilgas rašinėlis Septyniuose virtieniuose, tiesa jis jau buvo skelbtas kai kuriose internetinėse edrvėse.

Česnačka - labai paprasta sriuba

2010-12-12T22:55:00.000+02:00

ir žiupsnelis prisiminimų iš Pietų Bohemijos, kur už visus pamatytinus dalykus geriau buvo tiesiog pabūti.

....dviračiu viena važinėjaus po apylinkės. Gegužio laukai ir kalvos gražūs kaip poezija, žaliavo akyse, žydėjo pienėmis ir rapsais, o dangus buvo mėlynas. Aplankiau Jano Žižkos kapą, jo vardas įsirėžęs atmintin nuo mokyklos laikų, o nuopelnai čekų tautai, sprendžiant pagal paminklo dydį, reikšmingi.
Ir važinėjau aš laiminga, truputį dainavau, truputį sulijau, truputį paklydau, ir kai į kalniuką mindavau, padūsdavau, ir kai pakalnėn lėkiau, stabdžių nenaudojau, na tik truputį, kai su vėju skrisdavau į nežinomo kaimelio centrą ir nežinojau, į kokią pusę gatvelė pasisuks.
Česnočkos receptas

Svogūnų pyragas su bešameliu

2010-12-09T17:17:00.000+02:00

Šis pyragas likęs tik nuotraukoje ir prisiminimuose, kepėm jį kartu su Iza ir kartu su citrinų pyragu, nes čia irgi galėjom panaudoti puikiuosius keraminius žirnius, kuriuos ji padovanojo.
Tikslių produktų kiekių negaliu nurodyti, teks pasitelkti nuojautą.

Pagrindui: miltai+100 g sviesto+druska+keli šaukštai vandens
Įdarui: 1 kg svogūnų+2 šaukštai aliejaus
Bešamelio padažui: sviestas +miltai+pienas+muškato riešutas+juodi piprai+druska

Muškato, būtinai turi būti muškato. Geriausiai, jei turi visą riešutą ir nuo jo šviežiai patarkuoji.
Receptas Septyniuose Virtieniuose

Sovietų laikų kulinarinės knygos

2010-12-08T16:38:00.000+02:00

Sovietiniam žmogui valgymas išvis nelabai tiko prie šlipso… ups, tai yra ir šlipsas jam netiko, labiau jau kombinezonas. Sovietiniam žmogui tiko šypsotis laimingam, mosuoti kūju, vairuoti traktorių, o laisvalaikiu - lėktuvą. Jo užmojai - iki kosminių erdvių, perspektyvoj buvo žadamos tūbelės su kokiu nors kombikormu su dienos kalorijų norma,o nuo virtuvės jis buvo visokeriopai atpratinamas.
visas rašinėlis Septyniuose Virtieniuose

Elzaso obuolių pyragas su krem-briule

2010-12-07T14:00:00.000+02:00

Krem-briule jau pats žodis skamba skaniai, nors nežinau, iš kur kilęs.
ir su obuolių pyragu krem-briule tinka skaniai, nors ryšys su Elzasu neįrodytas
Elzaso obuolių pyragas su krem-briule

Moliūgo pyragas su karamele

2010-11-30T15:28:00.001+02:00

Natalija, žinokit, yra toks žmogus, su kuriuo persimetus kelis laiškučius internetu ima ir parašo - atvažiuok į svečius. Nu ką, aš ir atvažiuoju.
Ta proga ji iškepa skanutėliausią pyragą ir dar įdeda man jo į kelią,. todėl visas 24 valandas važiuodama autobusu per Lenkiją būnu soti.
Natalijos moliūgo pyrago receptas su yyyypač skania karamele Septyniuose Virtieniuose

Kepti varškėčiai - virtuvės naujokui

2010-11-30T02:27:00.000+02:00

Tokie, kuriuos atsimename iš mokyklos valgyklos. Jei nutiktų taip, kad norėtumėte pasitikrinti, kaip daromi, receptas Septyniuose Virtieniuose

Moliūgo ir lęšių košė

2010-11-29T15:27:00.000+02:00

Nu kiek tu gali tą moliūgą kankint? - parašė man nežinomas komentatorius.
O kada jis pagaliau baigsis? Užaugo didelis nesvietiškai, bet deja per žiemą laikytis neketina, tenka doroti intensyviai
Moliūgo ir lęšių košė Septyniuose virtieniuose

Plovas

2010-11-23T10:07:00.000+02:00

Plovas pagal Poną Didįjį Ekspertą, kuris yra ne tik čeburekų ar sienų glaistymo, bet ir visų dalykų ekspertas

Lęšių -porų sriuba

2010-11-20T00:24:00.000+02:00

lęšių porų sriubos receptas Septyniuose virtieniuose

Baklažanų užtepas juokingu pavadinimu

2010-11-16T09:23:00.000+02:00

Į grožio konkursą nepretenduoja, bet skanus. Ponas Didysis Ekspertas aišku tai išvadino baklažanų gadinimu, bet paragavęs pripažino, kad neblogai. O tai jau šis tas. Receptas čia Baba - Ganuš

Pyragas su citrinų kremu

2010-11-15T10:52:00.000+02:00

Su Iza susipažinom per skype, pirmą kartą susitikti planavome Bergame - paskutinę dieną prieš man išskrendant namo po atostogų Italijoje ir pirmą jos atostogų Italijoje dieną. Susiplanavome naktinį pasivaikščiojimą Bergamo gatvėmis... bet jos skrydį atidėjo 14 valandų ir planas nebepavyko.
Tai po pusmečio ji autobusu atvažiavo pas mane ir iškepė du labai skanius pyragus, viens iš jų jau aprašytas Septyniuose Virtieniuose , o kitą irgi greit aprašysiu

Varškės bandelės

2010-10-20T13:49:00.000+03:00

..kur varškė ne įdaru eina, o pagrindiniu tešlos komponentu. Bandelės, ypač kol šiltos, putlutės ir minkštutės, ir labai gardžios. Receptas Septyniuose virtieniuose

Kas tie čalsonai?

2010-10-09T16:48:00.000+03:00

Tais laikais, kai eilinis lietuvis negalėjo nė svajot nuvykti į Italiją, Tolmezzo miestelyje šiaurės Italijoje atsidarė toks restoranėlis, pavadinimu “Il Roma”, kuris taip pagarsėjo savo gera virtuve, kad net gavo vieną Michellin žvaigždę (aš, tundra, nelabai žinau, kas tai yra, bet iš konteksto atrodo, kad labai didelis pasiekimas). Restoranėlio savininkas Džanis Kosetis (Gianni Cosetti) itin rūpinosi vietinės virtuvės tradicijų išsaugojimu. Jis rengdavo čalsonų konkursus: sukviesdavo 40 moterų iš aplinkinių kaimų, ir kiekviena atvykdavo su savo rikota ir savo receptu.
Džanio Kosečio atminimui apie 40 tinklaraštininkų iš įvairių šalių šiandien irgi gamina čalsonus
Čalsonai iš Piedimo Septyniuose virtieniuose

Čatnis (Chutney)

2010-10-07T11:26:00.002+03:00

Kaip čia nutiko, kad šiam dienorašty dar nepasigyeiau šio rudens atradimu - čatniais? Kai manęs klausia, kas tas yra, nelabai žinau, kaip apibūdinti, tai kažkas, turintis daug savybių, ir saldus, ir aštrus, ir kvapnus, ir su vaisiais, ir su cibuliais, ir su razinkom, ir su česnakais, ir su pipirais, ir su cinamonu... vienžo reik paragauti
Pomidorų ir obuolių čatnis (chutney)
Žalių pomidorų čatnis (chutney)
Kriaušių čatnis (chutney)
Cukinijų čatnis(chutney), du variantai
Gaminau dar slyvų, cukinijų, obuolių su krienais čatnius, apie juos parašysiu kada nors.

Lagenarija arba ilgamoliūgis ir ryžiai

2010-10-06T15:44:00.000+03:00

Dar viena ryžių ir daržovių kompozicija. Sakyčiau, visai vykusi, o be to sunaudota keista daržovė, kurią šiemet auginau savo darže. Visą vasarą buvau užmiršusi pavadinimą, o ta daržovė lapojo kaip pasiutusi, išsiskėtė per didžiausią daržo plotą, žydėjo baltais žiedukais, o nieko neaugino.
Rudeniop pradėjo auginti tokius žalius smauglius.
Aš juos šnai ir su ryžiais, skaitykit receptą Septyniuose virtieniuose: Lagenarija su ryžiais ir geltonais lęšiukais

Miežinių kruopų košės du variantai

2010-09-29T21:43:00.000+03:00

Paprastas ir pigus dalykėlis, bet vieną kitą niuansą įpjausčius tikrai skanus - Miežinių kruopų košė.
Nu grožio tai aišku jokio, nebent būčiau gražų bliūdą suradus, servetėlę kokią mandresnę ir vazą su gėle, bet esmė vistiek ne vazelėse, o košėje

Pyragėliai su grybais

2010-09-27T19:00:00.000+03:00

Pažįstu tokį žmogų, kuriam vienintelis valgomas grybų patiekalas yra Pyragėliai su grybais
Klausia manęs ir klausia:"ar šiandien bus pyragėlių su grybais?"
Kasdien tingiu virt, tai taip ir gyvena nevalgęs

Senės kopūstuose (grybai su kopūstais)

2010-09-26T09:56:00.000+03:00

Kartais mum latvių kalba atrodo labai juokinga - žodis "gribu" pas juos reiškia "noriu". Iš to kalbos panašumo ir skirtingumo galima visokių juokų prisigalvot, kol verdami grybai, lupami cibuliai ir čėčkavojami kopūstai labai skaniai užkandai - grybams su kopūstais, kuriuos latviai pavadinų "Senes ar kapostu"
Receptas - Septyniuose virtieniuose: Grybai su kopūstais

Keptos paprikos

2010-09-20T10:58:00.000+03:00

Paprika turi savo gerbėjų ir savo nemėgėjų. Dar yra perbėgėliai, kurie iš pradžių buvo nemėgėjai, paskui tapo gerbėjai. O va tokių, kurie iš gerbėjų perbėgtų į nemėgėjus nepažįstu.Paprika kai paima į nelaisvą, tai ir nebepaleidžia.
Tada papriką pasikepam, pačesnakinam ir ant paskrudintos bulkytės....
oh yes!!!!....
Receptas Septyniuose vrtieniuose

Uošvienės liežuviai (baklažanų suktinukai)

2010-09-19T16:24:00.000+03:00

Jei Ponui Didžiajam Ekspertui ji yra uošvienė, tai Eksperto žmonai, t.y. man, giminystė visai kita. Tai kaip aš turėčiau vadint šiuos dalykiukus - raudonus pomidorus, susuktus kaip liežuviukas tarp juodų lūpų, apsuptus baltom, česnaku atsiduodančiom putom?
Kieno kieno liežuviai, ah, Ponas Didysis Eksperte?
Bet iš tiesų nesu ta, kuri ieškotų tskant šiknoj smegenų ar slaptų prasmių susuktuose baklažanuose.
Nuostabiai skanūs buvo.
Tik labai trumpai ant lėkštės teišstovėjo, bimt ir nebėr
gerai, kad spėjau nufotkint, dabar turiu kuom girtis
Receptas Septyniuose virtieniuose

Cukinijos blynai - trys versijos

2010-09-15T03:13:00.000+03:00

Šiemet kaip visą laiką - nenutaikiau nupjaut cukinijų kol buvo jaunatviškos ir švelnutės, užtat turiu dabar storžievių.
Per kelias dienas nuo atsineštos vidun vis nupjaudavau gabalą... taip išbandžiau įvairių blynų versijų.
Cukinijos blynai, dublis 1 - su kukurūzų kruopomis
Cukinijos blynai, dublis 2 - su česnakais
Cukinijos blynai, dublis 3 - su džiovintomis slyvomis

Tačiau dar ne pabaiga. Darže dar kelios tįso. Baisulingai didelės storžievės.

Didžiosios maisto parduotuvės vadindavosi gastronomais

2010-09-09T16:56:00.000+03:00

Tik ten nebuvo savitarnos.
Tik ten nebuvo koka kolos.
Tik ten nebuvo kramtoškės.
O jei būdavo šokoladukų, tai tik skanių.
Sovietinių laikų gastronomas

Risotto su baravykais

2010-09-08T09:30:00.001+03:00

Visiem aišku be įrodymų, kad baravykai skaniausi su bulvėm ir padažiuku, bet jei nutiktų taip, kad atsibostų... kad užsinorėtum kažko kitaip... bandyk pasidaryti baravykų risotto, receptas Septyniuose virtieniuose.
Vistiek nepriprantu risotto vadinti daugiaryžiu.
Cha, galėtų būti daugiaryžis su daugiagrybiu :))))

Apie vengrišką guliašą

2010-09-07T18:06:00.000+03:00

neee, recepto čia nėr.
O galėtų būti.
Nes vengrijoj buvau, guliašą valgiau, netgi koją į virtuvę buvau įkėlus. Deja moteriškė su peiliu ir agurku savo guliašo paslapčių neatskleidinėjo.

Pasakojimas Septyniuose virtieniuose - šičia

Tarte tatin - apverstas obuolių pyragas

2010-09-05T13:10:00.001+03:00

Viena susisvajojus panelė... vieni sako, kad jauna ir įsimylėjus, kiti sako, kad senstelėjusi, susimovė, kepdama pyragą. Vieni sako, kad užmiršo tešlos po obuoliais patiesti, kiti sako, kad susvilino kepamus obuolius, o kiti išvis sako, kad katė ten pasipainiojo... aišku tik viena, pyragas geras gavosi. Kviečiu išbandyti
Receptas čia

Olandiškas obuolių pyargas ir kitas obuolių pyragas

2010-09-04T17:51:00.003+03:00

Šitas obuolių pyragas yra tobulas. Saldumo, rūgštumo, riebumo, kvapnumo - visko tiek, kiek reikia. Pavyks visada - neįmanoma sugadinti.Garantuotas.

O jei penkiolika kartų išsikepus šitą, norisi išbandyti kokį kitą receptą, galima iškepti obuolius filo tešloje - žiūrėk Septyniuose Virtieniuose

Baklava

2010-09-01T08:46:00.000+03:00

Gera naujiena: Lietuvoje atsirado filo tešlos! Iš jos labai paprastai galima pasidaryti fantastišką skanėstą. Teigiamai įvertino net Išrankusis.
Čia recepto neperrašinėsiu, rasite Septyniuose virtieniuose: ---->čia

Kiniška pomidorų sriuba

2010-08-11T20:14:00.000+03:00

..ir šis bei tas apie kinų kalbą, nes virdami sriubą apie ją kalbėjomės. Ne aš viriau, virė Kristina, kuriai visai gerai pavyko.
Viskas aprašyta Septyniuose virtieniuose

Trupinių pyragas su varške

2010-08-09T14:19:00.001+03:00

receptas iš seno žurnaliuko "Kepimo paslaptys" - gražus buvo žurnaliukas ir sentimentalių prisiminimų sukeliantis. Anuo metu nedaug ką iš jo gamindavom. Dabar iškepiau varškės pyragą su abrikosais ir juodaisiais serbentais. Sako, skanus buvo.
Aš ir pati tą žinojau, bet vistiek malonu, kai pasako, ane?
receptas Trupinių pyragas su varške – kepimo paslaptys
Pyrago viršaus fragmentas:

Trupininio pagrindo fragmentas:

Varškės spurgos

2010-08-06T02:55:00.002+03:00

nieks nemoka tokių tobulų, minkštučių, santūriai saldžių, apskrudusių, cukriuku apipudruotų spurgų - tik mano sesuo, na ir aš...
Kiekiai apytiksliai:

300 g varškės
2 kiaušiniai
4 šaukštai cukraus
vanilinio cukraus
maždaug 4 šaukštai miltų
1/3 šaukštelio kepimo miltelių
riebalų virimui
cukraus pudros užbarstymui

Varškę reikia gerai ištrinti su cukrumi. Sudėti kiaušinius, geria išmaišyti. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais, persijojant sudėti į varškę. Maišyti šaukštu. Turi buti labai tiršta lipni tešla, kurią dar šiaip ne taip galima maišyti šaukštu........Paslaptis atskleidžiama Septyniuose virtieniuose

Avižiniai sausainiai

2010-08-04T11:24:00.000+03:00

Trečioji V. specialiai Septyniems virtieniams: ką daryti, kai į kambarį įskrenda šikšnosparnis? Avižos ir saulėgrąžos, krepšinis ir neteisingoj vietoj šukšliadėžės, patriotizmas ir gimtadienis - viskas per vieną dieną - lapas iš dienoraščio

Cukinijų metas 7 virtieniuose

2010-08-02T22:21:00.001+03:00

Kokios naujienos Septyniuose virtieniuose?
Cukinijų augimas truputį užsipauzinęs, bet kaip pasidėjau prieš kelias dienas ant stalo vieną tokią... pusmetrinę... tai kasdien nuo jos po šmotelį nupjaunu ir vis kur nors įdedu... o jos dar yra ir yra...
Tai dėjau jas ant batono, galima mandriai vadinti brusketom, nu čia atseit itališkai
Bruschetta con zucchini /http://www.7ravioli.com/cukinija-batonas/
kapojau į smulkius gabaliukus kartu su agurkais
raškiau vyriškuosius žiedus, samprotaudama apie vyriškos giminės paskirtį biologojije, ir juos kepiau
http://www.7ravioli.com/kepti-cukiniju-ir-moliugu-ziedai/

Pyragėliai su ryžių-cukinijų įdaru

2010-07-28T12:45:00.000+03:00

cukinijos auga kaip patrakę, aš norėčiau jas tik jaunutes gražutes vartoti, bet kol iki daržo nueinu jos jau būna užaugę kaip dičkės,
nu tai ir dedu aš jas į visus maistus, kur tik sugalvoju.
Buvau sukonstravus tokią kompoziciją su ryžiais, labai spalviškai gražią, nes ryžiai buvo labai geltoni nuo kurkumos, morkos oranžinės, o cukiijos turi žalių elementų,
viskas ten buvo tvarkoj, kvepėjo indiškais prieskoniais, bet namuose bendraminčių neatsirado, kas jas be manęs valgytų.
Man kai atsibodo, sudėjau į pyragiukus ir išsiunčiau pas skautus.
Sakė, kad patiko.
Raportas čia

Varškės ir juodųjų serbentų pyragas

2010-07-24T09:38:00.001+03:00

Tokiam karštyje nelabai norisi orkaitę jungti ir ką nors kepti, na nebent ką nors iš varškės... na nebent ką nors su rūgštele... iš čia pat sode surinktų uogų... Pyrago su varške ir viena pinta serbentų receptas čia.

Cukinijų pyragas

2010-07-22T10:10:00.000+03:00

Cukinijos turbūt ruošiasi karui - augina kuokas: dideles, žalias, sunkias.
Stengiuos nukapot tas kuokas kol dar nedidelės, ir į pyragus jas, į pyragus...
Kautynių metraštis su iliustracija čia http://www.7ravioli.com/cukiniju-pyragas/

11 sekėjų

2010-06-26T10:40:00.000+03:00

kartais užsuku žvilgtelėti į savo buvusius plotus.
Truputį truputį truputį gyvybės dar čia randu - netikėtai užklydusius, ant dulkėm nuklotų grindų pėdsakus palikusius.
Bet aš nebe čia dabar būnu, o http://www.7ravioli.com/. Visas čionykštis turinys su tekstais, nuotraukom, komentarais, importuotas ten, ir laiks nuo laiko prirašau naujų įrašų.
11 mano sekėjų, ieškojau kaip jums asmeniškai pranešti, kad dabar aš ten. Atsiprašau, kad neradau, kaip žinutės pasiųsti...kviečiu mane ir toliau sekti Ravioliuose.
Dalia

Išeinu į raviolius

2010-05-25T18:40:00.000+03:00

Aš kraustaus kraustaus
su savo petelnėm, šaukštukais, praplėštu pipirų maišeliu ir už spintos užkritusiu arbatos sieteliu
kraustaus į
http://www.7ravioli.com/

Lankykit mane ten! Imkit mane iš ten ir skaitykit.
Turiu ten pernykščių žemuogių.
Lauksiu!!!
Dalia

Aš ne sliekas, bet moku padaryti HUMUSO

2010-05-23T20:49:00.001+03:00

Pirmą kartą Italijoje buvau su Jana, su kuria prieš tai truputį pasirašinėjom emailais ir nusprendėm, kad kartu keliauti tiksim. Aš atskridau keliom valandom anksčiau ir pasitikau jos reisą su bloknotuku rankose, kur buvau didelėm raidėm užpiešus JANA, nes mes apie viena kitą nežinojom, kaip atrodom.
Būtent Jana mane apšvietė, kad būna ne tik vegetarai, bet ir veganai, pavyzdžiui ji.
Bet juk nereikia užmušti karvės, kad gautum pieno, sakiau jai, tai kodėl atsisakai pieno produktų?
Ji atsakė, kad karvės užmušti nereikia, bet versti jas kasmet veršiuotis, o paskum užmušinėti veršiukus. Ji tame nedalyvauja - tokia ta Jana.
Italijoje mėsos išvengti nesunku, bet jei nesutinki su sūriu, tai... ne kažkas... Šiaip jau mes pigiai ten keliavom ir itin pigiai maitinomės: prisipirkdavome įvairiausių skaniausių duonos gaminių ir lazdelių, rukolos žalių lapų, aš dar tuno mažutę dėžutę... atsisėsdavom skveriuke ant suoliuko,
va tada ji atsidarydavo savo stebuklingą stiklainiuką.
Atsiprašė manęs, kad nesidalins, nes jai, kaip veganei, tai būtinai reikalinga, o tokio daikto nusipirkti Italijoje ji negaus. Man buvo visai neaišku, kas ten buvo, o ji nelabai galėjo paaiškinti, ilgai galvojo, kaip tas dalykas vadinasi angliškai, o kai sugalvojo, aš to žodžio nežinojau.
Dabar jau praprusus, dabar galvoju, labai net įsitikinus, kad ten buvo humusas!

Todėl kiekvieną kartą gamindama humusą (o tų kartų jau buvo du), mintimis jį dedikuoju Janai, šauniai merginai, pačiai fainiausiai iš visų pasaulio vokiečių.

250 g avinžirnių
1 citrinos sultys
2 šaukštai sezamo sėklų
100 g alyvuogių aliejaus
2 skiltelės česnako
druskos

Avinžirnius pamirkyti ne trumpiau kaip 12 val. Išvirti.
Sezamo sėklas pakepinti sausoje keptuvėje ir smulkintuve sumaišyti su aliejumi. Tas, kas gaunasi, turėtųsi vadintis Tahini - negaliu patvirtin, kad tikrai taip, nes mūsų namuose nieks tikro tahinio burnoj nėra turėjęs. Bet nesvarbica, aš vistiek taip vadinu.
Visus produktus susmulkinti smulkintuvu.

Tas, kas gaunasi, galiu patvirtinti, kad yra humusas. Nes ne tik mačiau, kaip atrodė Janos stiklainiuke. Kai kas svarbiau: Turim namuose žmogų, kuris vieną kartą humuso yra ragavęs, gi E. kai per savo gimtadienį buvo Vilniuje. Tuoj, - pasakė ji.- tuoj nustatysim, humusas čia ar ne. Duokit man lavašo!
Humuso reikaluose būtent E. yra ekspertė.
O kaipgi Ponas Didysis Ekspertas? Pavadovavo man, kad teisingai įdėčiau aliejaus, nesvarbu, kad nieko nežino apie arabų valgius, bet užtat viską žino apie viską. Ir intensyviai purkštauja dėl pavadinimo.
Nes sliekai mūsų komposto krūvoj irgi gamina humusą.

Humus is a structureless colloidal material resulting from the decomposition (humification) of any type of dead organic matter (mostly plant residues and animal remains).

Lęšių sriuba su makaronais

2010-05-22T19:36:00.004+03:00

Kai buvau mažutis vaikutis ir turėjau žaislinį puodą, pridėjau į jį bulvių ir morkų ir ant karšto špižinės vyryklės paviršiaus viriau sriubą. Koks buvo nustebimas ir nusivylimas, kad puode visai nesigavo sriuba, o tik daržovės vandenyje. Tada man buvo atskleista tiesa, kad vanduo savaime nevirsta sriuba, kad teisingam šio proceso vyksmui reikalinga yra mėsa.
Šia tiesa daugybę metų tikėjau. Galvojau, kad vegetarams vargšams belieka tik pieniškos sriubos, nes visa kita, jei be mėsos, yra tik daikčiukai vandenyje, jokia ne sriuba.

O pasirodo, klydau!
Jei dabar ar kada nors atvažiuotų į svečius Jana, pirma mano sutikta veganė, be to šauni mergina ir nuostabi kelionės draugė, dabar jau žinočiau, kaip išvirti jai tinkamą sriubą. Gal kada nors atvažiuos, gal kada išvirsiu, o ir apie Janą būtinai papasakosiu, kai aprašinėsiu humusą .
Šįkart apie lęšių sriubą.

Kiekiai apytiksliai
0,5 stiklinės lęšių
0,5 stiklinės pomidorų tyrės
2-3 morkos
1 saliero stiebas
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
aliejaus
sauja makaronų
druska, sriubos prieskonių

Lęšius pamirkiau ir uždėjau virti ant lėtos ugnies. Padruskinau. Aliejuje apkepiau svogūną, o paskui ir česnaką, subėriau į lęšius. Iš morkų išspaudžiau sultis ir jas išgėriau, o tirščius sudėjau virti pas lęšius. Ten pat sudėjau pomidorų tyrę. Šiek tiek vėliau - gabaliukais supjaustytą saliero stiebą.
Virimo laikas priklauso nuo lęšių rūšies ir jų mirkimo laiko, bet jei per vėlai užsimerkėt, kaip pvz aš, galima pagreitinti procesą virimo metu įpilant šalto vandens. Iš viso reikia apie 1,5-2 litrų vandens, galima jį supilti palaipsniui.
Kai jau lęšiai apyminkščiai, sudėjau makaronus ir sriubos prieskonius (raudonėlis, svogūnas, paprika... pala, kažkas ten dar, bet bė druskos ir be priedų).
Kai jau išvedra makaronai, finišuojam: užbarstom petruškom ir svogūnų laiškais, o į lėkštę pagardinimui įsipilam kvapnaus aliejaus.
Aš vieną porciją suvalgiau užsigardinus sėmenų aliejumi, kitą - saulėgrąžų. Skonis buvo skirtingas, bet ir vienaip ir kitaip gerai.
Iš tikrųjų, kam čia vištom galvas kapot, kad ir be jų sriuba puikiausiai gaunasi? Ir net be bulvių! - ko daugybę metų nebūčiau nė pagalvojus.

Apkepas su grybais ir apynių ūgliais

2010-05-20T14:13:00.002+03:00

Ponas Didysis Ekspertas, kuris ir miške ekspertas, iškart nulėkė po savo žinomu lazdynu susirinkti savo iš anksto žinomų grybų. Mudu su Arbatos Guru negi styrosim ir žiūrėsim, nuėjom mišku tolyn, galvojom ir mes kokią savo viečikę aptiksim.
Viečikės neaptikom.
Mus aptiko uodai.
Paskui aš biškį priklupau rasos lašų ant paparčių fotkinti, nieko gero nesigavo, bet užtai palikau viena, nebelabai žinojau kur eiti ir šaukiau: Ei, kas nors mane išgelbėėėėėkiiiiiit!!!!
Bet kam čia įdomu mano blūdijimai, ir kurias kūno dalis nuo uodų niežti? Norėjau tik papasakot, kad vienu momentu grybų neberasdama, prisirinkau apynių ūglių, nes buvau skaičiusi, kad skanūs.

Kiekiai apytiksliai!
Tešlai:
150 g margarino
150 g grietinės
miltų - kad galima būtų rankom minkyti
druskos
Įdarui:
1 šaukštas aliejaus
1 svogūnas
2 saujos apynių ūglių
2 saujos šviežių grybų
druskos
Užpilui:
100 g varškės
50-100 g fermentinio sūrio (nebūtinai)
3 kiaušiniai
druskos
Viduržemio jūros prieskonių mišinio

Tešlą galima dviem būdais - išlydyti margariną arba pakapoti. Jei lydysim, susinaudos daugiau miltų, tešlos bus daugiau. Jei nelydysim - tešla bus trapesnė. Bet abiem atvejais bus gerai. Suminkius įvynioti į plėvelę ir padėti į šaldytuvą.
Įdarui svogūną pakepinti aliejuje. Sudėti grybus ir ūglius, tuomet prisras sulčių ir viskas jose troškinsis. Svarbu yra naudoti tik pačias ūglių viršūnėles, nes nuo tam tikros vietos jie būna dalinai sumedėję, troškink nors iki pasaulio galo, nesuminkštės. Man dėl nepatyrimo (pirmas kartas vis dėlto) pasitaikė viens kits kietesnis stiebelis, tai paskui teko apgraužus spjauti ant lėkštės krašto, bet ta proga papasakojau, kad net italai kietesnius artišoko lakštelius apčiulpę nesinervuodami iš burnos traukia, tai nėr čia ko purkštaut dėl vieno kito stagarėlio.

Tai va, kai skystis nuo keptuvės išgaruos, įdaras galim sakyt baigtas. Nupaveikslavau troškinimo pradžioj ir pabaigoj. Man patinka su fotiku po virtuvę makaluotis.
Apkepo formą išklojam tešla. Naudojau apie 20 cm skersmens formikę.
Sudedam įdarą.
Ištrinam varškę su druska, įmaišom kiaušinį. Jei norim- dar ir tarkuoto sūrio. Užpilam ant įdaro.
Kepam 180C apie pusvalandį.

Kaip Svečias iš Indijos gamino indišką vegetarišką patiekalą

2010-05-18T04:17:00.005+03:00

Čia ne receptas!
по русски

Atnešiau praimtą pakutį, kur ryžių buvo gal 0,5 kg, bet jis paskaitė ant savo atsivežto prieskonių pakelio kad reikia 2 kg. Mes su Užjūrio Princu abu nustebom ir šūktelėjom - dviejų kg? Užtai Išrankusis linksėjo - gerai, gerai, tegu būna daug, dar ir kitai dienai kad liktų.
Surinkau visus namuose turėtus ryžius iš pakelių ir iš virimo maišelių, gavosi apie 1 kg ir Svečias iš Indijos nusileido, kad užteks. Kurį laiką atrodė, kad laukia, kad aš juos išvirsiu, bet aš tik suradau didįjį puodą ir pasakiau, kad kitką tegu daro pats.
Paskui dar kelis kartus turėjau priminti, kad tai jis verda ryžius, bet vistiek jie truputį prisitraukė prie dugno ir nubėgino skystimo ant viryklės. Paskui žiūriu jis jau nusitaikęs pilti prieskonius, bet man buvo truputį įtartina, tai nustūmiau nuo puodo alkūne ir išsigriebiau ryžį paragauti, tada veido išraiška parodžiau, kad nepritariu. Ryžis buvo dar kietas. Tada Svečias iš Indijos paragavo pats ir suprato, kad dar reiktų vandens ir laiko.
Ar druskos nereik? - paklausiau. Atsakė, kad ne, nes viskas bus pakelyje.
Paskui atėjo stebuklingojo pakelio atplėšimo momentas, iš kur Užjūrio Princas iškart išsigriebė riešutą.
Kiti visi prieskoniai suvažiavo ant ryžių.
Aš vėl prisigretinus nutvėriau su šaukštu paragauti, tada ėmiau šaukti AAAaaaaaa!!!!, nes man degė visa burna.
Iš dalies tai buvo taktinis manevras, tikėjaus, kad tokia mano reakcija paskatins Išrankųjį valgyt.
Neklydau.
Tik E. gulėjo po kaldra prie televizoriaus ir pasisakė kad nealkana.
Visa mūsų kompanija prisikrovė lėkštes ryžių, nors puodas vistiek dar liko pilnas. Vieni pasiėmėm šaukštus, kiti šakutes, ir kiekviens savas priemones gesinti aštrumui.
Užjūrio Princas dėjo majonezo.
Pats Svečias iš Indijos - pomidorų padažo.
Ašai - grietinės.
Išrankusis valgė su negesinta ugnim.
Paskui visi pasigyrė, kad jų lėkštėse yra po riešutą. Pas mane nebuvo, nuėjau prie vis dar pilno puodo ir susižvejojau vieną, bet ir tas buvo ugninis.
Tada Svečias iš Indijos nuėjo prie puodo ir įsidėjo sau dar vieną nemenką porciją. Puodas vistiek dar buvo labai pilnas.

Todė po dviejų dienų, kai Svečias jau buvo išvykęs, ir kai buvo visai aišku, kad nieks tų ryžių nebevalgys, ištvojau viską lauk, dar kartą pasidžiaugdama, kad neturėjau namuose dviejų kg ryžių.

Meksikietiška pupelių sriuba

2010-05-15T15:06:00.002+03:00

Neįtikėtina, kokį puikų rezutatą galima sukurti per labai trumpą laiką ir su labai mažai pastangų.
Receptas man primena kai kuriuos amerikietiškus virimo pamokslus. Aprašymai būna ilgi ir detalūs, su kalorijų paskaičiavimu ir dviem matų sistemomis, o esmė paprasta: atidarai kelias skardines, sumaišai ir pašildai turinį ir tipo pagaminai naminį maistą.

1 indelis konservuotų raudonų pupelių
1 indelis konservuotų kukurūzų
1 indelis pomidorų minkštimo
150-200 g rūkyto kumpio arba šoninės
1 šaukštas riebalų kepimui (taukų arba aliejaus)
1 svogūnas
keletas spagečių, sulaužytų gabaliukais
3 skiltelės česnako
druska, pipirai
mairūnas, čili milteliai, kalendra, kuminas

Sausoje keptuvėje pakepinti kuminą ir kalendrą, juos sugrūsti.
Riebaluose pakepinti rūkytą kumpį, supjaustytą kubiukais. Jei naudojam šoninę, tai pagrūzdinti kaip reikiant. Išgriebti ir tuose pačiuose riebaluose pakepint svogūną, o pabaigoje ir česnaką, dar ir čili miltelius.
Suversti turinius iš visų trijų skardinių (nusunktas pupeles, kukurūzus, pomidorus), dėti druskos, įpilti vandens arba sultinio apie pusę litro. Sumesti sulaužytus spagečius. Virti apie 15 min, iki kol spagečiai tinkamos kondicijos.
Užbarstyti mairūnų, o gal ir dar kokių žalėsių norėsis, aš pvz česnako laiškų pabarsčiau.

Visi sakė, kad skanu. O ir aš pati nustebau paragavus, nugi žymiai geriau, nei įsivaizdavau. Ponas Didysis Ekspertas pripažino irgi kad gerai, bet kaip ir priklauso, išdėstė, kaip būtų geriau: jei vietoj kukurūzų būtų perlinės kruopos.
Bet su kukurūzais žymiai žymiai žymiai gražiau!

Sincronizadas

2010-05-14T12:24:00.000+03:00

Patiekalas gana paprastas, bet pavadinimas koks šaunus!!!
Šiandie valgysim sinchronizadas. Tuoj tau sutaisysiu sinchronizadų. Na, ar patinka sinchronizados? - klausinėju visų ir kiekvieno atskirai, ir anie galvoja, o kažin kas čia bus, ir kaip atrodys, o aš ruošinių prisigaminus tik iššoku kieman svogūnų laiškų, staigiai-staigiai-staigiai viską sutaisau ir pergalingai pateikiu.
Visiems tinka!
Atsistojus prie viryklės, rankas į šonus įsirėmus aiškinu, kad pas mus dabar Meksikos savaitė. "Meksikaniška virt...kaip ten?"- klausia Užjūrio Princas, besimokantis lietuvių kalbos. "Meksikietiška virtuvė" - atsakau, labai aiškiai tardama žodžius.
Noriu jiems papasakot apie skirtumus tarp sinchronizadų ir kuesadiljų (quesadillas), apie kuriuos ką tik sužinojau iš interneto, tačiau užmirštu tą antrą žodį, sulakstau prie kompo pasitikslint ir žinovo tonu aiškinu skirtumus.
Nors man pačiai nėra jie itin aiškūs.
Atrodo, sinchronizados tai tos pačios quesadillas, tačiau paplotėliai kviečių miltų, tuo tarpu kai tos, kurių pavadinimą sunku atsiminti - iš kukurūzinių miltų.
Kitur gi rašo, kad skirtumą sudaro kumpio buvimas - sinchronizados tai kuesadiljos su kumpiu.
Vienžo teorijų daug, nuosprendis priimtas, įrodymai suvalgyti.

2 tortiljos
kelios riekelės kumpio
tarkuoto kieto sūrio
daug svogūno laiškų
aliejaus

Reikia keptuvės, kurioj tilptų ištiesta tortilja.
Arba išsikepti tortilją pačiam. (Ką ir padariau, o kad būtų labiau meksikietiška, tai ir kukurūzų kruopų šiek tiek įmaišiau.)

Keptuvę pašlakstom aliejumi. Dedam vieną tortilją. Ant jos- plonas riekeles kumpio, barstom tarkuotą sūrį ir sukarpytus svogūnų laiškus. Užvožiam antra tortilja. Atseit sinchronizados todėl taip vadinasi, kad sutapatinamas viršutinis ir apatinis paplotis.
Plačia mentele, o gal netgi dviem mentelėmis apverčiam ir apkepam iš kitos pusės. Mano nedidelius papločius apversti nebuvo sunku.
Sūris išsilydo ir juos abu suklijuoja.

šaltinis

The main difference between the "quesadilla" and the sincronizadas is the inclusion of ham in the product and the ingredient used to make the tortilla (wheat flour instead of corn flour, masa harina)..

Rūgštynių sriuba ir DĖMESIO KONKURSAS!

2010-05-12T08:16:00.013+03:00

Senų senovėje Geologo Žmona mane mokino rūgštynių sriubą virti:
"Įded sviest. Nu kiek? Kiek negail! Bulbėks. Rūgštyn gero saujo. Užbalėn su kiaušėn."
Buvo ji kilusi nuo Lėvens krantų ir kalbėjo tarmiškai.
O jos rūgštynių sriubos receptą pavadinčiau baziniu. Supersuper paprasta ir begalinės galimybės tobulinti ir varijuoti.
Mano sriuboj:

gera sauja šviežių pavasarinių grybukų
3 bulvės
pora saujų rūgštynių
didelė sauja špinatinių rūgštynių
3 kiaušiniai
druska, sriubos prieskoniai
grietinė

Nežinau kaip pavadinti tuos grybukus. Mes tiesiog vadiname pavasariniais grybais. Auga lapuočių miškuose gegužės mėnesį, yra balti ir nepaprastai kvapnūs. Verdam su jais netgi pienišką sriubą. Sultinys pasakiškai kvapnus.

Tai pirmiaus jo ir išsiverdam. Grybukų negriebiam, lai būna.
Papildom vandens iki maždaug 2 litrų. Padruskinam. Įdedam supjaustytas bulves. Kai bulvės beveik išvirę, įdedam rūgštynes ir špinatines rūgštynes (Rumex patientila) bei sriubos prieskonius. Paverdam trumpai.
Įpjaustom virto kiaušinio.
Valgom su grietine.
Galima įsidėti pomidorų padažo, pjaustytos dešros ar mėsos konservų, sultinio miltelių su natrio gliutomatu - galima sugadinti visokiais būdais.
Bet taip kaip aprašiau yra labai skanu.

Man iškilo kita problema.
Neradau kaip gražiai nufotografuoti. Apgailėtinas gavosi vaizdelis.

Todėl DĖMESIO!!!
SKELBIU GRAŽIAUSIOS RŪGŠTYNIŲ SRIUBOS NUOTRAUKOS KONKURSĄ!
Atsiųskite savo rūgštynių sriubos nuotraukas adresu
7ravioli@gmail.com
iki gegužės 31 dienos.
Dėl vertinimo būdo ir prizo dar mąstau, paskelbsiu artimiausiu laiku.

Ant podiumo jau pasirodė viena kandidatė į mises: Aušros rūgštynės iš po beržo

Tempura iš Taraxacum

2010-05-10T15:22:00.008+03:00

O galima rėžti grubią nepridengtą tiesą: kiaulpienė tešloje.
Bet jazusmarija kaip tas skamba.
Lyg būtų skirta kiaulėm šerti.
Šiaip jau esu patriotė ir man Lietuva visų mieliausia, ir lietūs gerai, ir klaviatūrą persijungiu į šriftą lietuvišką, bet pripažinkim, mielieji, pripažinkim, šiam augalui vardą duodant senovės lietuviai nepasireiškė nei kaip poetai, nei kaip subtilios sielos būtybės. Gražiausią pavasario pievų gėlę dedikavo kiaulėms.
Margaritas ante porcos (aš biškį lotyniškai moku, he he).
Taraxacum ante porcos.
Kitos tautos sugalvojo aduvančikus, dandelionus, liūto dantukus, o mes kaip kokie...

Čia ji dar jaučiasi gėle gražuole.
Nuskinam.
Atidžiai apžiūrim, ar nėra vabaliukų.
Jei kokį matom - nupurtom. Jei ne, ach... mes gi ne vegetarai kokie.
Susiplakam tešliuką:
kiaušinis
šaukštas vandens
truputį miltų, tiek, kad būtų skysta tešla
truputis druskos
aliejaus kepimui
Gražųjį žiedą nuskinam, palikdami 1-2 cm kotelį, už kurio paėmę, padažom į tešliuką. Tuo momentu gražioji kiaulių princesė biškį grožį praranda, parėdai sulimpa, truputį supanašėja į musę sulipusiais sparnais, bet mes tuoj išgriebiam ir metam į įkaitintą aliejų, kur žiedas išdidžiai išsiskleidžia vėl, apsikvarbatkavęs gipiūrais.

Už to paties kotuko pačiupmam ir išgriebiam.

Galima valgyt su žaliąja dalimi. Tada jausis subtilus kartumas.
O jei nevalgysim žalumo, net kartu nebus.

Kiaušinienė su dilgėlėm

2010-05-08T10:45:00.004+03:00

Merginos ant supynių sėdėdamos žiūrėjo į mane, nesuprasdamos, ar juokaunu, ar rimtai. Su raudonom pirštinėm ir bliūdu vaikščiojau patvoriais rankiodama puikiąsias žaliąsias lapines daržoves. Aš jas valgysiu!- skelbiau, o tos žiūrėjo keistais veidais, nežinau ar manim tikėdamos.
Kitoj pusėj tvoros kaimynas bandė prišaukti savo neklusnųjį šunį, kurio viena ausis stačia, o kita nuleipus. Jis todėl neklusnus, kad dar labai jaunas, ir dėl to begaliniai mielas. Atbėgo į patvorį truputį su manim pabendrauti.
O aš gražiai su žirklėm dilgėlių viršūnėlių ir lapelių pasikarpiau. Kažko net susirūpinau, kad neišnaikinčiau jų visai.
Ir prikepiau kiaušinienės dvi porcijas, nes tik Užjūrio Princas prispažino, kad norės.
Ponas Didysis Ekspertas dėl slogos praradęs uoslę, atrodytų jam galima sumaitinti bele ką, bet jei ne uosle tai akimis tebėra išrankus, o pakepę žolės atrodė truputį juodai.
Mum buvo labai skanu, o ypač dar pagalvojus, kiek visokio gėrio gavo mūsų organizmai...
todė paskum trisdešimt kilometrų važinėjom dviračiais laukų keliukais, kur nepaprastai stipriai kvepėjo beržai po lietaus.

dvi saujos dilgėlių
1 didelis svogūnas
aliejaus
3 kiaušiniai
druska, pipirai
keli žali svogūno laiškai

Aliejuje pakepinti svogūną. Sudėti nuplautas dilgėles ir pakaitinti pamaišant - jos suminkštės ir susmegs. Truputį druskos.
Užpilti kiaušiniu suplaktu su druska, pipiru, galima ir su keliais šaukštais pieno.
leisti apkepti vienai pusei, paskui apversti. Gal jums pavyks gražiai, man truputį suplyšo.
Bet nesvarbica.
Užkarpyti svogūno laiškų.
Maitinti Užjūrio Princus.

Gyvybingųjų žalių žolių salotos

2010-05-02T06:21:00.006+03:00

Tokio tipo salotas mama vadina silosu.
Visokių įdomybių ta mūsų mama prisigalvoja. Pvz atsiklausė, ar šiandien neateisim su savo tulpėm ir vazonikais nuo pat ryto. Tegul neateinam, nes jai nuo ryto bais norisi pameškerioti.

Silosas. Tokio tipo ji pripjausto-primaišo, bet tikrai ne tokios sudėties.
Tokios sudėties aš pati pirmą kartą sukomponavau.

Žaliosios žolės, kurios turi:
švelnios jėgos - pramušti net asfaltą
atkaklumo - likti ten, kur nori, nesvarbu kaip intensyviai esi bandomas išgyvendinti
gyvybingumo - atgyti ir suklestėti, nors telikęs tavo buvo tik mažytis kūno gabalėlis
drąsos - būti pirmuoju žaliosiom vėliavom pasveikinančiu pavasarį.

Jos turi visas šias savybes. Neturi pykčio. Nors priešų vadinamos piktžolėmis.

po saują:
žliūgių
garšvų
kiaulpienių
dilgėlių
svogūno laiškų

kiaušinis
saulėgrąžų branduoliukai
majonezas

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir trumpai palaikius išgriebti.
Kaiulpienių lapus nuplėšyti nuo stiebelių, nes stiebo gyslose yra kartumas.
Kitus žalėsius tik nuplauti.
Viską pasmulkinti. Saulėgrąžas truputį pakepinti sausoj keptuvėj. Sumaišyti, užmajonezinti.

Nesitikėjau ir ne iš karto patikėjau savo ausimis, bet Ponas Didysis Ekspertas pasakė: Pasaka.
Negalėjau apsirikti, jis pasakė du kartus.
Pasaka.
Pilna burna. Du kartus. Pasaka. Pasaka.

Dilgėlių pesto

2010-04-29T14:44:00.008+03:00

aš jį jau mylėjau dar neparagavus, dar nemačius ir net nežinodama, kad toks yra.
Aš jau avansu mylėjau viską, kas vadinasi "pesto", viską, kas žalia, ir viską, kas iš dilgėlių,
ir kai internetiniuose bloguose receptus skaičiau,
taip taip, aš jau žinojau, kad bus gerai,
užsimovus raudonas gumines pirštines patvoriais dilgėlių viršūnėlės karpydama žinojau, kad gerai bus.
Nu bet nesitikėjau, kad TAIP gerai.

Kiekiai apytiksliai:
3 didelės saujos dilgėlių
keli lapeliai mėtų
3 skiltelės česnako
3 šaukštai saulėgrąžų branduolių
gabaliukas sūrio, nu gal maždaug 3x3 cm kubiukas
pusė citrinos
1/3 stiklinė aliejaus
druska, juodi pipirai

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti taip kelias minutes. Išgriebti, vandenį nuspausti. Jau galima be pirštinių - išgręžiau neypatingai švelniu būdu, jos ateip ateip jau buvo išdidų grožį praradę.
Saulėgrąžas pakepinti sausoje keptuvėje.
Viską į smulkintuvą ir... poros minučių reikals.
Sūrio kaip ir reikėtų kieto, parmezano tipo, bet neturėjau, pabandžiau paprastą fermentinį, ar tai vilnius jis vadinosi, ar palanga - sumaliau ką turėjau.
Iš citrinos išspaudžiau sultis.
Aliejų naudojau saulėgrąžų nerafinuotą, paragavus supratau, kad buvo gerai.
Paragavus supratau, kad viskas yra labai labai gerai. Puikumėlis, kaip gerai.
Ypač tinka su krekeriais kokiais nors ar grissini,
arba su virtieniais,
turėtų su makaronais tikti irgi, bet dar neišbandžiau.

Malonu tikrai, bet turėjau bendramintį - sėdėjo kaip tik virtuvėj toks užjūrio princas, kuris nebijojo nematyto daikto paragauti ir patvirtino, kad gavosi puikiai. Dabar abiem pirštai pleistrais užklijuoti, kaip koks priklausymo slaptai sektai ženklas, nes abu neatsargiai smulkintuvo peilius pačiupinėjom.
Kur auginate dilgėles?- paklausė manęs.
Kaip tai kur, jos pačios auga!
Bet tas, kurias vartojate maistui...? Perkate ar sėjate?
He he... nesėtų dilgėlių pesto.

šaltinį sudėtinga nurodyt, nes gana daug panašių receptų radau, su įvairiais riešutais ir su įvairiais aliejais, na pvz šitas

Bandžiau su kokosais ir alyvuogių aliejum. irgi tiko maistui, nors su saulėgrąžom skaniau.

Žaliasis garšvų troškinys

2010-04-28T15:45:00.006+03:00

Gal jau man laikas būtų gyvenimiškos išminties įgyti/pritaikyti praktiškai/pademonstruoti.
Pvz toks teiginys: "jei kažko negali pakeisti, pakeisk požiūrį."
Tai va, toks augalas įsikerojęs sklypo kampe po avietėm, vadinasi garšva, o kiek jis blogų žodžių iš mūsų gavęs, o kiek neapykantos! Kiek draskytas, kiek šaknys rankiotos, kiek kapotas ir apspjaudytas! Jam nė motais, auga ir veši. Avietės neapsikentę jau po truputį nyksta, o tas sau auga ir veši.
Tai kas belieka, keisiu požiūrį.
Išvadinsiu valgomu ir nurupšnosiu.
Tuo labiau, kad nebūsiu pirma, skaičiau internete, kad Rusijos vienuoliai, kai įkrisdavo į pasninką, tai beveik vien garšvom temisdavo. "Garšvos sudarė apie 80 procentų vienuolynų daržovių raciono"- skaičiau internete.
Ir receptų internete pilna.
Ir aš dar vieną parašysiu.

Trys geros saujos jaunų garšvos lapų.
1 svogūnas
sviesto
1 šaukštas moliūgo sėklų
druskos
prieskonių

Pakepinti svieste susmulkintą svogūną. Dėti nuplautą garšvą ir kepti maišant. Šiek tiek kepsis, šiek tiek troškinsis, stipriai sumažės apimtis. Druskinti. Dėti prieskonių. Vis pamaišyti.
Ant sausos keptuvės pakepinti moliūgo sėklas (pasirinkau moliūgo sėklas, nes žalios!)
Sumaišyti su troškiniu.
Laiks nuo laiko paragauti, kad pagautume momentą, kada minkštumas pats tas mum patinkantis. Man tas momentas atėjo maždaug po 10 minučių, aš taip spėju, nes į laikrodį nežiūrėjau, laikiau prie ausies telefoną ir aš šaukiau "Ką????", kaip tik paskambino Ponas Didysis Ekspertas, o aš blogai girdėjau, nežinau, ar telefas dūsta, aš mano ausys, ar jis iš ryšio duobės skambino. Nieko normaliai nepakalbėjom, bet maišyti keptuvės nepamiršau.

Kai jau suprantam, kad gatava, dar užmetam sviesto.
Man labai gardu buvo su lydytu ghee.
Valgiau su grikių koše. Manau su visokia koše tiktų.
Buvo dar atėjus kaimynė pasiskolinti dujų baliono, daviau ragaut ir jai, sakė, kad skanu, bet nežinau, ar tikrai patiko, ar tik taip sakė, kad balioną gautų.

gražutėlis skanutėlis daržovės lapelis
o kai pražydės, puokštes skinsiu
dabar toks mano požiūris

Makaronai, panašūs į ryžius

2010-04-25T17:10:00.004+03:00

Prekybos centre jie mane vis sugundo, ir turiu kamaroj užsizapasinus, nors retai naudoju, kartais nebent pienišką sriubą. Paskui turiu visiem aiškint, kad šiaip jau čia ne ryžių sriuba, bet man nesunku. Galiu ir paaiškint. Kiekvienam asmeniškai.
Beje, ant pakučio neparašyta, kad panašūs į ryžius, o parašyta "cikorijos sėklos". Nesu nesu nesu tokių sėklų mačius, kartais suabejoju ir tuo, ar cikoriją išvis pažįstu, nes ta mėlyna gėlė, kurią įtariu... kažkaip neįsivaizduoju, kaip iš jos kavos surogatą daro ar kaip tokias sėklas iš jos paima.
Bet ne apie tai aš čia rašyt išvis ketinau.
Makaroniukai tie smulkieji labiaus tai į agurkų sėklas atrodo man panašūs.
Bet ir į ryžius irgi.
Nu ir aš viriau juos ryžam stiliuj.
Atsinešiau iš rūsio tokį stiklainiuką su daržovėm pomidorų skystime, kurį rudenį įkvėpimo pagauta sukomponavau, nu žinot, svogūnai-morkos-paprika-pomidoras. Tiks.
Atsinešiau dar saują dilgėlių iš daržo, kur aplink agrastus auga. Tiks.
Tai receptukas gaunas toks:

250 g smulkių makaronų, forma panašių į ryžius
0,3 l pomidorų skystime konservuotų daržovių
1 svogūnas
kelios skiltelės česnako
sauja jaunų dilgėlių
alyvuogių aliejaus
druskos, pipiro
prieskonių, ypač čiobrelio ir baziliko

Pakepinti aliejuje susmulkintą svogūną, kai pradės apskrusti - dėti smulkintą česnaką.
Suberti makaroniukus, pakepti sausai, bet trumpai.
Užpilti pomidorais ir kitom kartu su jais konservuotom daržovėm. Dėti druskos, pipirų. Įpilti karšto vandens.
Virti ant lėtos ugnies vis pamaišant, ir jei reikia, pridedant vandens. Lauro lapą galima jiem padovanoti.
Dilgėlės nuplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir kelias minutes tam vandeny palaikyti. Po to jau praranda jos įniršį ir nebegelia - išgriebti iš vandens, susmulkinti. Sumesti į puodą, kur tuos makaroniukus verdam.
Nepamiršti maišyti.
Suberti prieskonius.
Po kokių 15 min jau galima pradėti gaudyti makaroniuką ir dėti ant danties, ragaujant, ar išviręs.
Kai jau išvirs, tai jau patys geriau žinot, kam sakyti, kad dilgėlių dėta, o kam ir ne.

Kvietinių kruopų košė, įkvėpta bulgur pilaf

2010-04-20T16:16:00.004+03:00

Jei kokiu nors stebuklingu būdu man vaikystėje būtų parodę tą bliūdelį, kurį čia nufotkinau, būčiau pasibaisėjusi - valgyti tuos visus CIBULIUS???!!! O taip, buvo mano baisusis vaikystės priešas, beveik toks pats baisus, kaip žąsys, o gal dar blogiau, nes tykodavo manęs paslapčiom: mama, galvodama, kad nepastebėsiu smulkindavo svogūną kaip įmanydama, bet tokiu būdu tik apsunkindavo jų nurankiojimą. Apie suvalgymą nebuvo nė kalbos.
Aha, taigi svogūnai... ne vienintelis dalykas, kuriuo vaikystėj nebūčiau patikėjus. Ne visai taip gyvenasi, kaip anais laikais buvo numatyta, dar ir į kosmosą nė sykelio nesuskraidžiau, ir autobuso konduktore kol kas nepadirbėjau.
Praėjo daug metų, kol sužinojau, kad mama pati vaikystėje svogūnų nenorėjo, ir dar kažkiek metų, kol man už mano anų dienų išrankumą atkeršijo nuosava dukra, tiesa atsisakydama ne svogūnų, bet cinamono. Bet nuo to ne lengviau, aš dabar ir tą, ir aną mėgstu.
Ir pavyzdžiui šitam recepte visai nebuvo tos daugybės keptų svogūnų, kuriais užgardinau šios dienos patiekalą, nes taip norėjosi.
Tiesą sakant, daug kas orginaliame recepte buvo kitaip, kai ką pakeičiau dėl neturėjimo, kai ką dėl norėjimo, todėl faktiškai gavosi du skirtingi receptai. Bent jau už antrąjį galiu garantuoti - skanu. Jei nesusipykę su cinamonu.

2 šaukštai alyvuogių aliejaus
1 svogūnas
175 g bulgur kruopų (keičiau kvietinėmis)
350 ml sultinio (keičiau vandeniu)
50 g migdolų drožlių (keičiau sezamais)
50 g džiovinitų abrikosų (dėjau razinų)
50 g džiovintų slyvų (yesssss! nors kai ką įdėjau pagal receptą)
1/2 šaukštelio cinamono
druska, malti juodi pipirai, kalendros lapeliai

Pakepinti aliejuje svogūną, (dar pakepiau tarkuotų morkų, nes jas mėgstu), ten pat sudėti kruopas, truputį pakepti kartu, tada užpilti sultiniu, padruskinti ir virti ant lėtos ugnies.
Tuo tarpu aliejuje pakepinti maišant migdolų drožles. Kai apskrus - išgriebti ir ten pat pakepinti pasmulkintus džiovintus vaisius ir cinamoną.
Visą sujungti ir sumaišyti.

Ach, tiesą sakant, kai tiek sudedamųjų dalių kaitaliojau, tai galvoju, smalsu bus kada išmėginti pasigaminti pagal tikrąjį receptą, gal net nukeliausiu į sostinę ir nusipirksiu tų bulgur.

Savo patiekalui dar padovanojau keptų svogūnų užgardinimą, pavogus mintį iš kito "pilaf" recepto. Didelį svogūną supjausčiau stambiais žiedais, pakepiau aliejuje ir tiko jis nuostabiai.

Šokolado rutuliukai, taip vadinami triufeliai

2010-03-21T15:21:00.006+02:00

Jau mes tų triufelių kiek visokių mokam padaryt! Sumakaluoji bele ko, tik kad būtų saldu, sukočioji rutuliuką - va jum ir triufelis. Bet jeigu baltas ir su kokoso drožlėm, tada rafaello.
Ak, tiesa, sako, grybai tokie būna - triufeliai... bet kas ten juos žino, burnoj tokių neteko turėti.
Šįkart pagaminau triufelius greit ir be jokių ypatingų epopėjų. Receptas iš palačinkos su nežymiom pataisom, kurios labiau išorinės nei vidinės

80 g margarino
150 g balto šokolado
150 g cukraus pudros
3 šaukštai kojako
40 g kokoso drožlių
Naudojau sviestą ir rudą šokoladą, nes šįkart tokio turėjau. Abu šitie dalykai ištirpinami maišant, sudedama viskas kas liko (man ypač patiko kavos likerį dėt... taip smagu jį buvo dėt... oi dėjau aš jį dėjau.. dėjau nuo dūšios), septyniolika kartų aplaižomas šaukštas, gerai atvėsinama. Tada kočiojami rutuliukai. Palačinka juos merkia į baltą glaistą, o aš apvoliojau šokolado drožlėse.

Mano sena tarka visą gyvenimą tarkavusi morkas ir sūrį, pagaliau gavo paragauti šokolado.

Kaip aš dariau saldainius

2010-03-17T10:02:00.005+02:00

Jau ko-ko, bet saldainių daryt namuose tai tikrai nesiruošiau.
Sumašyt keletą gerų dalykų ir juos išsmaližiaut, tą dar įsivaizduoju - su šaukštu iškabint iš puodo saldžius kaip nuodėmė... aha aha, šitą suprantu...
Neseniai rašydama giminės istorijos faktus, aptikau, kad tokie reiškiniai mūsų giminėj nuolat vykdavo ir vėl pasikartodavo kitais laikais, su kitais veikėjais, bet visad su neišplaunamai pridegintais puodais, kuriuos paskui tekdavo slėpti daržinėj po šienu...

Bet sukonstruot namuose saldainį, kuris būtų dailus, įmanomas paimti neišsiterliojant pirštų... neeee, nemaniau, kad šitą darysiu.

Bet kaip ten sakoma, pasąmonė nesuvokia neigiamų sakinių. Iš minties "niekada nedarysiu naminių saldainių" materializavosi tik žodis "saldainiai".
Išžiūrinėjau internete, iš ko jie būna, prisižiūrėjau tiek, kad nebeištvėrus saldumo, sukramčiau riekę juodos duonos... ir išskubėjau sudedamųjų dalių pirkti.

Pirmiausia nutariau išbandyt paprastą receptuką, kurio nuorodą pamečiau, bet tai neitin svarbu, nes paskui vistiek nuo jo nuklydau.
200 g šokolado
200 g grietinėlės
ananaso cukrinukų.

Puiku, taip ir padariau, sutirpinau, sumaišiau, ananasus sukapojau... šokoladas buvo baltas, nes kaip tik akcijinė kaina... siaubs, kai ištirpsta 200 g šokolado, kiek mažai jo belieka ant puodelio dugno. Ir net jei pakutį grietinėlės įpilu, teoriškai jau 400 g, praktiškai dugną dengia labai plonu sluoksniu.
Kiek dėti ananasų, nebuvo parašyta, įdėjau apie saują.
Niekaip nemačiau dėl kokių priežasčių masė turėtų sukietėti, bet kaip ir nurodyta, išnešiau į kamarą palikti šaltai overnight.

Kitą dieną ji buvo saldi, gardi, bet skystokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau, tada įbėriau kelis gerus šaukštus sauso pieno. Padvejojau, tada dar kelis šaukštus cukraus pudros. Išnešiau vėl kamaron.

Po pusdienio patikrinau. Saldi, gardi, bet tirštokai tąsi. Nieko iš jos nesuformuosi. Truputį nuragavau. Padvejojau. Tada įdėjau visą pakelį sviesto ir viską peršildžiau. Gera žinia ta, kad saldžiosios gardžiosios masės jau buvo žymiai daugiau. Išnešiau kamaron.

Vakarop patikrinau. Masė jau gerokai tiršta, bet vistiek ne tokia, kad ją paimčiau rankom ir rutuliuką sukočiočiau. Pakabinau šaukšteliu ir įmečiau į kokosų drožles. Paskui jau galėjau ir rankom, ir rutuliukas gavosi, bet toks nemaloniai minkštas, kad ne ne ne.
Kaip ir priklauso, padvejojau. Sutraiškiau kelis lapus sausų vaflių iki smulkių trupinių ir dulkelių, ir jeee-jeeee-jeeee jie iš esmės pataisė reikalą, skonio nesugadindami. Palaikiau dar valandžiukę kamaroje, o paskui galėjau iš jų ne tik rutuliukus kočioti, bet nors ir zuikius lipdyti, jei būčiau norėjus. Be to skanu labai.
Nunešiau E. paragauti. Reik migdolo, pasakė. Susivokiau, kad ir pati burnon eilinį rutuliuką įsidėjus, nesąmoningai tikiuosi užtikti migdolą.
Puiku, reiks ir bus! Masė tokia paklusnutė, kad migdolas įsivynioja be problemų. Ananasų gabaliukai beje tinka labai, jie suteikia labai subtilų aromatą ir persikanda maloniai.

Ponas Didysis Ekspertas deja nenorėjo, nes pernelyg panašūs į rafaello, kurių jis nemėgsta.
Išrankusis vieną suragavo, šiap taip įkalbėjau suragaut, pasakė, kad per saldus. Nu ar ne šmikis jis?

Žalia sriuba

2010-03-16T16:02:00.007+02:00

Palauk!- pasakė Ponas Didysis Ekspertas, prieš man įkišant smulkintuvą į puodą. Šiek tiek jos valgys, bet iki sutrynimo. Paskui jau jungiau aparatą, o E. atėjo užmesti žvilgsnį, kad galėtų sušukti Oooo, fūūūū!
Truputį nusivyliau, kad nesigavo tobulas žalumas, o toks... chaki, visiškai žalios tebuvo dilgėlės, bet jos neįveikė rūgštynių rudumo. Truputį nusivyliau, bet nelabai.
Ponas Didysis Ekspertas ėmė kaišioti man šaukštą paragauti iš jo bliūdo. Prisidėjo maltų pipirų, dar kažko, tipo pataisė.
"Va čia tai sriuba, čia tai sriuba!- aiškino man.- Sriuba nuo žodžio srėbti."
Iliustruodamas savo žodžius garsiai sušliurpė: "pažiūrėsim, kaip tu savąją srėbsi."
Prieš srėbdama, tradiciškai nusitaikiau į ją fotoapratu, o E. vaitojo, ojjj, fūūūū, tik nedėk į internetą, kas pamatys visi apsivems.
(Kaip matot, jos nepaklausiau, atsiprašau už jūsų apvemtą klaviatūrą?)

2 šaukštai sviesto arba aliejaus
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
gabaliukas saliero
3 bulvės
sauja šaldytų šparaginių pupelių
sauja šaldytų lapinių daržovių
druskos, mėgstamų sriubos prieskonių
Mano žaliosios daržovės buvo rūgštynės, dilgėlės ir špinatinės rūgštynės, todėl sriubos nebereikėjo rūgštinti nei pomidorų padažu, nei niekuo.
Svieste pakepiau svogūną ir česnaką, pakepinau dar maltos kalendros, nes pasivaideno, kad šiandien jos norėsiu, bet būtų gerai ir su kitais prieskoniais. Sudėjau bulves, salierą, užpyliau vandens. Kai užvirė, sudėjau šaldytas daržoves. Padruskinau.
Kai viskas atrodė išvirę, sutryniau smulkintuvu.
Valgiau su gabalėliu sviesto.
Porą kartų nemandagiai, bet garsiai sušliurpiau, kad įrodyčiau, kad tai sriuba.

Risotto su džiovintais baravykais - Risotto con porcini secchi

2010-03-11T18:25:00.007+02:00

Daugiaryžis, sakot?
Nu jau tikrai! Tas pats, kaip kugelį būtų pavadinę daugiabulbiu. Daugiaryžis?!!! Cha cha.
Dar jei būtų suskubę tą žodį išrasti pirmiau, negu pats patiekalas mūsuose apsireiškė. Bet dabar jau tikrai nežinau, ar pataps jis man kada daugiaryžiu.
Nors namiškaims tai nesakiau nei daugiaryžio, nei rizoto, ai, sakau, čia šio bei to su ryžiais išviriau.
Nesakiau, kad vynciaus dėjau. Nors man rodos,jei analizuoji ką uodi, tai aromato biškis yra.
Nesakiau aš jiem ir apie Silviją ir Džiuzepę. Ne todėl, kad paslaptis būtų, o todėl, kad jiem neįdomu. Tai aš, ne jie, Silvijos gražioj virtuvėj stovėjau su medine mentele rankoj ir po puodą su ryžiais makalavau. Kitam puoduke virė sultinys (reiktų tikro, sakė Silvija, bet šįkart bus gerai iš kubiuko). Laiks nuo laiko į ryžius ji to sultinio įpildavo samtuku, ir vyno įpildavo vis po šiek tiek, o aš vis maišiau. Sakiau, o tai gal galima visą sultinį iškart supilt? Nea,- sakė ji,- tada ryžiai tiesiog išvirtų paprstai ir viskas.
O turi būti nepaprastai. Turi būti taip, kaip reik. Ji, tipo, mane mokė virti risotto. O aš, tipo, mokiausi, nors tada dar negalvojau, kad kulinarinį blogą rašyti pradėsiu.
Džiuzepė, būtinai turiu pasakyt, šiaip yra labai fainas, ir kantrus jis, ir patikimas, ir geraširdis, bet kai jis pats prie puodų, neleidžia dalyvaut. Net cibulių lupt neleidžia. Net Silvijos neleidžia. Nežinau kodėl. Kokios ten virtuvinės paslaptys jo? Šiaip jis fainas labai, o mane pravardžiuoja "Dalia e' una pazza"- atseit paplaukus tokia. Bet negaliu sakyt, kad labai klystų.

Tas, kurį virėm su Silvija, buvo be baravykų. Bet kažkur internete užmačiau, kad galima su "porcini", ir mintis man patiko.

Kiekiai apytiksliai
1 stiklinė apvaliųjų ryžių
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
sauja džiovintų baravykų
3 šaukštai aliejaus
pusiau pilna arba pusiau tuščia stiklinė vyno
1 morka
gabals saliero
druska, lauro lapas, pipirai
sviestas
kietas sūris, pvz "Gojus"

Grybus užmerkti maždaug valandai. Paskui grybus išgriebti, o vandenyje, kuriame jie mirko, virti morką, salierą ir kitką, kas tinka sultiniui, nu ten lauro lapą, pipiriuką kokį, druskos. Vandens reikia beveik litro.
Aliejuje apkepinti smulkintus svogūnus. Sudėti ryžius, česnaką, pamirkytus grybus. Kurį laiką viską pakepti maišant. Įpilti vyno. Maišyti tai čia teks visą laiką, taip jau reikia nusiteikti. Kai ryžiai godžiai visą vyną sugers, pilti šiek tiek sultinio. Tas puodukas su sultiniu visą laiką turi virti lygiagrečiai ir iš jo į ryžius nuolat įpylinėti reikia. Kaip tik sugeria ryžiai eilinę dozę, taip ir įpilti naują. Maždaug po 20 min, kai jau didžioji sultinio dalis bus supilta, atsargiai pradedam ragauti. Nei laikrodis tiksliai nepasakys, kada gatava, nei supilto sultinio kiekis, viską nustatysim organoleptinės ekspertizės metodu, t.y ragaujant. Gal sultinio truputukas liks, gal pritrūks, ir tada teks gelbėtis verdančiu vandeniu.
Ryžiuose turi likti truputukas kietumo, bet išvirusio kietumo. Kartu su nuostabiais grybų ir vyno kvapais. Patikėkit, kvepia žymiai geriau, negu atrodo.
Užgesinus ugnį po puodu, dar palikti keliom minutėms uždengtą. Įmesti sviesto vieną kitą gabalėlį.
Įsidėjus į lėkštą, užsitarkuoti sūrio, nors tiesą sakant ne būtinybė jo.

Avinžirniai ir makaronai su morkų tyre

2010-03-08T14:38:00.007+02:00

Pasakiau Ponui Didžiajam Ekspertui, kad avinžirniai yra sena kultūra, senų senovėj auginta ir Lietuvoje, tik ilgai buvus užmiršta.
Kaip aš čia sugalvojau, kad ir Lietuvoje, iš kur tokias žinias paėmiau? Turbūt dėl to, kad pavadinimas lietuviškas, nors žirnio ryšys su avinu man nėra aiškus.
Dabar galvoju, ar atskleist jam, kad panaršius internete neradau žinių apie lietuvišką jų kilmę, kad anglai dedikuoja juos viščiukams, o kartais vadina "channa".
Nejuokaunu, tikrai channa!

Receptą radau čia, ir patiko jis man dėl morkų.
Nes morkos, morkos, morkužėlės, gražuolės mano mėgstamukės.

4 personoms

350 g trumpų gražių makaronų
500 g morkų
10 g imbiero
20 g citrinos sulčių
druska
250 g virtų avinžirnių
aliejus
1 šaukštelis garstyčių sėklų
1 skiltelė česnako
petražolės

Išvirti morkas ir sutrinti kartu su citrinos sultimis, druska ir imbieru. Įdėti truputį vandens, kuriame virė morkos dėl tinkamos konsistencijos.
(Čia įterpsiu trigrašį, kad įdėjau truputuką aliejaus, nesgi morkos labiau vitaminus atiduoda, kai su riebalu. Bet citrinos sulčių nedėjau.)
Išvirti makaronus.
Aliejuje apkepti susmulkintą česnaką, paskui jį išgriebti ir tam pačiam aliejuje apkepti avinžirnius ant nemažos ugnies, kad taptų traškūs.
Išgriebti avinžirnius ir aliejuje apkepti garstyčių sėklas. Po to sudėti ten virtus makaronus ir trumpai apkepti.
Išdėlioti į lėkštes makaronus, morkų tyrę, avinžirnius. Apibarstyti petražolėm.

Nieko neparašyta, ką daryti su apkeptu išgriebtu česnaku, aišku, jis nuostabiai prikvipina aliejų, bet vistiek per geras išmesti. Tai užbarsčiau jį kartu su petruškom.

Įdomu gavosi, tikrai įdomu.... Labai patiko gaudyti po burną garstyčių grūdus ir perkandinėti. Kuo gi ne pramoga?

Ponas Didysis Ekspertas nesutiko su imbieru morkose, likusius avinžirnius apgrūzdino kaip reikiant ir pabandė įpiršti Išrankiajam paragauti bent vieną. Tuomet buvau iškviesta pasiaiškinti, ar čia žirnis, ar čia riešutas. Nuto žirnis,- atsakiau. O "nut" angliškai yra riešutas.
Bo jei pasakyčiau, kad avino žirnis, būtų channa.

Grissini - duonos lazdelės

2010-03-05T15:29:00.005+02:00

Mielių savaitė...
apie mieles aš šį tą žinau. Latviškos vadinasi "maizes raugs" ir yra geresnės negu lietuviškos, todė anais tarybiniais laikais jų galėdavo nusipirkti pas bobutes, kurios parveždavo iš Rygos mielių, o taip pat kvapiųjų pipirų. Dabar tai būtų komercija, anais laikais būdavo nusikaltimas, o bobutes vadindavo "Špikuliantėm". Kartais ir mes nuvažiuodavom į Rygą, nusipirkdavom šio bei to, pvz rūkytų žuvelių, bet kur Rygoj imamos mielės, nežinojom.

Taip, žinau aš šį tą apie mieles ir važiuodama dviračiu per Lenkiją neperku to mažo dailaus pakučio, kur mano kelionės draugai įsigyja kaip sviestą ir išvynioję apstulbsta, uosto ir nežino ką žygio sąlygom su tom mielėm daryti.

Žinau, kad mielės daug vitamino B turi, ir kai mano sesę vienuoliktoj klasėj apniko šunvotės ant visokių nepatogių vietų, ji taisė reikalą suvartodama pusę pakelio mielių. Paskui šaukė:"oj, oj, rūgstu! Oj, sprogsiu!", bet vizualiai nesipūtė, ir tokiu būdu šunvočių ataka buvo sustabdyta.

Itališkuose receptuose būna minimos "lievito madre" - motininės mielės, ir, pasirodo, yra lygis pačiam jų pasigaminti/užsiauginti.
Va čia akiratį sumaniau praplėsti ir truputį paskaitinėjau. Pagaminamos jos sumaišius vandenį ir miltus ir priviliojus ore skraidančias mielių bakterijas tuo mišiniu maitintis. Todėl skirtingose vietovėse mielės būna truputuką skirtingos, nes bakterijos skraidančios ore nėr absolič identiškos.
Arba galima motinines mieles skolintis iš draugų - rašo Rossaninna.
Va čia tai prasideda pats grožis!!!
Taigi draugai jums paskolins dalelę savo motinos! Kurią turėsite paskui gražiai užlaikyti, saugoti ir maitinti miltais! Ir tuomet svetima motina jūsų namuose pukšės, pūsis ir skleis rūgštų kvapą.
Ak ne, geriau jau iš tų Rygos špikuliančių.
bet yra išeitis ir dar viena - tai sausos mielės! Su Prancūzijoje pasigautomis bekterijomis, kurių motinos jau taip toli, kaip anyta Kryme, ir jeigu pukši jos, tai elegantiškai ir labai labai labai iš tolo. Va todė jas ir jamam!
Ir kepam GRISSINI!!!
Labiau paplitęs variantas yra su alyvuogių aliejum, taip, kepiau ir tokius.
Tačiau česnakinis rašo, kad į tešlą privaloma dėti taukų. Kaip žiauriai tai beskambėtų. Galit dėt aliejaus, rašo anas, "But grissini are what they are mainly because of lard. Just so you know..."
Galima taip, galima anaip... visaip galima. Galima net netikėti, kad aukščiau minėtasis ponas ką nors žino apie Grissini, nors jis ir pasakoja istoriją apie rūmų kepėją Antonio Brunero, kuris 1668 m. sugalvojo duonos lazdelėm maitintį būsimąjį Savojos karalių Vittorio Amedeo II, kurio skrandis nevirškino įprastos duonos.

Bet sakykim susikuria tokia situacija, kad užvakar kepėt antį. Kepdama ana prileido nemaža taukų. Sakykim, nekilo ranka juos išmest, susipylėt į bliūduką ir pasidėjot į šaldytuvą, nors yra aišku, kad nieks jų ant duonos nesiteps ir nevalgys, ir nesvarbu kaip gardžiai jie prieskoniais kvepia, ateitis jiem jokia nesišviečia.

Tuomet imu naršyti vikipedijas ir žodynus, tikėdamasi, kad bent vienas iš jų išvers, kad "lard" gali būti bet kokie taukai, pvz. anties.
Nea, visi šaltiniai kartoja kaip susitarę, kiaulės taukai ir basta.
Ot po biesais.

Nu bet kas man uždraus sudėti anties taukus į grissini?!!! Retorinis klausimas, išlydau aš juos ir gražiai į tešlą supilu, savrbu, kad būsimi valgytojai nepamatytų.
Ir rezultatas puikus!
Palyginus su anais, kuriuos kepiau su aliejum, traškumas toks žymiai švelnesnis. Anuos valgydamas Išrankusis skundėsi, kad jam žeidžia gomurį, aišku tik jis tokių bėdų sugeba išmąstyti... šiaip ar taip, grissini su taukiukais - variantas vertas išbandyti.

Kiekiai apytiksliai!
0,5 l vandens
apie 0,2 l lydytų taukų
apie 1 kg miltų
2 pakeliai po 11 g sausų mielių (nes tešlai su riebalais reikia jų daugiau, negu maišytai tik ant vandens)
2 šaukšati cukraus
druskos
sezamo sėklų, linų sėmenų, visokių džiovintų žolelių ir kt. priedų

Jokių kiaušinių čia nereikia.

Į drungną vandenį sudėti cukrų, mieles ir šiek tiek miltų. Paviršių užbarstyti miltais ir palikti maždaug pusvalandžiui, kol viskas suburbuliuos. Palaipsniui supilti lydytus taukus, druską, gerai išmaišyti, tada dėti dar miltų, kad tešla pasidarytų minkoma, bet minkšta. Paviršių apibarstyti miltais, kad neapdžiūtų ir palikti keliom valandoms kol išaugs dvigubai.
Gerai išminkyti.
Atsipjauti tešlos gabalą ir į jį įminkyti kurio nors vieno priedo, pvz žolelių, pvz rozmarino, arba galima viso Viduržemio žolelių mišinio, ogi kaip padarysit, taip ir bus gerai. Jei priedų variacijų nedarysim, tai galima juos sudėt į tešlą ansčiau, kartu su miltais, išmaišyt bus daug lengviau.
Iškočioti keturkampį blyną. Pjauti juosteles ir daryti arba grissino stirato, t.y. taip ir palikti atpjautus, su matoma pjovimo briauna (kuri mielėms kylant sušvelnėja, bet matoma vistiek),
arba grissino rubatà, t.y atpjauta juostelė dar pakočiojama, kad suapvalėtų. Galima pakočioti sezamuose kokiose nors.
Tačiau abiejais atvejais verta atsiminti, kad nesam fabrikas, gaminantis standartinius vienetus, ir dar ką sakė dailės mokytoja, kad kreivose linijose grožis. Tuomet paimam tešlos juostelę už galų ir be ceremonijų ištempiam ją maždaug dvigubai. Mielinė tešla taikysis vėl susitraukti, todėl verta yra lukterėti, kol tešla iškočiota į blyną pradės truputį kilti. Tada bus paklusnesnė ir leisis tampoma.
Kepti 200 C temp. apie 10 min.
Iš šito kiekio išeina tikrai daug, taigi gera turėti bent tris skardas: vieni kepa, kiti laukia savo eilės, trečius tampom ir į skardą klojam.

Bet kokie jie gražūs, kai sudėti į puodynę! Tas pats grožis, kaip dailininko dirbtuvėj teptukai, arba... nebesugalvoju palyginimo, na tiesiog įsižiūrėti reikia ir grožiu jie sušvinta.

(Atsiprašau, kad tiek prirašiau į šoną. Man kažkaip taip gaunasi.)

Kukurūzų kruopų košė su daržovėmis

2010-03-04T14:10:00.008+02:00

Du dalykai:
1 - mane nuo seno intriguoja žodis "mamalyga";
2 - pastaruoju metu itin traukia geltona spalva.

Mamalyga - taip Moldovoje vadinama kukurūzų košė. Senais laikais ten esu buvusi, ir išmokau gražų žodį "frunze", bet mamalygos neteko paragaut. Kartais bandydavau ją virti kaip sugalvodavau, ir su pienu, ir be, o kas turi gautis taip ir nežinojau, ir dabar nežinau. Todė nevadinsiu šios košės mamalyga, anei polenta, nors polentos tai taip, esu valgiusi pernai rudenį per Bergamo invaziją kaip tipinį to regiono valgį. Tipinį, bet ne itin mane sužavėjusį.

Nu bet geltona spalva... Man tiesiog jos dabar reikia. Padėvėtų rūbų parduotuvėse vis pasidairau geltonos striukės, teisinuos, kad autostopui, bet tikra tiesa yra ta, kad jos man paprasčiaus reikia. Reik ir viskas. Trečios, nes dvi jau turiu.

Taigi pasidedam ant stalo geltonų kukurūzų kruopų ir galvojam, kas iš jų bus.

2 šaukštai aliejaus arba sviesto
1 svogūnas
1 morka
1 paprika (raudona tinka gražiau)
1 saliero lapkotis
250 g kukurūzų kruopų
druskos

Aliejuje apkepu smulkintą svogūną, paskui ten pat sudedu tarkuotas morkas, gabaliukais pjaustytą papriką ir salierą, dar viską kartu pakaitinu, sudedu kukurūzų kruopas, išmaišau, dedu druskos, pagalvoju, kokie tiktų prieskoniai ir suprantu, kad man šiuo metu jokių nesinori, užpilu vandeniu kad būtų bent 1 cm virš kruopų, ir perkeliu ant lėtosios ugnies. Verdu apie 20 min, patikrindama, ar nepritrūko vandens. Užgesinu po puodu ir palieku dar kokį 15 min pašusti. Puodas geriau su storesniu dugnu ir kad šilumą išlaikytų ilgiau.
Valgau su aliejumi. Man šiuo metu patinka kvapnusis saulėgrąžų, bet taip pat tiktų ir kitoks.

Kai bebūtų keista, valgo ir Ponas Didydis Ekspertas, ta proga papasakoja, kad vaikystėj kai svečiuodavosi pas tetą Mašą, ji gamindavo mamlygą. Duonkepėj krosnyje. Valgydavo ją su spirgais ir užsigerdavo rūgpieniu. Ot mat kaip.

Daikonų kremas su morkomis

2010-02-28T14:37:00.006+02:00

Daikonų, ne drakonų. Tų didžiųjų baltųjų ridikų.
Nors vistiek keistas.
Kai pamatau kokį neįprastą derinį, taip ir susivilioju. Ypač jei visos sudedamosios dalys daugmaž žinomos, bet kokia melodija sugros jie visi pakliuvę į vieną puodą, negaliu nė įsivaizduoti.
Taigi pabandom sudėti ir ištyrinėti. Tuo labiau, kad viskas itin paprastai padaroma.
Radau pas Druskos žvaigždelę

1 daikonas
2-3 morkos
1 apelsinas
druskos, cinamono, gvazdikėlių
tyrojo aliejaus
Daikoną supjaustyti gabaliukais ir išvirti vandenyje su cinamonu ir druska. Nupylus vandenį, sutrinti į tyrelę.
Morką supjaustyti gabaliukais ir apvirti apelsino sultyse. Ir vandens truputį, bet tik tiek, kad nesviltų sausai. Verdant įdėti maltų gvazdikėlių ir apelsino žievelės.
Sudėti morkas į daikonų kremą ir užskaninti aliejumi.

Viską taip ir padariau.
Paskui ragavau, vis įsiklausydama, ar čia skanu, ar ne. Kol pastebėjau, kad jau beveik šviečia bliūdo dugnas. Nusprendžiau, kad neblogai. Turbūt.

Sashimi, šis tas japoniško

2010-02-25T10:25:00.002+02:00

Japonijoj nesu buvus.
Janonų restorane irgi ne.
Nesu net sušio valgiusi. Bet esu mačius an paveikslėlio, prašau man šitą užskaityti.

Kartą sėdėjom virtuvėj ir gėrėm arbatą su Ushi, klajūnu japonu, kurį jau beveik visi Lietuvoje pažįsta. Truputį buvom sušalę ir šlapiom kojom, nes braidėm po pirmu sniegu padengtą pernykštę žolę senose žydų kapinėse, kur jis pasisakė esąs musulmonas. Kaip juo tapai?- klausiu jo. Paprastai, - atsakė. Kai buvo Sirijoj, kažkas ten jo paklausė, gal norėtų būt musulmonu. Ushi pasakė, kad gal ir norėtų, ir vsio, taip juo ir tapo.
Tai va, arbatą gėrėm, apglėbę rankom puodukus, kad atšiltų pirštai. Pašarinus šaldytuve, radau vos-vos sūdytos lašišos, kurią užsidėjom ant bulkos su sviestu ir suvartojom.
- OOooo,- Uši sako,- čia beveik kaip suši.
Papasakojo, kad japonai retai namuose tuos suktinukus vynioja, tai daugiau restoranuose profesionalų gaminamas maistas. Namuose nesuteikinėja kokios nors ypatingos formos, suvalgo paprastai, su lazdelėm.

Dabar vykstant japonų virtuvės savaitei pirmiau negu po šaldytuvą, šarinu po internetą, žiūrėdama, kas ten tokio... mažiau mistiško. Iš produktų, įmanomų rasti mažo miestelio maximoj.

Aha! Atrandu! Sashimi, gal tariama sašimi, bet gal ir sasimi.
Anoks čia patiekalas!
Padrožta šviežios žuvies.
Padrožta daržovių.
Ir viskas! Net druskos nebarstoma ant žuvies, kąsniukas tiesiog padažomas į sojų padažą, į kurį įdėta wasabi krienų.
Mums labiau įprastame maiste sukuriami skonių deriniai komponuojant daugelį ingradientų.
Japonų virtuvėje, ypač sashimi, pabrėžiamas atskiro produkto skonis.
Įsidedi burnon kąsniuką žuvies ir įdėmiai klausai, ką sako skonio receptoriai.

Nelabai svarbu, kokia žuvis. Lašiša, tunas, skumbrė...
Nelabai svarbu, kokios daržovės. Daikonas, agurkas...

Kol galvojau apie šį patiekalą teoriškai, dvejojau, kaip čia bus, kad nėr nei duonos, nei ryžio, nei nieko, kas atliktų panašų vaidmenį.
Paragavau ir supratau, kad nieko čia nereikia.

Beje sashimi dėliodama lėkštėje, jaučiaus kaip komponuodama puokštę.
O jau fotgrafavom... Suspaudus kąsnelį tarp lazdučių, E. vaikščiojo po virtuvę, ieškodama tinkamo fono, o aš raičiaus aplink vardan taško ir šviesos. "Ar mes tik truputį nupušę, ar jau labai?"-klausiau jos. "Labai!"-atsakė.
Nuotraukos pavyko šiaip sau, bet savo didesniu džiaugsmu laikau tai, kad pavyko pačiai pamatyti baltų daikono drožlių grožį, nušvitusią lašišos skiautelę su baltu ažūru ant oranžinio, žalio pipirnės stiebelio tobulumą.

Kamakäkid - Estijos nepriklausomybės dienai

2010-02-24T18:22:00.009+02:00

Redutis turi dvi juosteles prie savo krepšio: viena yra geltona-žalia-raudona, pagal Tėvynę. Kita yra mėlyna-juoda-balta, pagal meilę.
Ne konkrečiam kokiam nors žmogui meilę, o Estijai.
Ot pasitaiko tokių reiškinių, kai vienoj žemėj užaugę pamilsta kitą, ot ir nežinau, ar jie yra kaip nors moksliškai ar filosofiškai, ar parapsichologiškai paaiškinami, tie reiškiniai, ot nežinau nežinau nežinau,
bet va jų yra.
Redutis su nepaaiškinama meile, yra mano ryšys su Estija.
Estija, paminėta kažkuriam mano rašinėly interneto užkaboriuose, yra pirmoji gija, nusitiesusi tarp mūsų.

Estijos nepriklausomybės dienos proga naršiau internetą, ieškodama kokio nors estiško patiekalo. Aišku, pirmiausia į galvą ateina kraujinė dešra. Nes ir tas amerikonas, kuris pirmiau negu Estiją pamilo estę, rašė pašiurpęs: "my wife eats blood sausage, ...o kai neturi kraujo dešros, valgo saldainius iš kraujo"
Arba va, Vita, prajuokino iki ašarų, parodydama lauktuvę, kurią vežė iš Estijos savo paaugliams sūnums: kraujinė dešra juodam apvalkale, ant kurio dviejų šviesiaplaukių estukių su tautiniais rūbais nuotraukytės. Sako: perpjausiu per pusę, vienam sūnui dešros gabalas su viena mergička, kitam su kita.

Estijos nepriklausomybės dienos proga nesinorėjo man kraujo.
Išsirinkau Kamakäkid. Iš čia
* 250 g maskarponės (naudojau varškę su trupučiu grietinės)
* 3 šaukšteliai cukraus
* 2 šaukšteliai razinų
* 2 šaukšteliai smulkintų riešutų (man atrodo šaltinyje klaida, rašo, kad walnuts, nes tai vieninteliai augantys Estijoj, bet labiau patikėčiau, kad lazdyno)
* apie 2 dl kama miltų
* truputį kreminio likerio.

Viską sumaišom. Riešutai, aišku skaniau, jei prieš tai paskrudinti, o razinos palaikytos garuose. Cukraus turbūt įdėjau daugiau, nemieravau šaukšteliais, ragavau, kad būtų skanu ir tiek. Iš tiesų tai nieko nemieravau. Likerio dėjau savo mylymiausio Vanna Tallinn, nes ir į temą labai, ir aromatą suteikia nuostabų.
Viską sumaišom, palaikom bent pusvalandį šaldytuve.
Paskui formuojam rutuliukus ir apvoliojam juos kakavoj arba kama miltuose.
Viskas. Gatava. Suletud.

Už kama miltus ačiū Redučiui. Tai dalykas, kurio turbūt nėra niekur kitur, tik Estijoje. Rupiai maltų ir paskrudintų kelių javų miltų mišinys, itin tinka dėti į jogurtą. Kai nuvažiuojam į Estiją ir blaškomės ieškodami namiškiams lauktuvių, aišku galim tų juodų dešrų su krauju ir merginom, bet prigriebkim ir kama miltų. KAMAJAHU estiškai.

Lęšiai su kiviais

2010-02-21T15:30:00.003+02:00

"...ir vėl tu privirei... šitų?"- priekaištauja naminiai konservatoriai, kilstelėję dangtį ir patikrinę kas šitam puode.
Aha, priviriau.
Nes nelietuviškai sakant, šiuo metu ant jų "pasinešiau", taigi ant lęšių.
Vaikystėj tokių žinot nežinojau, lęšiai buvo tik per fizikos pamokas, na dar klasiko kūriny: "senelis su bobute valgė lęšių sriubą". Kas tas yr, nelabai žinojom, atrodė kažkoks visiško skurdo atributas, išnykęs be pėdsako šviesioj tarybinėj visuomenėj, kaip kad išnykę buvo blusos ir marcipanai.
Jei senelis su bobute lęšių sriubą valgė, turbūt patys jų užsiaugino, bet va aš iki šiol nežinau, kaip atrodo augantis lęšis. Teoriškai turėtų ankštyje augt. Ir žydėt kokiu nors lūpažiedžiu.
(ką tik pažiūrėjau vikipedijoj - magnolijūnas erškėčiažiedis pupietis)
Na, jei magnolijūnas, negėda tada jam ir su kiviu vienoj lėkštėj atsidurti.
Senelis su bobute kivių nežinojo, bet jie taigi skurdo sriubą valgė.
O mes - sveikuolišką prašmatnuolišką veganišką patiekalą, be to labai skanų, nors naminiai konservatoriai manim nepatikėjo, o patys paragauti nesiryžo.

Kiekiai apytiksliai

150g lęšių
1 svogūnas
1 morka
gabalėlis imbiero
2 šaukštai kokoso drožlių
2 skiltelės česnako
2 šaukštai aliejaus
sauja razinų
petražolių
2 kiviai
druskos, juodų maltų pipirų

Pakepinam susmulkintą svogūną, kai pradeda skrusti, sudedam susmulkintą česnaką, tarkuotą morką, tarkuotą imbietą. Viską kartu truputį pakepam, tada dedam kokoso drožles ir kelias valandas pamirkytus lęšius, minutę pakaitinam viską sausai, paskui užpilam vandens. Tik nedarykit tokios klaidos, kokią padariau aš, užpyliau vandens su atsarga. Buvo klaida, nes lęšiai jau mirkyti ir vandens beveik nebesugeria, tai jo mažėja tik tiek, kiek nugaruoja.
Taip kad vandens tik kad vos apsemtų. Druskos. Saują razinų, arba turėtų gerai tikti džiovinti abrikosai. UŽdengiam, verdam. Laiks nuo laiko patikrinam, ar neišvirę, ir ar dar yra vandens. Normaliai išmirkyti lęšiai per 20-30 min jau bus išvirę.
Užbarstom pipirų ir smulkintų petražolių. Ir taip jau skanu. Bet įmaišius gabaliukų kivio... mmmmmmm..... tikras gėris.
Valgyti šiltus.

Idėja iš kelių šaltinių (kuriuose buvo ir ananasų, ir paprikų, ir graikiškų riešutų, bet ne visko kartu, kivių ten nebuvo, bet užtat buvo mano spintelėj. Tiko liuks.)

Salotos su lęšiais l36i7

2010-02-19T10:19:00.002+02:00

l36i7 - tai paslaptingas ir unikalus šių salotų kodas, aprėpiantis turtingą lęšių vidinę sandarą, mikroelementų gausą ir ypač pabrėžiantis tobulą lęšių formą. Kaip mažos dailios tabletytės tie lęšiai. Užpylus vandeniu susigrupuoja į darinius ir derinius ir oriai, solidžiai mirksta. Todėl ir l36i7.

Šių salotų idėja sukombinuota iš dviejų šaltinių, iš Marisos ir virto-nevirto ir dar savo nuožiūra modifikuota (bet ne genetiškai):

Kiekiai apytiksliai

200 g lęšių
1/2 agurko
1 paprika (arba po pusę nuo geltonos ir nuo raudonos, kartu su agurku gi atrodys labai patriotiška)
1 saliero lapkotis
1/3 poro
2 skiltelės česnako
ryšelis petražolių
lauro lapas
acto, druskos, cukraus, nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus
Lęšius kelias valandas pamirkyti, atkreipiant dėmesį, kaip įdomiai jie elgiasi užpilti vandeniu. Paskui išvirti su lauro lapu ir druska.
Daržoves supjaustyti gabalyčiais. Česnaką ir petražoles užkapoti dalgiais, kirviais arba peiliu. Sumaišyti viską su išvirtais lęšiais.
Actą su druska, cukrum ir aliejum suplakti ir užpilti ant salotų. Palaikyti bent pusvalandį, kad skonis išsiskleistų.

Pabaigai išduosiu kodo l36i7 paslaptį: tai žodis "lęšių", rašytas neperjungus klaviatūros į lietuvybę.

Pyragėliai su kopūstais

2010-02-17T16:01:00.002+02:00

Kai buvau tokia jauna, kad net neįtikėtina... kai mokėjau kepti tik blynus, bet man daugiau ir nereikėjo... kai receptų neieškodavau internete, ir net kai interneto dar nepažinojau, ir drįstu teigt, kad nepažinojai jo tu... ir net nė vieno žilo plauko, ai tiesa, vienas buvo nuo kokių 14 metų, nežinau dėl ko, buvau jį sykį išsirovus, bet jis vėl ataugo žilas...
vienžo senais laikais Kažkada
susipažinau su tokia babune, kurią visi vadindavo Timofejevna. Buvo ji begaliniai sena, nors tiesa dar ne pensininkė, dirbo sarge objekte, vadintame "Amonitka" - išeidavo į darbą vakarais ir man atrodo netgi turėjo medžioklinį šautuvą darbe, nors tiksliai nežinau.
Gyveno su tokiu Volodia, kuris man irgi atrodė senas, bet visi sakydavo, kad Timofejevnai žiauriai per jaunas.
Kepdavo pyragėlius su bulvėm ir kopūstais.
Iki kol jos nepažinojau, neįsivaizdavau, kad tokių pyragėlių išvis būna. Kai paragavau, milte pamilau, ypač tuos su kopūstais.
Ir net kepti išmokau.

Kiekiai apytiksliai:
Tešlai
0,5 litro vandens
pakelis sausų mielių (11 g)
žiupsnelis druskos
2 žiupsenliai cukraus
miltų

Įdarui
1 l raugintų kopūstų
2 svogūnai
2 šaukšai aliejaus

Dar reikia aliejaus virimui.

Vandenį reikia truputį pašildyti, tik neužkaitinti, kad nenužudytume mielių. Įdėti druskos, cukraus, mielių ir šiek tiek miltų, kad tešla būtų kaip blynams. Paviršių storai apibarstyti miltais, puodą uždengti ir palikti.
Maždaug po pusvalandžio tešla bus atgijusi ir priburbuliavusi puodą. Dedam dar miltų, tiek, kad galėtų minkyti, na ir suminkom. Dar valandžiukei ar dviems paliekam - priklauso nuo patalpos šiltumo.
Per tą laiką patroškinam kopūstus.
Kai tešlos padaugėja maždaug dvigubai, gerai ją išminkom. Paskui gnybiam gabaliukais, iškočiojam, dedam įdarą ir gerai užtaisom, aš tai net su užraitymais darau. Timofejevna neraitydavo.
Verdam aliejuje.

Dabar pasiskųsiu. Virdami jie kai kurie būna teisingi, tai yra apkepa viena pusė, tik vinkt ir persiverčia. Kiti būna be iniciatyvos, bet klusnūs - patys nesiverčia, bet kai apverti neprieštarauja. Bet būna tokių jų!!! Atkaklių! Neklusnių! Apverti, o jie tik makt atgal ir vėl balta puse į viršų. Apverti, tie ir vėl makt atgal. Kai kuriuos galima perauklėti apverstoj būsenoj prispaustus palaikius. Kiti gi nesiduoda nė už ką. Rado mat kur charakterį demonstruot - riebalų puode!

Lęšių sriuba - keista ir gardi

2010-02-16T17:27:00.001+02:00

Pirmas keistumas: visi produktai sudedami kartu ir verdami 2 valandas. Aha, aš galvoju, bulves dvi valandas pavirus kas iš jų bus? Keistumas tas, kad neperverda, nors logišką paaiškinimą paskui pati radau.

Antras keistumas: svogūnai nekepami, o verdami. Tas pačias 2 valandas su visa kita draugija.

Trečias keistumas: dedamas cukrus. Okis, galvoju, cukrus tai cukrus.

Ketvirtas keistumas: užgardinama aliejumi. Nors čia tik mum keista, kitur, pasirodo, yra įprasta.

Penktas keistumas: verdama kaip gryn vegetariška, netgi veganiška. Bet išvirus ją galima kaip mat pataisyti, arba sugadinti, žiūrint iš kurio taško vertinsim. Mėsgabaliai užbarstomi, kai sriuba jau lėkštėj.

Šeštas... nežinau ar yra šeštas, jei pastebite dar ką keista, tai paminėkit, priskaičiuosim.

Šią keistąją idėją radau pas imbierą-pomidorą

rašo, kad 6 personoms, bet jos turėtų būti gana ėdrios, nes aš visų produktų stipriai mažinau, bet vistiek privirė daug.

500 gr. lęšių
250 gr. perlinių kruopų
3 morkos
1 svogūnas
2 bulvės
4 saliero stiebas
400 gr. pomidorų minkštimo
3 šaukšteliai cukraus
1 lauro lapas
7 kubeliai šaldytų špinatų
druska, pipirai, laukiniai pankoliai, rūkyto kumpio ar šoninės, ar dešros, tyro alyvuogių aliejaus

Į puodą sudedam kelias valandas pamirkytus lęšius, perlines kruopas, gabaliukais pjaustytas morkas, svogūnus, salierus, bulves, pomidorų minkštimą, špinatų kubelius, druską, cukrų, lauro lapą (antroj nuotraukoj viskas jau sudėta, bet dar nevirta. Pomidorų tyrė šaldyta - tas didelis raudonas šmotas)
Užpilam vandens ir verdam dvi valandas.

Iš tiesų tai jau po valandos visi produktai buvo įkandami, bet atkakliai viriau toliau.
Įsipylus į lėkštę, užpipirinti juodų maltų, užkrapinti laukinių pankolių (aha, mes ligtais čia tokius žinom? Bet galim ir krapais), aliejaus dar tyrų mergelių kokį šaukštą, ir jei norim - rūkytos mėsikės.

Sriuba priklauso būti tiršta, bet pastovėjus valandžiuką maniškė išvis pavirto į košę, už ką buvau apiburbėta. Nes Ponas Didysis Ekspertas nuo ledo grįžo tada, kai jau buvo sutirštėjus. "Ar čia vadini sriuba?".

Su alyvuogių aliejum bandžiau - gerai! Kaip tikra lietuvė moteris Marijos žemės su grietine bandžiau - gerai (italams neišsiduokim tik, bo nulinčiuos). Su nerafinuotu, tai yra kvepančiu kvepiančiausiu saulėgrąžų aliejum - visų geriausia!

Burokėlių mišrainės

2010-02-16T17:15:00.003+02:00

Burokėliai su varškės sūriu
Burokėlis (virtas)
Keptas varškės sūris
Džiovintos slyvos
Graikiški riešutai
Balzaminis actas
Aliejus

Išsivirti burokėlį reikia nusiteikimo, kuris užeina ne visad. Bet jau kai nutinka, tai išsiverdu prie to paties bent kelis. Paskui kuriasi visokios variacijos.

Burokėlis su obuoliu
Burokėlis (virtas)
Obuolys
Riešutai
Aliejus

Lavašas su varške ir sūriu

2010-02-05T18:38:00.000+02:00

Šis patiekalas prasideda taip;
atsidarom šaldytuvą, apžvelgiam turinį, užkliudom akimis pakelį lavašo, vakar nusipirkto ta proga, kad nukainuotas. Svarstom, su kuo jo norėtųsi ir suprantam, kad su varške! Bet nesaldžia.

Kiekiai apytiksliai
300 g varškės
100 g sviesto
1 kiaušinis
100 g fermentinio sūrio
2-3 šaukštai pasmulkintų graikiškų riešutų (nebūtinai)
druskos

1 lapas lavašo

Varškę sutrinam, dedam sviesto, bet ne visą, truputį jo paliekam. Šakute sumaigome, pernelyg nesiekiam tobulumo, gi ištirps. Dedam kiaušinį, druskos, ir, jei turim ūpo, tai ir riešutų. O jei ūpas sufleruoja, kad kokių nors žolelių, tai irgi ok.
Sūrį padrožiam plonais gabalėlaiais ir padėliojam ant ištiesto lavašo - jei pataikysim ant tokio gabaliuko kąsdami karštą kepinį, tįsis pačiu smagiausiu būdu, kaip tik karštas sūris moka. Uždedam varškės masę ir užlankstom. Lankstom atsimindami, kad apkepęs paviršius būna itin skanus, todėl nesusukam į kietą ruloniuką, o į tokį atsipaladavusį ir plokščią.
Ant paviršiaus uždedam mažais gabaliukais atpjauto sviesto, kurį pasilikom nesudėję į varškę. Kepam orkaitėj apie 200 laipsnių, apie 15 min. Kai paviršius paskrunda, jau ir gerai.
O ant to paviršiaus balutėm tyvuliuoja sviestas - gardu! Ir nieko čia ypatingai riebaus, atminkim, kad lavašas pats savaime yra visas liesutėlis, be jokio taukiuko.
Valgom karštą.

Persimonai su pupelėm ir džiovintais pomidorais

2010-02-05T18:00:00.001+02:00

Mane žavi netikėti deriniai.
Persimonai su...
... ech, persimonai...
Labai gerai prisimenu, kaip pirmą kartą paragavau persimonų. Gūdžiais tarybiniais laikais Lvovo turguje kažkoks azijietis pardavinėjo keistus pomidorus. Štuka - rublis. Tai buvo žiauriai brangu, ir mes su Roma tikrai padvejojom, ar verta taip išlaidauti. Bet... dalykas niekad nematytas... vadinasi Churma (su kirčiu ant -a)... nusipirkom vieną, perpjovėm per pusę ir iškilmingai paragavom.
Vajergau!!! Visa burna ir ypač lūpos iškart susiparaližavo! Nieko nesuprasdamos žiūrėjom viena į kitą baisėdamosios, kas čia nutiko, čiupinėjom savo lūpas jų nejausdamos, kaip po danties traukimo narkozės, ir nežinojom, ar tai kada nors praeis. Siaubų siaubs, ir kaip už tokį nežmonišką dalyką galėjom visą rublį mokėt... dar šiek tiek palaikėm rankose dvejodamos, o paskui tėškėm šalin, ir kai jau galėjom normaliai kalbėti, sutarinai prakeikėm.
O po trijų dienų susitikom Lorką, su kuria kartu buvom atvykę, bes ji nebeprisimenu ko, ant mūsų buvo užpykus ir viena nuėjus savo keliais. Tai va, pamatėm ją vėl po trijų dienų, jau nebeužpykusią ir laimingai sau baisųjį vaisių churmą bevalgančią. KAIP TU GALI???- pasibaisėjom, o ji mum sakė, kad skanu. Įkalbėjo paragauti... hmmm... tikrai skanu. Tik ne toks gražus, kaip tas mūsų baisusis. Lorka pasakė, kad gavo šį vaisių už dyką užsidarinėjant turgui, nes jis jau beveik pagedęs.

Tai ir dabar, daugybei metų praėjus, ir jau Lorkai į Angliją išvykus, ir jau nebe churma, o persimonais jie vadinami.. prisbijau persimono, kol jis kietuolis gražuolis, o mieliau renkuos nukainuotus ir paminkštėjusius.

Persimonų su pupelėm idėja iš čia, beje ten labai graži nuotrauka su medine šakute. Kiekiai neparašyti ten, tai nerašysiu ir aš.
Persimonų
virtų pupelių
džiovintų pomidorų, pamirkytų ir sukarpytų juostelėmis
aliejaus
pankolio lapelių (neturėjau, bet ir nesvarbica)

Druskos nereikia dėt, nes džiovinti pomidorai būna pakankamai sūrus ir už save, ir už bliūdo kaimyną.

Tik pasisaugokit nedanokusių persimonų.

Žirnių sriuba su jautienos trupinukais

2010-02-04T17:03:00.001+02:00

Jautienos sriubos kvepia kitaip. Jautienos sriubos - vyriškas reikalas. Mes galim misti brokoliais ir pastarnokais, avižom ir šokoladais, aniem reikia sriubos, ir kad būtų "normali".

3/4 stiklinės žirnių
1/4 stiklinės perlinių kruopų
300 g maltos jautienos
2-3 bulvės
1 morka
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
truputis sviesto, druskos, pipirų, saliero, lauro lapo, petražolių

Žirnius ir kruopas užmerkti iš anksto. Idealu būtų iš vakaro, bet kas tokius dalykus iš vakaro atsimena? Tada bent jau prieš kelias valandas. Kuo ilgiau pamirks, tuo trumpiau reiks virti.
Tai ir pradedam nuo to, kad ant lėtos ugnies verdam žirnius su kruopom.
Kitam puode su storu dugnu svieste pakepinam svogūnus ir česnakus. Kai jau stipriai užkvimpa, sudedam maltą jautieną ir šakute ištaršom, kad gautųsi ne kukuliu, o trupinukais.
Paragaujam žirnį - jei kandasi kaip išviręs, sujungiam su jautiena. Druskinam. Dedam morkas ir bulves, na ir lauro lapui jau laikas.
Turi būti apie 2,5 litro sriubos.
Po 20 min ugnį po puodu gesinam, barstom žalius lapelius, visokias ten petruškas.
Kol nieko virtuvėj nėr, ieškom, iš kokio taško sriubą nufotkinti tau, nepažįstamas skaitytojau.
Šaukiam: "valgyyyyt!!!" ir klausomės komplimentų.

Šampinjonų kepurėlės su Pesto ir varškės įdaru

2010-02-03T18:13:00.002+02:00

Buvau pasižadėjus, nesvarbu, kad negarsiai, nuo vasario pradėti dalyvauti 52 skaniose savaitėse. Pasižadėjau temos nežinodama, o čia OPLIA! - vieno kąsnio užkandėlės.
Taip ir įsivaizduojam stilingą, rafinuotą atmosferą , kokteiliukus, atkištus mažuosius pirščiukus, čyyyyz tipo šypsenas ir prašmatnius kąsnelius.
Žino, kas mane pažįsta, (ech, šioj skanių blogų bendruomenėj tai nepažįsta nieks!), kad apie mane tokia atmosfera nesikuria.
Taigi užkandėlės be ypatingos atmosferos, iš kasdieninių lėkščių, virtuvėje su kasdieniškiais pašnekesiais.
Vieno kąsnio ar kelių - priklauso nuo išsižiojimo gebėjimo, o ypač nuo grybukų dydžio.
Įdaro įdėjų pasigraibiau ir kelių šaltinių, bet nė vienu tiksliai nesekiau.
Ir čia, pardon pardon, bet tikslių kiekių nenurodysiu, nes sverti-matuoti produktus neturiu įpročio. Čia gi mums ne vaistinė kokia, čia kūryba!

12 šampinjonų
4 arb. šaukšteliai Pesto padažo
2 skiltelės česnako
100 g varškės
3 šaukštai stambiai tarkuoto sūrio
12 graikiškų riešutų gabaliukų
truputis sviesto
druskos
juodų maltų pipirų

Grybų neplauti, nušluostyti drėgna servetėle, išpjauti kotelį ir, jei labai užsigaubę, nurėžti skvernelius, kad būtų atviresni - kaip dubenėliai o ne puodynikės.
Grybų kotelius susmulkinti.
Svieste kelias minutes pakepinti smulkintus česnakus, sudėti grybų kotelius ir dar trumpai pakepinti.
Varškę (nenaudokit tos iš pakelių, ji būna žiauriai šlapia) ištrinti, sudėti pakeptus česnakus ir grybų kotus, padruskinti, papirinti, paragauti - jau turi būti skanu.
Į grybų kepurėles įdėti šiek tiek Pesto padažo, viršum užkrauti varškės masę, užbarstyti tarkuotu sūriu ir karūnuoti graikiško riešuto gabalėliu.

Kepti 200 C orkaitėj apie 10 min.
Valgyti karštus.
Parašyti man, ar patiko.

Jei atliktų varškės masės, užtepkit ant batono ir pakepkit orkaitėj.
Jei pritrūktų varškės, pabandykit į kokį grybą vien tik Pesto ir riešuto. Man truputį aštroka, bet nereiškia, kad aštroka bus kitiems.

Bandysiu dar ir su kitokiais įdarais, todėl šis aprašymas bus papildytas. Kada nors.

Išbandyta nauja versija:
1 svogūnas,
1/3 morkos,
2 šaukštai džiuvėsėlių,
sviesto
druska,
juodi malti pipirai
1 kiaušinis,
graikiškų riešutų
12 šampinjonų

Svieste pakepinti smulkintus svogūnus. Kai stipriai pakvimpa, sudėti tarkuotas morkas, dar po kokių 2 min - smulkintus grybų kotus. Viską sumaišyti su džiuvėsėliais, kiaušiniu, ir kaip priklauso - druska-piprai.
Toliau viskas nuspėjama - dėti įdarą į grybų kepuriukus, užvožti riešutu ir kepti.
Gaunasi švelnaus skonio.

Tunas su kukurūzais ir kitom makaliūzėm

2010-01-28T14:35:00.000+02:00

atseit meksikietiškai
Labai "skanus" akims, o ir skonio receptorius neblogai nuteikia.

Tuno ne šiaip kokį mini induką nusipirkau, o bondžę galingą - puslitrinę. "Buzzonaglia di tonno" buvo parašyta ant jos. Negi mano ponas praleis progą paegzaminuoti mane iš italų kalbos? Tonno - tai tunas, čia viskas aišku. Kas ta Buzzonaglia nulėkiau į kitą kambarį atsiversti žodyno, murmėdama "buconalja-buconalja-buconalja" kaip tas tautosakos personažas su kisielium, o Ponas pavymui šaukė mane pataisydamas: buzonaglis - kaip Šulija Naglis.
Buzzonaglia nebuvo žodyne. Buvo tik Buzzo su mane sugluminusia reikšme - viduriai.
Atbildėjau atgal virtuvėn ir pasiėmus atidarytą skarbonkę atidžiai įsižiūrėjau į ką panašus turinys. Vis dar atrodė valgomas, vis dar kvepėjo skaniai. Buzzonaglia ne kokie buzzai - pilvūzai!!! Geras yra daiktas.

O kai sudedi į bliūdą visus gerus daiktus, tai jų suma dažniausiai irgi būna gera.

Šiai mišrainei, beje, tinka bet koks tunas, nebūtinai buconaljos.

* 140 g konservuotų kukurūzų
* 200 g konservuotų raudonųjų pupelių
* 1 morka
* 100 g marinuotų svogūnų
* 160 g tuno aliejuje
* 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
* druska

Aliejaus kito nebedėjau, užteko nuo tuno. Neturėjau marinuotų svogūnėlių, dėjau poro - viskas tvarkoj. Va morka tai labiau būtų tikusi virta.

Šampinjonų ir paprikų salotos

2010-01-26T15:55:00.002+02:00

..o gal mišrainė?
Kada tinka kuris žodis? Ech, tas gimtosios kalbos turtingumas, va ir susipainiojam.

300 g šampinjonų
200 g paprikos
200 g svogūnų

sojos padažo, česnako, druskos, pipirų, krapų ir kitokių žolelių
acto
aliejaus

Grybus, paprikas, svogūnus supjaustom, sumaišom. Cinkelis čia tas, kad šampinjonų nereikia nė virti, nė kepti.
Sumakaluojam viską, kas skirta užpilui ir spėkit ką darom, ogi užpilam
Reikia lukterti bent valandą, kad pasimarinuotų.
Receptas iš čia
Šiek tiek aštroka, nes daug svogūnų.
Netikėtai aptikau, kad gerai tinka su paprastų paprsčiausia kvietinių kruopų koše.

Trinta kalafiorų ir morkų sriuba - Creme di cavalfiori e carote

2010-01-19T15:03:00.001+02:00

Mane begaliniai gundo trintos spalvotos sriubos, kai matau jas nuotraukose ir skaitau aprašymus.
Kita vertus neturiu iliuzijų, kad jas namuose dar kas nors išskyrus mane valgys. Trintos sriubos aniem kelia įdomias asociacijas, kurias čia neskanu būtų minėti.
Nu ką, verdam dviejuose puoduose: tautai senobinę bulbienę, sau - ką nors gražaus.
Kažką panašaus, kaip nepažįstama mergina, gimus po Skorpiono ženklu tolimame gražiame krašte.
Jos puode (dviems):.

300 g kalafioro
2-3 morkos
1 bulvė
1 svogūnas
1 saliero stiebas
druska
aliejus su aitriąja paprika butelio dugne

Pirmiausia ji verda daržovių sultinį iš pusės svogūno, morkų, bulvės, saliero.
Kitame puode apkepa susmulkintą svogūną, tą pusę, kurios nevirė sultinyje. Sudeda ten kalafiorus ir po 5 minučių užpila daržovių sultiniu (jo apie 600 ml). Pasūdo. Morkas ir bulvę išgriebia iš sultinio, supjausto gabaliukais ir sudeda pas kalafiorus. Verda apie 20 minučių.
Sutrina blederiu, o įsipylus į lėkštę labai gražiai įtaško ten aliejaus nuo pipiriuko.

Kas mano puode? Pirmiaus tai nusprendžiu, kad bus daugiau morkų, nes noriu oranžinės spalvos. Paskui nebesuprantu Sinjoritos logikos, kodė morką ir bulvę pirma pavirti vienam puoda, po to pjaustyti, po to virti kitam puode... vienžo šitoj vietoj reikalą supaprastinu. Naudoju vištienos sultinį, nes ateip ateip jo jau turiu, gi tautai verdu bulbienę.
Išvirus, sutrynus, įpylus į dubenėlį visaip dėlioju, kaip čia tinkamiau nufotkinus, o garai taikosi nugulti ant fotiko objektyvo.
Ligtais trūksta ryškesnio skoninio akcento, aptinku, kad puikiai tinka pelėsinio sūrio gabaliukai.
Fe,- pasakė tauta pažiūrėjus.

Svajoju apie Italiją.

Kvazi štrudelis

2010-01-16T18:05:00.001+02:00

Rudenį vis žiūrinėjau štrudelių receptus, vis gundydamasi. Sudėtingas reikalas besąs. Vis ketinau kada nors išbandyti... ir dabar dar ketinu... kada nors.
O čia pasitaikė toks supaprastintas variantas, nu visai paprastutis. Jamam ir išbandom!

1 armėniško lavašas
2 obuoliai
2 šaukštai abrikosų džemo
2 šaukštai cukraus
1 kiaušinis
70 g sviesto
1/2 stiklinės graikiškų riešutų
cukraus pudros

Obuolius nulupti, supjaustyti gabaliukais ir trumpai patroškinti su 2 šaukštais cukraus. Sudėti ten pat abrikosų džemą ir dar kelias minutes patroškinti.
Lavašą ištepti kiaušiniu, suplaktu su puse šaukšto cukraus.
Tadum ant jo užtarkuoti sviesto (truputį - apie 10 g- pasilikti).
Viršum užbarstyti pasmulkintais graikiškais ruiešutais.
Uždėti patroškintus obuolius.
Suvynioti nespaudžiant. Ant vyniotinio viršaus suberti likusį tarkuotą sviestą.
Kepti 200C orkaitėje 10-15 min.
Iškepus apibarstyti cukraus pudra.

Nu ką aš galiu pasakyt? Rezultatas žymiai geresnis, negu tikėjaus iš aprašymo. Tik riešutus kitąkart gal dėsiu kitokius. Betgi lavašas nebeatpažįstamas, viršuje traškus, viduje minkštas. Dar teks man kada palėkti iki Austrijos ir paragauti etaloninio štrudelio, bo dabar gi nežinau koks jis iš tiesų turi būti. Gal tuomet teks pakeisti šio kepinio pavadinimą, bet vienaip ar kitaip vadindama jį dar kepsiu.
Ach, dar vienas niuansas. Nežinojau, kokio dydžio lavašas turimas omenyje orginaliame recepte. Aš naudojau Latvijoj gamintą "Oreintal bread" linijos. Lapas gana didelis, todėl naudojau tik pusę.

Burokėliai su džiovintomis slyvomis ir graikiškais riešutais ir begalinėmis variacijomis

2010-01-12T14:23:00.000+02:00

Naminiai konservatoriai sako: "o negali padaryt paprasto vinagreto?".
Gerai gerai, galiu. Padarysiu. Jums paprastas vinagretas (cha, kaip juokingai tas žodis atrodo kai parašytas!), jum vinagretas, o man - skanybių skanybė.
Paragaukit,- sakau.
Nea,- atsako jie. Kabina savo vinagretą, kuris irgi skanus, nes burokėliai išvis yra gėris, o jeigu dar su nerafinuotu saulėgrąžų aliejum, tada super super.
O aš užsikaifuodama - burokėlius su graikiškais riešutais.

Nužiūrėjau iš kažkurio tai rusiško saito. Pastebėjau, pas juos yra lygis mišraines išdabinti lyg kokius tortus, paviršius sulyginti, iš burokų gabaliukų išdėlioti laikrodį, beveik mušantį vidurnaktį, ir pavadinti kokiais nors mandriais, bet neinformatyviais vardais, na pvz: "salat Nataša" arba "snovymgodom".
Viena iš variacijų netgi vadinasi "Meilužė".
Burokėlius patarė suvynioti į foliją ir kepti orkaitėje, ką ir padariau, ir gražiai gražiai jie ten kepdami atrodė, kaip kokios sidabrinės bombioškės.

Variantas nr. 1 (bazinis)
Burokėlių - keptų arba virtų, po to sutarkuotų (bet kitąkart bandysiu burokėlius pjaustyt)
Graikiškų riešutų - paskrudintų ant sausos keptuvės, paskui pasmulkintų
Džiovintų slyvų - palaikytų garuose ir supjaustytų nedideliais gabalėliais
Česnako - smulkinto
Majonezo.

Variantas nr. 2
prie pirmojo pridedam tarkuoto sūrio. Skonio orkestre jo gaida nelabai girdisi, bet suteikia sotumo.
Variantas nr. 3
įdedam tarkuotų morkų (nevirtų). Sūrio gali būti, gali nebūti, visaip gerai.
Variantas nr. 4
įdedam tarkuotų obuolių. Morkų gali būti, gali nebūti. Su sūriu nebandžiau.

Variantas nr. n+1
vietoj džiovintų slyvų dedam razinas
arba džiovintus abrikosus

Ponai ir ponios, jei pakapojote jau vinagreto ir norisi skonio kokio nors naujesnio, šitas yra liuks. Ypač tie riešutai... nu jau tie riešutai... labai labai gerai.

Varškės pyragas " Manija"

2010-01-04T15:45:00.000+02:00

Begaliniai paprastas, bet skanus. Jo net kepti nereikia. Neitin fotogeniškas.

1 kg varškės
150 g sviesto
3 pakeliai sausainių, tų kvadratinių.
sauja razinų
3 šaukštai abrikosų džemo
3 saldainiai "Manija"

Glaistui:
juodojo šokolado - kiek bus, tiek gerai
sviesto - maždaug tiek pat kiek šokolado

Būtini ingradientai - varškė, sviestas, sausainiai, kurie tinka visokie, bet būtent jie gerokai nulemia skonį. Ieškojau šokoladinių, ir nors ant pakelio buvo nupiešti tamsiai tamsiai rudi, viduj radau šviesius... nu bet koks skirtumas? Juos reikia sulaužyt gabaliukais.
Viską tiesiog sumakalauoti ir paspaudžiant sudėti į formą. Palaikyti šaldytuve bent porą valandų, bet galima ir iki rytojaus.
Papildomi ingradientai suvaidina vaidmenį labai puikų, todėl yra pageidaujami.
Saldainius irgi gabaliukais supjaustyt. Visai nebūtina, kad būtų "Manija", galima ir kitų, pvz želinių. Bet skrudinti riešutukai esantys Manijoje tiko kuo puikiausiai.
Razinas su kiaurasamčiu kelias minutes palaikyti uždėtas ant puodo su verdančiu vandeniu kad išgražėtų garuose.
Abrikosų džemo įdėjau todėl, kad buvo šiek tiek likę stiklainiuke, ir nenorėjau, kad išeitų niekais. Pyrage jautėsi jo tolimas malonus aromatas.
Nedėjau cukraus, taigi būvo santūriai saldus. Labai santūriai.

Tuo metu, kai visa masė dedama į formą, paprastai užklumpa dvejonės, negi čia gali būti skanu. Ooooo, bet pasidaro skanu! Tikrai.

Glaistui garuose ištirpdyti sviestą ir šokoladą, išmaišyti, užpilti ant pavišiaus. Galima ištisu sluoksniu, leidžiant nuvarvėti per kraštus,
o jei buvo mažiau, tai šiaip uždrabstyti taškais ir dryžiais.

...o paskui visi fotomodeliai buvo suvalgyti...

2009-12-30T15:03:00.001+02:00

..ir iškepė ji sausainį. Ir pamatė, kad reikia pasigirti visam pasauliui. Žmonės, žmonės, iškepiau sausainį!!!
Fotografavo vienaip, kitaip, iš viršaus ir iš arti, pakreipus, ir ant juodo...
Išrankusis pasižiūrėjo: o normalių nėra?- paklausė.
Normalių - su cukrum ir aguonom.
Nea, nėra. Tie visi su sūriu.
Capt fotomodelį ir suvalgė.

Mantingos sluoksniuota bemielė tešla, patepta plaktu kiaušiniu, užbarstyta tarkuotu sūriu ir prieskonių mišiniu, kuriame yra čili. Graikiškas riešutas tiko puikiai. Pats sausainis tiesiogine prasme tirpsta burnoje, o kai jau beveik ištirpsta, už dantų maloniai užkliūna šis tas kramtomo.

Sernik z makiem - varškės ir aguonų pyragas

2009-12-27T15:15:00.000+02:00

Užsirašiau šio pyrago receptą pernai svečiuodamasi pas lenkus Vroclave. Tiesą sakant buvau ten įsibrovėlė: jie pasikvietė į svečius Vernerį, su kuriuo pan Januš susipažino dviračių žygyje, o Verneris pasikvietė mane, nes tam laikui hosteliuose nebuvo vietų.
Tas svečiavimasis labiausiai įstrigo į atmintį kalbų maišalyne. Keturių žmonių kompanija tarpusavy kalbėjosi angliškai, rusiškai, lenkiškai ir vokiškai, bet kiekvienas mokėjo tik dvi iš šių kalbų. Buvo painu, bet šypsojomės daug.
Kažkuriuo šiuo malonios kebeknės momentu man į rankas buvo įduotas žurnalas su pyrago receptu, kurį pusiau lenkiškai, pusiau lietuviškai nusirašiau į savo kelionės dienoraštį šalia skaičiukų 1-1677 ir 2-0627. Įdomu įdomu įdomu, ką tie skaičiukai reiškia, bet kas šiandien besuseks.

Iškepiau pyragą kalėdoms. Visuotinai pripažinta, kad buvo skanu.

Tešla (ciasto):
200 g miltų
druskos
120 g sviesto
70 g cukraus
1 kiaušinis

Aguonų - varškės įdarui (masa scrowa):
4 kiaušiniai, arba kaip lenkai sako "jaja"
1 kg varškės
125 ml grietinės
200 g cukru
1 šaukštas romo
80 g rodzynkow (nedėjau, nes V. nemėgsta)
20 g krakmolo (bulvių miltų, anot lenkų)
aguonų (kažkodėl neužsirašiau kiek, bet dėjau daug)

Užminkyti tešlą, suvynioti į foliją ir palikti 30 min.

Varškę pertrinti per sietelį, sudėti grietinę, cukrų, kiaušinių trynius, romą ir išmaišyti. Razinas sumaišyti su krakmolu ir kartu su aguonom sudėti į tešlą.
Baltymus išplakti iki standžių putų su trupučiu druskos. Palaipsniui sudėti į varškę ir atsargiai išmaišyti.

Iškloti 26 cm skersmens formą tešla, pakeliant kraštelius, sudėti įdarą ir kepti 175 C apie 60 min.
Ant viršuaus šiek tiek tešlos užtarkavau, užtai paskui buvo išpravardžiuotas pyragu su spirgais, ir su visokiais juokais suvalgytas.

Kvepianti avižinių dribsnių košė su vaisiais

2009-12-21T03:26:00.001+02:00

Įsimintiniausią avižų košę su vaisiais virėm aną rudenį Lenkijoj, tokioj pamiškėj ant laužiuko. Pakelėse buvom prisirankioję slyvų ir riešutų, tai juos ir sutvojom puodan su dribsniais kartu. Ir sviesto gerą šmotuką.
Paskui sėdėjom ant eglinių rąstų ramioje rugsėjo saulėje ir labai labai skaniai valgėme. Vieni kitiems geri geri tada buvome...

O šiandieninėj košėj kas nauja - gi prikvipintas vanduo, kuriame košė verda:
gvazdikėliai,
cinamono lazdelė,
apelsino žievelė ir išspaustos sultys,
smulkintas imbieras

dar be abejo reikia avižų dribsnių,
razinos labai tinka
ir obuolio gabaliukai - pačioj pabaigoj, kai puodas nuo ugnies nukeltas ir keliom minutėm paliktas uždengtas prinokimui.
Ai, dar cukraus šiek tiek, ir sviesto, kuriuo košės nepagadinsi.

Buvau ir apelsino gabaliukų įpjausčius, bet atrodo be reikalo.

Pievagrybių sriuba

2009-12-18T14:54:00.002+02:00

3 vidutinio dydžio morkų
200 g pievagrybių
pusės citrinos
150 g maltos jautienos
100 g ryžių
1 l sultinio
sviesto
1 nedidelis svogūnas
2 česnako skiltelės
kelios petražolės šakelės
druskos, baltųjų pipirų
norintiems – šaukštas grietinėlės sriubai užbalinti.

Morkas supjaustome skrituliukais (iki 0,5 cm storio), pievagrybius – apydidžiais gabalėliais. Ant jų išspaudžiame pusės citrino sultis. Puode įkaitiname sviesto gabalėlį ir apkepame pievagrybius. Juos išimame, įkaitiname dar gabalėlį sviesto ir apkepame maltą jautieną, kol ši tampa biri. Tada sudedame smulkintą svogūną ir išspaudžiame česnakus. Pakepiname minutėlę, ir tada supilame sultinį, suberiame morkas, pievagrybius ir ryžius. Puodą uždengiame ir verdame ant nedidelės ugnies apie 20 min., kol ryžiai ir morkos suminkštės. Į tą laiką sukapojame petražoles. Sriubai bebaigiant virti, ją padruskiname ir papipiriname. Prieš patiekant įberiame petražolių ir (jei norisi) įpilame grietinėlės.
šaltinis

Citrinos ant grybų nespaudžiau, nedėjau česnako, nedėjau sultinio, nes nenorėjau Tikro Reikalo gadinti kubiukais su gliutomatais, bet kad buvo jautienos, sviesto ir galų gale grietinės, tai jau savaime sriuba ne vanduo.
Nu skaniai gavosi, tikrai.
Jautienos trupinukai taip įdomiai.. kaip kažkada būdavo sriubos pakeliuose.

Varškės apkepas su vyšnių užpilu

2009-12-18T14:15:00.000+02:00

Šalta šalta, be to penktadienis.
Gavau kalėdinį atviruką iš Suomijos nuo geriausio pasaulyje suomio. Kaip atvirukus jis siuntinėja savo nuotraukas. Šįkart tai du apsikabinę molio žmogučiai and molinės uolos žiūrintys į molinę avį. Šiais metais jis sutiko žmogutę, su kuria jam gera sėdėti ant uolos apsikabinus arba lipdyti molines avytes.
Ponas Didysis Ekspertas pastebėjo, kad moliniai žmogučiai per abu turi tik tris kojas... bet ant uolos sėdint gal užtenka ir tiek.

Ak, taip, varškės apkepas. Radau čia
(valio, išmokau nuorodas įkelt normaliai!)
0,5 kg varškės
3 kiaušiniai
4 v.š. cukraus,
1 stiklinė mano kruopų,
1,5 stiklinės kefyro ar jogurto (gali būti ir su skoniu)
1 a.š. kepimo miltelių.
Jei patinka, iberkite nuplikytų razinų.
Kepkite 180oC ikaitintoje orkaiteja ~40min.

Viską kartu sumakaluoti ir iškepti. Beje, kepiau ilgiau, gal net visą valandą, ir dėjau pasmulkintų džiovintų slyvų.

Užpilą sukūriau, nes pilnas šaldiklis šaldytų vyšnių. Su kauliukais... teko išlupinėt.
Su tom vyšniom tikra prapultis. Užpernai pirkom šaldiklį, nes nebežinojom, ką su jom daryt. Dabar prikišti stalčiai..kas antras tai tikrai su vyšniom.
Išėmiau kauliukus, pridėjau truputį vandens ir cukraus ir padariau tikrštą kisielių, tokį tirštą, kad nebelabai begalima vadinti užpilu, labiau uždedas.
Ponas Didysis Ekspertas sakė - gerai, ypač tos vyšnios. Sakė, labai gerai.

Ai, čia toks menkniekis

2009-12-14T17:15:00.002+02:00

"mantingos" sluoksniuota bemielė tešla, nors gal šiam reikalui rieboka.

Špinatų sriuba su avinžirniais

2009-12-14T16:28:00.002+02:00

Įkvėpimas atėjo iš tinklalapio, kurį vakar užtikau, bet šiandien neberadau. bet jau buvo užmerkti avinžirniai ir nusipirkti šaldyti špinatai, tai staigiai susiradau kitą.
Čia:

(kaži ar matosi nuoroda? jei ne - va http://www.cucinare.meglio.it/ricetta-minestra_di_spinaci_e_ceci.html)

300 g šviežių spinatų (naudojau šaldytų, apie kiekį galiu pasakyti - šiek tiek, bet nemažai, nesgi paminėti pavadinime)
150 g konservuotų avinžirnių (pamirkiau ir išsiviriau pati)
100 g svogūno (1 didelį. Cha, negi turėjau sverti ir apskaptuoti, kad būtų lygiai 100 g?)
2 skiltelės česnako
100 g tagliolini tipo makaronų (siauručiai ilgi lakštiniai, bet aš sulaužiau)
80 g morkos (1 morka, aišku galėjau sverti ir kiek per daug atkąsti, bet pagraužimui buvau nusiskutus kitą)
50 g saliero (neturėjau, bet pabaigoj užpjausčiau žalio, atsinešus iš daržo, atkapstyto iš po sniego)
šalavijo (itališkai "salvia" - google vertėjas verčia "išmintis". Et, neturėjau)
110 cl mėsos sultinio (litras su biškiu)
alyvuogių aliejus
druska
malti juodi pipirai

Aliejuje pakepinti svogūnus, česnakus, morkas, salierą, šalaviją. Paskui sudėti špinatus, kad prisigertų skonio.
Sudėti avinžirnius ir karštą sultinį. Virti 35 min., sudėti lakštinius ir virti dar 7 minutes.
Paskaninti maltais juodais pipirais ir termiškai neapdorotu alyvuogių aiejumi.

Didysis Ekspertas pasakė - neblogai, bet česnakai geriau tiktų tiesiai į lėkštę, nekepinti. Tiktų sūris ir skrudinto batono gabaliukai. Avinžirnių galėtų ir nebūti, o bulvių galėtų būti. Ach, taigi visai kitas patiekalas būtų, nors dėl batono gabaliukų gera mintis)
Išrankusis įsipylė, paragavo, bet visko nesuvalgė.
Vienintelė vaipėsi.
Man skanu.

pyragas su aguonomis ir obuoliais

2009-12-13T23:02:00.000+02:00

prieš pažadėtuosius šalčius dėžės su obuoliais suneštos į garažą, kai ėjau pro šalį su malkom gardžiai užkvipo.
Nu ką, galvoju, ką galim iš obuolių.
Bandom su aguonom!
Idėja buvo
čia

bet nieks ten produktų nesvėrė ir nematavo, įmušė į bliūdą 4 kiaušinius ir apsigraibė, kad cukraus namie nėr.
Tada per šviežiai pasnigtą sniegą patamsiais ėjau pirkti cukraus, pakeliui pafotkindama gatvės lempas.

100 g sviesto
4 kiaušiniai
1 stiklinė cukraus
žiupsnelis vanilinio cukraus
sauja paskrudintų ir pakapotų migdolų
200 g maltų aguonų
3 šaukštai miltų
1/3 a. š. kepimo miltelių
4 obuoliai

Išlydžiau sviestą, sudėjau cukrų, kiaušinius įmušiau ir viską gražiai išplakiau, paragavau, buvo gana skanu, tada dar paragavau (uch, salmonelioze, manęs negriebk).
Migdolus pakepinau sausoje keptuvėje, tada su peiliu pakapojau irgi paragaudama, nes skanūs buvo. Kas liko, sudėjau į tešlą.
Sudėjau aguonas - buvau kaip tik nusipirkus gatavai maltų ir norėjau išbandyti ar verta dar pirkti. Su šiokiu tokiu nusivylimu aptikau, kad aguonos maišytos su cukraus pudra, Aguonų tik 60 procentų, bet ir už juos ačiū.
Išmaišius aguonas jau tešla buvo potirštė, todėl miltų daug nebereikėjo - kelis šaukštus, kuriuos sumaišiau su kepimo milteliais.
Atsinešiau iš garažo tų gardžiųjų obuolių. Pjaustydama šiek tiek nuvalgiau, ir šiek tiek nuvalgė vaikai, bet 3 tai tikrai pakliuvo į pyragą.
Išmaišiau ir kept.

Neblogs, neblogs... einu gal į virtuvę dar šmočiuko. Nepaisysim to, kad be 15 min vidurnaktis.
Vienintelei - neitin. Tos aguonos...kažkaip ne taip..sako ji.
Išrankusis net neragavo.
Didysis Ekspertas užtai pasakė - labai skanu!

Varškės pyragas su juodaisiais serbentais

2009-12-13T03:47:00.000+02:00

tešlai
200 g sviesto
apie 1 stiklinę cukraus
1 kiaušinis
miltų
kepimo miltelių
(gana riebi, todėl maloniai trapi)

1 kg varškės
3 stiklinės šaldytų juodų serbentų
1 stiklinė cukraus
2 šaukštai krakmolo
žiupsnelis vanil.cukraus

Viską, kas tešlai, suminkyti. (Sviestą patirpinu, tada į jį cukrų, išplaku, tada ten kiaušinį - išplaku. Miltus sumaišau su kepimo milteliais, iš pradžių maišau, paskui pasidaro per tiršta, tai minkau)
Įdarui viską sumaišyti, išskyrus uogas, kurias sudėti pačioj pabaigoj, maišyti atsargiai stengiantis labai nesumaigyti, kad nepasiskleistų spalva. Bet jis vistiek nusidažo, ir nieko tame blogo. Tik man gražiau, kai ji netolygiai pasiskleidusi, o atspalviais.
Formą (26 cm skersmens) iškloju tešla, uždedu įdarą, iš gumuliuko pasiliktos tešlos ką nors iškočioju ir uždedu viršum, kepu apie 1 val 180 C temp.

Ypač skanus kitą dieną.
Didysis Ekspertas gyrė.
Vienintelė gyrė.
Gaisrinės viršininkas gyrė.
Išrankusis nevalgė.

Lęšiai ir ryžiai su gardžiausiais kvapais

2009-12-10T14:37:00.001+02:00

Įkvėpimas iš čia virtuve.wordpress.com/2009/09/15/libanietiskas-lesiu-ir-ryziu-pilaf-su-kepintais-svogunais/
Dvejojau, ar galiu vadinti libanietišku pilaf, kaip orginale... nu kažin, bo kaip visad nesilaikiau tikslumo.
Namiškiai aišku nevalgė.
Nu ką man dabar daryt? Gamint tik sau ar išvis niekad gyvenime tokio maisto nevirt?

Ak, pilaf, moj pilaf... (Pastarosiom dienom begaliniai klausiaus Okudžavos dainų, atliekamų Kamburovos ir Frolovos. Posle doždička...)

aliejaus
1 vidutinis svogūnas, supjaustytas
3 česnako skiltelės, susmulkintos
kumino (indiško kmyno)
cinamono
smulkinto imbiero
malto gvazdikėlio
800 ml daržovių sultinio
saujos lęšių
saujos ryžių
saujos razinų
2 dideli svogūnai, supjaustyti pusžiedžiais
šviežių daržovių, pvz agurko

Pamirkiau lęšius.
Pakepinau svogūną, česnaką, prieskonius. Dar nusprendžiau, kad tiks gabaliukais pjaustytas džiovintas abrikosas. Dėjau ryžius, sultinį, lęšius ir viriau, vis patikrindama, ar netrūksta vandens, ir vis dadėdama. Dar ir druskos vis trūko.
Prieš pabaigą pakrapinau tokiais ką tik nusipirktais prieskoniais, kuriuose buvo čili... tai.. gal ir nereikėjo...
Razinų įmečiau saują, va čia tai puiki mintis!

Valgiau, valgiau. valgiau... apsisukus sugrįžau prie puodo, dar truputuką.... ypač su razina stengiaus pagaut.
Abrikosus dėjau pradžioj, gal dėl to jų skonio dabar nebepasigauna

Ot va taip

2009-12-10T14:21:00.000+02:00

Pastaruoju metu radau labai šaunių virtuvės dienoraščių - su receptais, nuotraukom, rašinėliais.
Vo kuom aš blogesnė?
(susikursiu dar vieną blogą, tai tikrai būsiu BLOGesnė, ot!)
O virtuvės vistiek neišvengsi, su nuotaika, ar be.
STARTUOJAM!