Aš ne sliekas, bet moku padaryti HUMUSO

Pirmą kartą Italijoje buvau su Jana, su kuria prieš tai truputį pasirašinėjom emailais ir nusprendėm, kad kartu keliauti tiksim. Aš atskridau keliom valandom anksčiau ir pasitikau jos reisą su bloknotuku rankose, kur buvau didelėm raidėm užpiešus JANA, nes mes apie viena kitą nežinojom, kaip atrodom.
Būtent Jana mane apšvietė, kad būna ne tik vegetarai, bet ir veganai, pavyzdžiui ji.
Bet juk nereikia užmušti karvės, kad gautum pieno, sakiau jai, tai kodėl atsisakai pieno produktų?
Ji atsakė, kad karvės užmušti nereikia, bet versti jas kasmet veršiuotis, o paskum užmušinėti veršiukus. Ji tame nedalyvauja - tokia ta Jana.
Italijoje mėsos išvengti nesunku, bet jei nesutinki su sūriu, tai... ne kažkas... Šiaip jau mes pigiai ten keliavom ir itin pigiai maitinomės: prisipirkdavome įvairiausių skaniausių duonos gaminių ir lazdelių, rukolos žalių lapų, aš dar tuno mažutę dėžutę... atsisėsdavom skveriuke ant suoliuko,
va tada ji atsidarydavo savo stebuklingą stiklainiuką.
Atsiprašė manęs, kad nesidalins, nes jai, kaip veganei, tai būtinai reikalinga, o tokio daikto nusipirkti Italijoje ji negaus. Man buvo visai neaišku, kas ten buvo, o ji nelabai galėjo paaiškinti, ilgai galvojo, kaip tas dalykas vadinasi angliškai, o kai sugalvojo, aš to žodžio nežinojau.
Dabar jau praprusus, dabar galvoju, labai net įsitikinus, kad ten buvo humusas!

Todėl kiekvieną kartą gamindama humusą (o tų kartų jau buvo du), mintimis jį dedikuoju Janai, šauniai merginai, pačiai fainiausiai iš visų pasaulio vokiečių.

250 g avinžirnių
1 citrinos sultys
2 šaukštai sezamo sėklų
100 g alyvuogių aliejaus
2 skiltelės česnako
druskos

Avinžirnius pamirkyti ne trumpiau kaip 12 val. Išvirti.
Sezamo sėklas pakepinti sausoje keptuvėje ir smulkintuve sumaišyti su aliejumi. Tas, kas gaunasi, turėtųsi vadintis Tahini - negaliu patvirtin, kad tikrai taip, nes mūsų namuose nieks tikro tahinio burnoj nėra turėjęs. Bet nesvarbica, aš vistiek taip vadinu.
Visus produktus susmulkinti smulkintuvu.

Tas, kas gaunasi, galiu patvirtinti, kad yra humusas. Nes ne tik mačiau, kaip atrodė Janos stiklainiuke. Kai kas svarbiau: Turim namuose žmogų, kuris vieną kartą humuso yra ragavęs, gi E. kai per savo gimtadienį buvo Vilniuje. Tuoj, - pasakė ji.- tuoj nustatysim, humusas čia ar ne. Duokit man lavašo!
Humuso reikaluose būtent E. yra ekspertė.
O kaipgi Ponas Didysis Ekspertas? Pavadovavo man, kad teisingai įdėčiau aliejaus, nesvarbu, kad nieko nežino apie arabų valgius, bet užtat viską žino apie viską. Ir intensyviai purkštauja dėl pavadinimo.
Nes sliekai mūsų komposto krūvoj irgi gamina humusą.

Humus is a structureless colloidal material resulting from the decomposition (humification) of any type of dead organic matter  (mostly plant residues and animal remains). 

Lęšių sriuba su makaronais

Kai buvau mažutis vaikutis ir turėjau žaislinį puodą, pridėjau į jį bulvių ir morkų ir ant karšto špižinės vyryklės paviršiaus viriau sriubą. Koks buvo nustebimas ir nusivylimas, kad puode visai nesigavo sriuba, o tik daržovės vandenyje. Tada man buvo atskleista tiesa, kad vanduo savaime nevirsta sriuba, kad teisingam šio proceso vyksmui reikalinga yra mėsa.
Šia tiesa daugybę metų tikėjau. Galvojau, kad vegetarams vargšams belieka tik pieniškos sriubos, nes visa kita, jei be mėsos, yra tik daikčiukai vandenyje, jokia ne sriuba.

O pasirodo, klydau!
Jei dabar ar kada nors atvažiuotų į svečius Jana, pirma mano sutikta veganė, be to šauni mergina ir nuostabi kelionės draugė, dabar jau žinočiau, kaip išvirti jai tinkamą sriubą. Gal kada nors atvažiuos, gal kada išvirsiu, o ir apie Janą būtinai papasakosiu, kai aprašinėsiu humusą .
Šįkart apie lęšių sriubą.

Kiekiai apytiksliai
0,5 stiklinės lęšių
0,5 stiklinės pomidorų tyrės
2-3 morkos
1 saliero stiebas
1 svogūnas
2 skiltelės česnako
aliejaus
sauja makaronų
druska, sriubos prieskonių

Lęšius pamirkiau ir uždėjau virti ant lėtos ugnies. Padruskinau. Aliejuje apkepiau svogūną, o paskui ir česnaką, subėriau į lęšius. Iš morkų išspaudžiau sultis ir jas išgėriau, o tirščius sudėjau virti pas lęšius. Ten pat sudėjau pomidorų tyrę. Šiek tiek vėliau - gabaliukais supjaustytą saliero stiebą.
Virimo laikas priklauso nuo lęšių rūšies ir jų mirkimo laiko, bet jei per vėlai užsimerkėt, kaip pvz aš, galima pagreitinti procesą virimo metu įpilant šalto vandens. Iš viso reikia apie 1,5-2 litrų vandens, galima jį supilti palaipsniui.
Kai jau lęšiai apyminkščiai, sudėjau makaronus ir sriubos prieskonius (raudonėlis, svogūnas, paprika... pala, kažkas ten dar, bet bė druskos ir be priedų).
Kai jau išvedra makaronai, finišuojam: užbarstom petruškom ir svogūnų laiškais, o į lėkštę pagardinimui įsipilam kvapnaus aliejaus.
Aš vieną porciją suvalgiau užsigardinus sėmenų aliejumi, kitą - saulėgrąžų. Skonis buvo skirtingas, bet ir vienaip ir kitaip gerai.
Iš tikrųjų, kam čia vištom galvas kapot, kad ir be jų sriuba puikiausiai gaunasi? Ir net be bulvių! - ko daugybę metų nebūčiau nė pagalvojus.

Apkepas su grybais ir apynių ūgliais

Ponas Didysis Ekspertas, kuris ir miške ekspertas, iškart nulėkė po savo žinomu lazdynu susirinkti savo iš anksto žinomų grybų. Mudu su Arbatos Guru negi styrosim ir žiūrėsim, nuėjom mišku tolyn, galvojom ir mes kokią savo viečikę aptiksim.
Viečikės neaptikom.
Mus aptiko uodai.
Paskui aš biškį priklupau rasos lašų ant paparčių fotkinti, nieko gero nesigavo, bet užtai palikau viena, nebelabai žinojau kur eiti ir šaukiau: Ei, kas nors mane išgelbėėėėėkiiiiiit!!!!
Bet kam čia įdomu mano blūdijimai, ir kurias kūno dalis nuo uodų niežti? Norėjau tik papasakot, kad vienu momentu grybų neberasdama, prisirinkau apynių ūglių, nes buvau skaičiusi, kad skanūs.

Kiekiai apytiksliai!
Tešlai:
150 g margarino
150 g grietinės
miltų - kad galima būtų rankom minkyti
druskos
Įdarui:
1 šaukštas aliejaus
1 svogūnas
2 saujos apynių ūglių
2 saujos šviežių grybų
druskos
Užpilui:
100 g varškės
50-100 g fermentinio sūrio (nebūtinai)
3 kiaušiniai
druskos
Viduržemio jūros prieskonių mišinio

Tešlą galima dviem būdais - išlydyti margariną arba pakapoti. Jei lydysim, susinaudos daugiau miltų, tešlos bus daugiau. Jei nelydysim - tešla bus trapesnė. Bet abiem atvejais bus gerai. Suminkius įvynioti į plėvelę ir padėti į šaldytuvą.
Įdarui svogūną pakepinti aliejuje. Sudėti grybus ir ūglius, tuomet prisras sulčių ir viskas jose troškinsis. Svarbu yra naudoti tik pačias ūglių viršūnėles, nes nuo tam tikros vietos jie būna dalinai sumedėję, troškink nors iki pasaulio galo, nesuminkštės. Man dėl nepatyrimo (pirmas kartas vis dėlto) pasitaikė viens kits kietesnis stiebelis, tai paskui teko apgraužus spjauti ant lėkštės krašto, bet ta proga papasakojau, kad net italai kietesnius artišoko lakštelius apčiulpę nesinervuodami iš burnos traukia, tai nėr čia ko purkštaut dėl vieno kito stagarėlio.

Tai va, kai skystis nuo keptuvės išgaruos, įdaras galim sakyt baigtas. Nupaveikslavau troškinimo pradžioj ir pabaigoj. Man patinka su fotiku po virtuvę makaluotis.
Apkepo formą išklojam tešla. Naudojau apie 20 cm skersmens formikę.
Sudedam įdarą.
Ištrinam varškę su druska, įmaišom kiaušinį. Jei norim- dar ir tarkuoto sūrio. Užpilam ant įdaro.
Kepam 180C apie pusvalandį.

Kaip Svečias iš Indijos gamino indišką vegetarišką patiekalą

Čia ne receptas!
по русски

Atnešiau praimtą pakutį, kur ryžių buvo gal 0,5 kg, bet jis paskaitė ant savo atsivežto prieskonių pakelio kad reikia 2 kg. Mes su Užjūrio Princu abu nustebom ir šūktelėjom - dviejų kg? Užtai Išrankusis linksėjo - gerai, gerai, tegu būna daug, dar ir kitai dienai kad liktų.
Surinkau visus namuose turėtus ryžius iš pakelių ir iš virimo maišelių, gavosi apie 1 kg ir Svečias iš Indijos nusileido, kad užteks. Kurį laiką atrodė, kad laukia, kad aš juos išvirsiu, bet aš tik suradau didįjį puodą ir pasakiau, kad kitką tegu daro pats.
Paskui dar kelis kartus turėjau priminti, kad tai jis verda ryžius, bet vistiek jie truputį prisitraukė prie dugno ir nubėgino skystimo ant viryklės. Paskui žiūriu jis jau nusitaikęs pilti prieskonius, bet man buvo truputį įtartina, tai nustūmiau nuo puodo alkūne ir išsigriebiau ryžį paragauti, tada veido išraiška parodžiau, kad nepritariu. Ryžis buvo dar kietas. Tada Svečias iš Indijos paragavo pats ir suprato, kad dar reiktų vandens ir laiko.
Ar druskos nereik? - paklausiau. Atsakė, kad ne, nes viskas bus pakelyje.
Paskui atėjo stebuklingojo pakelio atplėšimo momentas, iš kur Užjūrio Princas iškart išsigriebė riešutą.
Kiti visi prieskoniai suvažiavo ant ryžių.
Aš vėl prisigretinus nutvėriau su šaukštu paragauti, tada ėmiau šaukti AAAaaaaaa!!!!, nes man degė visa burna.
Iš dalies tai buvo taktinis manevras, tikėjaus, kad tokia mano reakcija paskatins Išrankųjį valgyt.
Neklydau.
Tik E. gulėjo po kaldra prie televizoriaus ir pasisakė kad nealkana.
Visa mūsų kompanija prisikrovė lėkštes ryžių, nors puodas vistiek dar liko pilnas. Vieni pasiėmėm šaukštus, kiti šakutes, ir kiekviens savas priemones gesinti aštrumui.
Užjūrio Princas dėjo majonezo.
Pats Svečias iš Indijos - pomidorų padažo.
Ašai - grietinės.
Išrankusis valgė su negesinta ugnim.
Paskui visi pasigyrė, kad jų lėkštėse yra po riešutą. Pas mane nebuvo, nuėjau prie vis dar pilno puodo ir susižvejojau vieną, bet ir tas buvo ugninis.
Tada Svečias iš Indijos nuėjo prie puodo ir įsidėjo sau dar vieną nemenką porciją. Puodas vistiek dar buvo labai pilnas.

Todė po dviejų dienų, kai Svečias jau buvo išvykęs, ir kai buvo visai aišku, kad nieks tų ryžių nebevalgys, ištvojau viską lauk, dar kartą pasidžiaugdama, kad neturėjau namuose dviejų kg ryžių.

Meksikietiška pupelių sriuba

Neįtikėtina, kokį puikų rezutatą galima sukurti per labai trumpą laiką ir su labai mažai pastangų.
Receptas man primena kai kuriuos amerikietiškus virimo pamokslus. Aprašymai būna ilgi ir detalūs, su kalorijų paskaičiavimu ir dviem matų sistemomis, o esmė paprasta: atidarai kelias skardines, sumaišai ir pašildai turinį ir tipo pagaminai naminį maistą.

1 indelis konservuotų raudonų pupelių
1 indelis konservuotų kukurūzų
1 indelis pomidorų minkštimo
150-200 g rūkyto kumpio arba šoninės
1 šaukštas riebalų kepimui (taukų arba aliejaus)
1 svogūnas
keletas spagečių, sulaužytų gabaliukais
3 skiltelės česnako
druska, pipirai
mairūnas, čili milteliai, kalendra, kuminas

Sausoje keptuvėje pakepinti kuminą ir kalendrą, juos sugrūsti.
Riebaluose pakepinti rūkytą kumpį, supjaustytą kubiukais. Jei naudojam šoninę, tai pagrūzdinti kaip reikiant. Išgriebti ir tuose pačiuose riebaluose pakepint svogūną, o pabaigoje ir česnaką, dar ir čili miltelius.
Suversti turinius iš visų trijų skardinių (nusunktas pupeles, kukurūzus, pomidorus), dėti druskos, įpilti vandens arba sultinio apie pusę litro. Sumesti sulaužytus spagečius. Virti apie 15 min, iki kol spagečiai tinkamos kondicijos.
Užbarstyti mairūnų, o gal ir dar kokių žalėsių norėsis, aš pvz česnako laiškų pabarsčiau.

Visi sakė, kad skanu. O ir aš pati nustebau paragavus, nugi žymiai geriau, nei įsivaizdavau. Ponas Didysis Ekspertas pripažino irgi kad gerai, bet kaip ir priklauso, išdėstė, kaip būtų geriau: jei vietoj kukurūzų būtų perlinės kruopos.
Bet su kukurūzais žymiai žymiai žymiai gražiau!

Sincronizadas

Patiekalas gana paprastas, bet pavadinimas koks šaunus!!!
Šiandie valgysim sinchronizadas. Tuoj tau sutaisysiu sinchronizadų. Na, ar patinka sinchronizados? - klausinėju visų ir kiekvieno atskirai, ir anie galvoja, o kažin kas čia bus, ir kaip atrodys, o aš ruošinių prisigaminus tik iššoku kieman svogūnų laiškų, staigiai-staigiai-staigiai viską sutaisau ir pergalingai pateikiu.
Visiems tinka!
Atsistojus prie viryklės, rankas į šonus įsirėmus aiškinu, kad pas mus dabar Meksikos savaitė. "Meksikaniška virt...kaip ten?"- klausia Užjūrio Princas, besimokantis lietuvių kalbos. "Meksikietiška virtuvė" - atsakau, labai aiškiai tardama žodžius.
Noriu jiems papasakot apie skirtumus tarp sinchronizadų ir kuesadiljų (quesadillas), apie kuriuos ką tik sužinojau iš interneto, tačiau užmirštu tą antrą žodį, sulakstau prie kompo pasitikslint ir žinovo tonu aiškinu skirtumus.
Nors man pačiai nėra jie itin aiškūs.
Atrodo, sinchronizados tai tos pačios quesadillas, tačiau paplotėliai kviečių miltų, tuo tarpu kai tos, kurių pavadinimą sunku atsiminti - iš kukurūzinių miltų.
Kitur gi rašo, kad skirtumą sudaro kumpio buvimas - sinchronizados tai kuesadiljos su kumpiu.
Vienžo teorijų daug, nuosprendis priimtas, įrodymai suvalgyti.

2 tortiljos
kelios riekelės kumpio
tarkuoto kieto sūrio
daug svogūno laiškų
aliejaus

Reikia keptuvės, kurioj tilptų ištiesta tortilja.
Arba išsikepti tortilją pačiam. (Ką ir padariau, o kad būtų labiau meksikietiška, tai ir kukurūzų kruopų šiek tiek įmaišiau.)

Keptuvę pašlakstom aliejumi. Dedam vieną tortilją. Ant jos- plonas riekeles kumpio, barstom tarkuotą sūrį ir sukarpytus svogūnų laiškus. Užvožiam antra tortilja. Atseit sinchronizados todėl taip vadinasi, kad sutapatinamas viršutinis ir apatinis paplotis.
Plačia mentele, o gal netgi dviem mentelėmis apverčiam ir apkepam iš kitos pusės. Mano nedidelius papločius apversti nebuvo sunku.
Sūris išsilydo ir juos abu suklijuoja.

šaltinis


The main difference between the "quesadilla" and the sincronizadas is the inclusion of ham in the product and the ingredient used to make the tortilla (wheat flour instead of corn flour, masa harina)..

Rūgštynių sriuba ir DĖMESIO KONKURSAS!

Senų senovėje Geologo Žmona mane mokino rūgštynių sriubą virti:
"Įded sviest. Nu kiek? Kiek negail! Bulbėks. Rūgštyn gero saujo. Užbalėn su kiaušėn."
Buvo ji kilusi nuo Lėvens krantų ir kalbėjo tarmiškai.
O jos rūgštynių sriubos receptą pavadinčiau baziniu. Supersuper paprasta ir begalinės galimybės tobulinti ir varijuoti.
Mano sriuboj:

gera sauja šviežių pavasarinių grybukų
3 bulvės
pora saujų rūgštynių
didelė sauja špinatinių rūgštynių
3 kiaušiniai
druska, sriubos prieskoniai
grietinė

Nežinau kaip pavadinti tuos grybukus. Mes tiesiog vadiname pavasariniais grybais. Auga lapuočių miškuose gegužės mėnesį, yra balti ir nepaprastai kvapnūs. Verdam su jais netgi pienišką sriubą. Sultinys pasakiškai kvapnus.

Tai pirmiaus jo ir išsiverdam. Grybukų negriebiam, lai būna.
Papildom vandens iki maždaug 2 litrų. Padruskinam. Įdedam supjaustytas bulves. Kai bulvės beveik išvirę, įdedam rūgštynes ir špinatines rūgštynes (Rumex patientila) bei sriubos prieskonius. Paverdam trumpai.
Įpjaustom virto kiaušinio.
Valgom su grietine.
Galima įsidėti pomidorų padažo, pjaustytos dešros ar mėsos konservų, sultinio miltelių su natrio gliutomatu - galima sugadinti visokiais būdais.
Bet taip kaip aprašiau yra labai skanu.

Man iškilo kita problema.
Neradau kaip gražiai nufotografuoti. Apgailėtinas gavosi vaizdelis.

Todėl DĖMESIO!!!
SKELBIU GRAŽIAUSIOS RŪGŠTYNIŲ SRIUBOS NUOTRAUKOS KONKURSĄ!
Atsiųskite savo rūgštynių sriubos nuotraukas adresu
7ravioli@gmail.com
iki gegužės 31 dienos.
Dėl vertinimo būdo ir prizo dar mąstau, paskelbsiu artimiausiu laiku.

Ant podiumo jau pasirodė viena kandidatė į mises: Aušros rūgštynės iš po beržo

Tempura iš Taraxacum

O galima rėžti grubią nepridengtą tiesą: kiaulpienė tešloje.
Bet jazusmarija kaip tas skamba.
Lyg būtų skirta kiaulėm šerti.
Šiaip jau esu patriotė ir man Lietuva visų mieliausia, ir lietūs gerai, ir klaviatūrą persijungiu į šriftą lietuvišką, bet pripažinkim, mielieji, pripažinkim, šiam augalui vardą duodant senovės lietuviai nepasireiškė nei kaip poetai, nei kaip subtilios sielos būtybės. Gražiausią pavasario pievų gėlę dedikavo kiaulėms.
Margaritas ante porcos (aš biškį lotyniškai moku, he he).
Taraxacum ante porcos.
Kitos tautos sugalvojo aduvančikus, dandelionus, liūto dantukus, o mes kaip kokie...

Čia ji dar jaučiasi gėle gražuole.
Nuskinam.
Atidžiai apžiūrim, ar nėra vabaliukų.
Jei kokį matom - nupurtom. Jei ne, ach... mes gi ne vegetarai kokie.
Susiplakam tešliuką:
kiaušinis
šaukštas vandens
truputį miltų, tiek, kad būtų skysta tešla
truputis druskos
aliejaus kepimui
Gražųjį žiedą nuskinam, palikdami 1-2 cm kotelį, už kurio paėmę, padažom į tešliuką. Tuo momentu gražioji kiaulių princesė biškį grožį praranda, parėdai sulimpa, truputį supanašėja į musę sulipusiais sparnais, bet mes tuoj išgriebiam ir metam į įkaitintą aliejų, kur žiedas išdidžiai išsiskleidžia vėl, apsikvarbatkavęs gipiūrais.

Už to paties kotuko pačiupmam ir išgriebiam.

Galima valgyt su žaliąja dalimi. Tada jausis subtilus kartumas.
O jei nevalgysim žalumo, net kartu nebus.

Kiaušinienė su dilgėlėm

Merginos ant supynių sėdėdamos žiūrėjo į mane, nesuprasdamos, ar juokaunu, ar rimtai. Su raudonom pirštinėm ir bliūdu vaikščiojau patvoriais rankiodama puikiąsias žaliąsias lapines daržoves. Aš jas valgysiu!- skelbiau, o tos žiūrėjo keistais veidais, nežinau ar manim tikėdamos.
Kitoj pusėj tvoros kaimynas bandė prišaukti savo neklusnųjį šunį, kurio viena ausis stačia, o kita nuleipus. Jis todėl neklusnus, kad dar labai jaunas, ir dėl to begaliniai mielas. Atbėgo į patvorį truputį su manim pabendrauti.
O aš gražiai su žirklėm dilgėlių viršūnėlių ir lapelių pasikarpiau. Kažko net susirūpinau, kad neišnaikinčiau jų visai.
Ir prikepiau kiaušinienės dvi porcijas, nes tik Užjūrio Princas prispažino, kad norės.
Ponas Didysis Ekspertas dėl slogos praradęs uoslę, atrodytų jam galima sumaitinti bele ką, bet jei ne uosle tai akimis tebėra išrankus, o pakepę žolės atrodė truputį juodai.
Mum buvo labai skanu, o ypač dar pagalvojus, kiek visokio gėrio gavo mūsų organizmai...
todė paskum trisdešimt kilometrų važinėjom dviračiais laukų keliukais, kur nepaprastai stipriai kvepėjo beržai po lietaus.

dvi saujos dilgėlių
1 didelis svogūnas
aliejaus
3 kiaušiniai
druska, pipirai
keli žali svogūno laiškai

Aliejuje pakepinti svogūną. Sudėti nuplautas dilgėles ir pakaitinti pamaišant - jos suminkštės ir susmegs. Truputį druskos.
Užpilti kiaušiniu suplaktu su druska, pipiru, galima ir su keliais šaukštais pieno.
leisti apkepti vienai pusei, paskui apversti. Gal jums pavyks gražiai, man truputį suplyšo.
Bet nesvarbica.
Užkarpyti svogūno laiškų.
Maitinti Užjūrio Princus.

Gyvybingųjų žalių žolių salotos

Tokio tipo salotas mama vadina silosu.
Visokių įdomybių ta mūsų mama prisigalvoja. Pvz atsiklausė, ar šiandien neateisim su savo tulpėm ir vazonikais nuo pat ryto. Tegul neateinam, nes jai nuo ryto bais norisi pameškerioti.

Silosas. Tokio tipo ji pripjausto-primaišo, bet tikrai ne tokios sudėties.
Tokios sudėties aš pati pirmą kartą sukomponavau.

Žaliosios žolės, kurios turi:
švelnios jėgos - pramušti net asfaltą
atkaklumo - likti ten, kur nori, nesvarbu kaip intensyviai esi bandomas išgyvendinti
gyvybingumo - atgyti ir suklestėti, nors telikęs tavo buvo tik mažytis kūno gabalėlis
drąsos - būti pirmuoju žaliosiom vėliavom pasveikinančiu pavasarį.

Jos turi visas šias savybes. Neturi pykčio. Nors priešų vadinamos piktžolėmis.

po saują:
žliūgių
garšvų
kiaulpienių
dilgėlių
svogūno laiškų

kiaušinis
saulėgrąžų branduoliukai
majonezas

Dilgėles užpilti verdančiu vandeniu ir trumpai palaikius išgriebti.
Kaiulpienių lapus nuplėšyti nuo stiebelių, nes stiebo gyslose yra kartumas.
Kitus žalėsius tik nuplauti.
Viską pasmulkinti. Saulėgrąžas truputį pakepinti sausoj keptuvėj. Sumaišyti, užmajonezinti.

Nesitikėjau ir ne iš karto patikėjau savo ausimis, bet Ponas Didysis Ekspertas pasakė: Pasaka.
Negalėjau apsirikti, jis pasakė du kartus.
Pasaka.
Pilna burna. Du kartus. Pasaka. Pasaka.