Tunas su kukurūzais ir kitom makaliūzėm

atseit meksikietiškai
Labai "skanus" akims, o ir skonio receptorius neblogai nuteikia.

Tuno ne šiaip kokį mini induką nusipirkau, o bondžę galingą - puslitrinę. "Buzzonaglia di tonno" buvo parašyta ant jos. Negi mano ponas praleis progą paegzaminuoti mane iš italų kalbos? Tonno - tai tunas, čia viskas aišku. Kas ta Buzzonaglia nulėkiau į kitą kambarį atsiversti žodyno, murmėdama "buconalja-buconalja-buconalja" kaip tas tautosakos personažas su kisielium, o Ponas pavymui šaukė mane pataisydamas: buzonaglis - kaip Šulija Naglis.
Buzzonaglia nebuvo žodyne. Buvo tik Buzzo su mane sugluminusia reikšme - viduriai.
Atbildėjau atgal virtuvėn ir pasiėmus atidarytą skarbonkę atidžiai įsižiūrėjau į ką panašus turinys. Vis dar atrodė valgomas, vis dar kvepėjo skaniai. Buzzonaglia ne kokie buzzai - pilvūzai!!! Geras yra daiktas.

O kai sudedi į bliūdą visus gerus daiktus, tai jų suma dažniausiai irgi būna gera.

Šiai mišrainei, beje, tinka bet koks tunas, nebūtinai buconaljos.

* 140 g konservuotų kukurūzų
* 200 g konservuotų raudonųjų pupelių
* 1 morka
* 100 g marinuotų svogūnų
* 160 g tuno aliejuje
* 2 šaukštai alyvuogių aliejaus
* druska

Aliejaus kito nebedėjau, užteko nuo tuno. Neturėjau marinuotų svogūnėlių, dėjau poro - viskas tvarkoj. Va morka tai labiau būtų tikusi virta.

Šampinjonų ir paprikų salotos

..o gal mišrainė?
Kada tinka kuris žodis? Ech, tas gimtosios kalbos turtingumas, va ir susipainiojam.

300 g šampinjonų
200 g paprikos
200 g svogūnų

sojos padažo, česnako, druskos, pipirų, krapų ir kitokių žolelių
acto
aliejaus

Grybus, paprikas, svogūnus supjaustom, sumaišom. Cinkelis čia tas, kad šampinjonų nereikia nė virti, nė kepti.
Sumakaluojam viską, kas skirta užpilui ir spėkit ką darom, ogi užpilam
Reikia lukterti bent valandą, kad pasimarinuotų.
Receptas iš čia
Šiek tiek aštroka, nes daug svogūnų.
Netikėtai aptikau, kad gerai tinka su paprastų paprsčiausia kvietinių kruopų koše.

Trinta kalafiorų ir morkų sriuba - Creme di cavalfiori e carote

Mane begaliniai gundo trintos spalvotos sriubos, kai matau jas nuotraukose ir skaitau aprašymus.
Kita vertus neturiu iliuzijų, kad jas namuose dar kas nors išskyrus mane valgys. Trintos sriubos aniem kelia įdomias asociacijas, kurias čia neskanu būtų minėti.
Nu ką, verdam dviejuose puoduose: tautai senobinę bulbienę, sau - ką nors gražaus.
Kažką panašaus, kaip nepažįstama mergina, gimus po Skorpiono ženklu tolimame gražiame krašte.
Jos puode (dviems):.

300 g kalafioro
2-3 morkos
1 bulvė
1 svogūnas
1 saliero stiebas
druska
aliejus su aitriąja paprika butelio dugne

Pirmiausia ji verda daržovių sultinį iš pusės svogūno, morkų, bulvės, saliero.
Kitame puode apkepa susmulkintą svogūną, tą pusę, kurios nevirė sultinyje. Sudeda ten kalafiorus ir po 5 minučių užpila daržovių sultiniu (jo apie 600 ml). Pasūdo. Morkas ir bulvę išgriebia iš sultinio, supjausto gabaliukais ir sudeda pas kalafiorus. Verda apie 20 minučių.
Sutrina blederiu, o įsipylus į lėkštę labai gražiai įtaško ten aliejaus nuo pipiriuko.

Kas mano puode? Pirmiaus tai nusprendžiu, kad bus daugiau morkų, nes noriu oranžinės spalvos. Paskui nebesuprantu Sinjoritos logikos, kodė morką ir bulvę pirma pavirti vienam puoda, po to pjaustyti, po to virti kitam puode... vienžo šitoj vietoj reikalą supaprastinu. Naudoju vištienos sultinį, nes ateip ateip jo jau turiu, gi tautai verdu bulbienę.
Išvirus, sutrynus, įpylus į dubenėlį visaip dėlioju, kaip čia tinkamiau nufotkinus, o garai taikosi nugulti ant fotiko objektyvo.
Ligtais trūksta ryškesnio skoninio akcento, aptinku, kad puikiai tinka pelėsinio sūrio gabaliukai.
Fe,- pasakė tauta pažiūrėjus.

Svajoju apie Italiją.

Kvazi štrudelis

Rudenį vis žiūrinėjau štrudelių receptus, vis gundydamasi. Sudėtingas reikalas besąs. Vis ketinau kada nors išbandyti... ir dabar dar ketinu... kada nors.
O čia pasitaikė toks supaprastintas variantas, nu visai paprastutis. Jamam ir išbandom!

1 armėniško lavašas
2 obuoliai
2 šaukštai abrikosų džemo
2 šaukštai cukraus
1 kiaušinis
70 g sviesto
1/2 stiklinės graikiškų riešutų
cukraus pudros

Obuolius nulupti, supjaustyti gabaliukais ir trumpai patroškinti su 2 šaukštais cukraus. Sudėti ten pat abrikosų džemą ir dar kelias minutes patroškinti.
Lavašą ištepti kiaušiniu, suplaktu su puse šaukšto cukraus.
Tadum ant jo užtarkuoti sviesto (truputį - apie 10 g- pasilikti).
Viršum užbarstyti pasmulkintais graikiškais ruiešutais.
Uždėti patroškintus obuolius.
Suvynioti nespaudžiant. Ant vyniotinio viršaus suberti likusį tarkuotą sviestą.
Kepti 200C orkaitėje 10-15 min.
Iškepus apibarstyti cukraus pudra.

Nu ką aš galiu pasakyt? Rezultatas žymiai geresnis, negu tikėjaus iš aprašymo. Tik riešutus kitąkart gal dėsiu kitokius. Betgi lavašas nebeatpažįstamas, viršuje traškus, viduje minkštas. Dar teks man kada palėkti iki Austrijos ir paragauti etaloninio štrudelio, bo dabar gi nežinau koks jis iš tiesų turi būti. Gal tuomet teks pakeisti šio kepinio pavadinimą, bet vienaip ar kitaip vadindama jį dar kepsiu.
Ach, dar vienas niuansas. Nežinojau, kokio dydžio lavašas turimas omenyje orginaliame recepte. Aš naudojau Latvijoj gamintą "Oreintal bread" linijos. Lapas gana didelis, todėl naudojau tik pusę.

Burokėliai su džiovintomis slyvomis ir graikiškais riešutais ir begalinėmis variacijomis

Naminiai konservatoriai sako: "o negali padaryt paprasto vinagreto?".
Gerai gerai, galiu. Padarysiu. Jums paprastas vinagretas (cha, kaip juokingai tas žodis atrodo kai parašytas!), jum vinagretas, o man - skanybių skanybė.
Paragaukit,- sakau.
Nea,- atsako jie. Kabina savo vinagretą, kuris irgi skanus, nes burokėliai išvis yra gėris, o jeigu dar su nerafinuotu saulėgrąžų aliejum, tada super super.
O aš užsikaifuodama - burokėlius su graikiškais riešutais.

Nužiūrėjau iš kažkurio tai rusiško saito. Pastebėjau, pas juos yra lygis mišraines išdabinti lyg kokius tortus, paviršius sulyginti, iš burokų gabaliukų išdėlioti laikrodį, beveik mušantį vidurnaktį, ir pavadinti kokiais nors mandriais, bet neinformatyviais vardais, na pvz: "salat Nataša" arba "snovymgodom".
Viena iš variacijų netgi vadinasi "Meilužė".
Burokėlius patarė suvynioti į foliją ir kepti orkaitėje, ką ir padariau, ir gražiai gražiai jie ten kepdami atrodė, kaip kokios sidabrinės bombioškės.

Variantas nr. 1 (bazinis)
Burokėlių - keptų arba virtų, po to sutarkuotų (bet kitąkart bandysiu burokėlius pjaustyt)
Graikiškų riešutų - paskrudintų ant sausos keptuvės, paskui pasmulkintų
Džiovintų slyvų - palaikytų garuose ir supjaustytų nedideliais gabalėliais
Česnako - smulkinto
Majonezo.

Variantas nr. 2
prie pirmojo pridedam tarkuoto sūrio. Skonio orkestre jo gaida nelabai girdisi, bet suteikia sotumo.
Variantas nr. 3
įdedam tarkuotų morkų (nevirtų). Sūrio gali būti, gali nebūti, visaip gerai.
Variantas nr. 4
įdedam tarkuotų obuolių. Morkų gali būti, gali nebūti. Su sūriu nebandžiau.

Variantas nr. n+1
vietoj džiovintų slyvų dedam razinas
arba džiovintus abrikosus

Ponai ir ponios, jei pakapojote jau vinagreto ir norisi skonio kokio nors naujesnio, šitas yra liuks. Ypač tie riešutai... nu jau tie riešutai... labai labai gerai.

Varškės pyragas " Manija"

Begaliniai paprastas, bet skanus. Jo net kepti nereikia. Neitin fotogeniškas.

1 kg varškės
150 g sviesto
3 pakeliai sausainių, tų kvadratinių.
sauja razinų
3 šaukštai abrikosų džemo
3 saldainiai "Manija"

Glaistui:
juodojo šokolado - kiek bus, tiek gerai
sviesto - maždaug tiek pat kiek šokolado

Būtini ingradientai - varškė, sviestas, sausainiai, kurie tinka visokie, bet būtent jie gerokai nulemia skonį. Ieškojau šokoladinių, ir nors ant pakelio buvo nupiešti tamsiai tamsiai rudi, viduj radau šviesius... nu bet koks skirtumas? Juos reikia sulaužyt gabaliukais.
Viską tiesiog sumakalauoti ir paspaudžiant sudėti į formą. Palaikyti šaldytuve bent porą valandų, bet galima ir iki rytojaus.
Papildomi ingradientai suvaidina vaidmenį labai puikų, todėl yra pageidaujami.
Saldainius irgi gabaliukais supjaustyt. Visai nebūtina, kad būtų "Manija", galima ir kitų, pvz želinių. Bet skrudinti riešutukai esantys Manijoje tiko kuo puikiausiai.
Razinas su kiaurasamčiu kelias minutes palaikyti uždėtas ant puodo su verdančiu vandeniu kad išgražėtų garuose.
Abrikosų džemo įdėjau todėl, kad buvo šiek tiek likę stiklainiuke, ir nenorėjau, kad išeitų niekais. Pyrage jautėsi jo tolimas malonus aromatas.
Nedėjau cukraus, taigi būvo santūriai saldus. Labai santūriai.

Tuo metu, kai visa masė dedama į formą, paprastai užklumpa dvejonės, negi čia gali būti skanu. Ooooo, bet pasidaro skanu! Tikrai.

Glaistui garuose ištirpdyti sviestą ir šokoladą, išmaišyti, užpilti ant pavišiaus. Galima ištisu sluoksniu, leidžiant nuvarvėti per kraštus,
o jei buvo mažiau, tai šiaip uždrabstyti taškais ir dryžiais.